Atrodo, paprasta ir niekuo nestebinanti situacija. Visi tarsi žinome, kad emigrantai neretai grįžta į Lietuvą apsilankyti pas įvairiausius gydytojus, susitaisyti dantų, gauti dar kokių nors paslaugų. Pasirodo, ir nusipirkti vaistų. Bet aš tuokart susimąsčiau visai ne apie tai. Man parūpo, ar toji moteris į Angliją kartu su vaistais nusiveš ir Klaipėdą?

Nė kiek neabejoju, kad nusiveš Lietuvą. Netgi jau yra nusivežusi. Taip, Lietuva išties globali. Nors ir ne ta prasme ar pavidalu, kuriuos turi omenyje globalią Lietuvą projektuojančios vyriausybinės strategijos. Pakanka apsilankyti tirščiau lietuvių gyvenamame Londono rajone, kad tuo įsitikintum. Veikiausiai panašių patirčių galima patirti ir kitur Britų salyne ar Norvegijoje. Ir vėlgi, nieko smerktino, stebėtino nei išskirtinio tame nematau. Kam gi nepatinka gyventi greta panašių į save? Jei ne su kitais lietuviais, tai bent jau su kaimynais, rytų europiečiais.

Nors, geriau pagalvojus, reikia pripažinti, kad ne tik kaimynai lemia ryšius su gimtąja šalimi. Kaip ir prieš gerą šimtmetį, tautiečius šiandien draugėn buria žiniasklaida. Kaip „Varpas“ ir „Aušra“ žmonėms, gyvenantiems Varėnoje, Skuode ir Rokiškyje papasakojo, kad jie kalba viena kalba ir dalijasi panašiomis mintimis, taip dabar didieji ar ne tokie dideli interneto portalai skaitytojams primena, jog jų gyvenimai turi ne tik kasdienę aplinką, bet ir kiek nutolusį atskaitos tašką – Lietuvą, su jos politika ir krepšiniu. Pasaulio dydžio Lietuva bene gyvybingiausia yra interneto platybėse.

O Klaipėda?

Tebūnie ne pasaulio dydžio, pakaks Lietuvos. Ar toli ji išplitus, ar nusiveža Klaipėdą į Vilnių ir Kauną mokytis keliaujantys rudens migrantai, arba keičiantys darbus į geriau apmokamus didesniame mieste, arba iškeliaujantys pas naujus šeimos narius ir artimuosius?

O ir ką nusivežti? Į Angliją, kaip sužinojau, bent vaistų. O į Vilnių?

Daug kitų Lietuvos vietų gyventojų kitur gali išsivežti bent jau kalbą, tarmę, šnektą. Net jei tą šnektą į daugmaž garbingą lygmenį pakylėjo ne etnokultūros puoselėtojai ar entuziastingi šnekėtojai, o naujausioji lietuvių literatūra. Mes, klaipėdiečiai, čia neturime net ko susikurti. Kaip susimuliuoti, kad kalbame kažkaip savitai, jei kirčius į kitą vietą, nei spaudžia kalbininkai, nė nemirktelėję permeta daugelis gyvenančių į vakarus nuo Kryžkalnio (ir ne tik jų). Dar daugiau lietuviškai kalbančių nukandžioja galūnes ir nesivargina pasakyti ilgesnių žodžių, juos patrumpindami.

Neturime ir keleto senelių kartų kapinėse, kuriomis taip didžiuojasi pretendentai į pačius tikriausius vilniečius. Kiti tuo nesididžiuoja, bet savas kartas kapinėse turi daugybė didesnių ir mažesnių Lietuvos miestų ir miestelių. Gal net visi. Išskyrus Klaipėdą. Negalime tų kartų skaičiumi pasimatuoti nei tarpusavyje, nei su kitais. Skeletų turime nebent spintose ir, veikiausiai, tik perkeltine prasme.

Todėl neturime kraštiečių mitologijos, pasaulio (net Lietuvos) klaipėdiečių enciklopedijos ar žinyno nei popieriuje, nei internete. Veikiausiai ir nereikia. Nes Vilnius skelbiasi esąs 700 metų jaunas miestas, o Klaipėda, nepaisant to, ką skelbia, yra daugmaž aštuoniasdešimties. Tai kas, kad jos vaizduotės statybai panaudoti kone 800 metų senumo akmenys.

Gal galime išsivežti iš tų akmenų kilusią ir su jais susijusią vietos dvasią? Labai jau miglota ir neaišku, kas tai yra ar galėtų būti. O jei ne vien iš akmenų? Dviejų vandenų peizažą privatizavo Neringa, paplūdimiai ir kopos atiteko Palangai. Klaipėda – uostas ir žirafos? Bet, atvirai kalbant, kiek tai, ką veikiu, turi su tuo ką nors bendro? Kiek apskritai uoste nedirbantys žmonės su juo turi ką nors bendro?

Kai viename kultūriniame žurnale parašiau, kad vėl apsigyvenau ir Klaipėdoje, sutikę mane Vilniuje, žmonės klausia, ką aš ten darau. Kodėl tu ne Klaipėdoje, jei jau skelbiesi ten gyvenantis? Ir ką tuomet atsakyti? Dirbu čia, – burbteliu ir tiek. Kitiems gyventi Vilniuje ir Londone galima, o Vilniuje ir Klaipėdoje kažkodėl nelabai.

Autostradoje A1, gal ne pagrindinėje, bet svarbioje mano dvimiesčio gatvėje, galiausiai supratau.