Tadas ir gyvūnai
Darbo dienomis Tadas Pocevičius kerpa plaukus ir skuta barzdas, o kai tik turi pakankamai laisvo laiko – sėda į mašiną, važiuoja į mišką, įsirengia slėptuvę ir 5 valandas nejudėdamas laukia, kol prieš jo fotoaparato objektyvą pasirodys koks nors gyvūnas. Šiame pokalbyje su Tadu kalbamės apie dviejų rūšių gyvūnus – tuos, kuriuos pavyksta nufotografuoti, ir tuos, kuriuos reikia gražiai apkirpti. Abiejuose pasauliuose mano pašnekovas rado savo vietą.
Vaikystėje Tadas daug laiko praleido gamtoje. Augdamas Mažeikių rajone, dažnai įsilipdavo aukštai į medį ir dairydavosi aplinkui. Gamtoje buvo gera, tik tada dar nebuvo aišku, ką su tuo jausmu daryti. Baigęs mokyklą, Tadas savo ateitį siejo su IT sektoriumi, bet paragavęs ten ir to, ir ano, suprato, kad jo vieta kitur. Taip prieš 15 metų Tadas pasekė mamos pėdomis ir tapo kirpėju.
„Ko šis amatas mane išmokė, tai kantrybės. Tam, kad padarytum gerą kirpimą, kantrybės reikia labai daug – dirbti susikaupus, lėtai ir tvarkingai. Kantrybės labai reikia ir fotografuojant gamtą, kai tenka ilgai būti vienoje vietoje ir laukti lemiamo momento“, – sako Tadas, kuris ir aptarnaudamas salono klientus, ir fotografuodamas pasikliauja nuojauta.
Gamtos fotografija visada buvo Tado hobis. Nors šiandien fotografuoja ir paukščius padangėse, fotografijos kelią kirpėjas pradėjo nuo apačios, nuo vabalų pasaulio. Tik šiandien visas vabalų nuotraukas Tadas jau yra ištrynęs.
„Kai sužinojau, kaip vabalus fotografuoja pasaulinio lygio fotografai, supratau, kad tai neatitinka mano moralinių įsitikinimų. Dažniausiai fotografai, norėdami įamžinti vabalus, juos užšaldo. Ištraukę iš šaldiklio, padeda ant kokio lapelio, šylant ant vabalo besiformuojantys vandens lašai atrodo kaip rasa. Gražu, bet vabalas negyvas. Supratau, kad natūraliomis sąlygomis tokio lygio fotografijų nepavyks padaryti“, – pasakoja Tadas, dabar savo objektyvą nukreipiantis į didesnių gabaritų gamtos gyventojus.
Kai kas galvoja, kad atvažiuoju į mišką kaip į zoologijos sodą – gyvūnai čia renkasi aplink mane ir pozuoja
GAMTOJE
Vaikystėje atsiradęs glaudus ryšys su gamta Tadui pasitarnauja ieškant tinkamos vietos lapių, šernų, gervių ir stirnų fotosesijoms.
„Žinau geras vietas, pažįstu gamtą, ja domiuosi. Pasikliauju vidiniu žinojimu, kad viena ar kita vieta bus tinkama, kad ten kažkas pasirodys. Gamta man – atsigavimo šaltinis. Kiekvienas išvykimas – kaip kelionė“, – sako Tadas, daugiausiai fotografuojantis Klaipėdos apylinkėse. Nuvažiuoti toliau, į kitus Lietuvos regionus, neleidžia įtemptas darbo grafikas.
Tadas pasakoja, kad didžioji darbo dalis fotografuojant gamtą yra pasiruošimas. Turi pasirūpinti ne tik foto įranga, tinkama apranga, bet ir gerai ištyrinėti žemėlapį – kur galima eiti, kur privačios teritorijos ar rezervatai, o kur medžiojama. Tiesa, praktikoje vėl viskas gali atrodyti kitaip – eidamas numatytu maršrutu netikėtai atsitrenksi į tvorą ar naujai išdygusį namą. Suplanuoti viską iki galo neįmanoma, užtikrinti savo saugumą – taip pat.
„Kartą fotografuojant, visai prie pat išgirdau šūvius – iš kažkur netoli manęs atsirado medžiotojai. Buvau įsitikinęs, kad ten medžioti negalima, bet ne visi laikosi taisyklių. Daug fotografų Lietuvoje vargsta dėl medžiotojų veiklos… Tąkart įsitikinau, kad nesu sužeistas, greitai susirinkau daiktus ir išėjau“, – prisimena Tadas, kurio pagrindinė užduotis gamtoje – likti nematomu.
Metų laiką atitinkantis kamufliažinis kostiumas Tadui gamtoje leidžia susilieti su peizažu. Jeigu garsams, judesiams ir kvapams itin jautrūs gyvūnai kartais pamato pasislėpusį fotografą, užsisvajoję grybautojai ir kiti miško lankytojai pro Tadą praeina kaip pro eilinį kupstą.
„Ne kartą žmogus yra praėjęs visiškai šalia manęs. Belaukdamas gyvūnų esu visko matęs – ir slaptų pasimatymų, ir ieškančių lobio su metalo detektoriais, ir užsiimančių nelegalia veikla“, – su šypsena pasakoja Tadas, nors visgi jam sutikti žmogų gamtoje – blogas ženklas. „Žmogus triukšmauja, atsineša savo kvapą, išjudina viską aplinkui – gyvūnas po to tikrai neateis. Galiu rinktis daiktus ir važiuoti namo. Taip kartais būna sugadintas ir kelių savaičių pasiruošimas.“
Net jei žmogus ir nepasimaišo, niekas vis tiek negali garantuoti, kad atsikėlus 3 ryto ir 4 valandas sėdint pusnyje tądien pavyks pamatyti nors vieną snapą ar snukutį. „Gyvūnai ateina retai. Iš dešimties tik vienas kartas gali būti sėkmingas. Yra kadrų, kurių laukiau ištisus metus. Nenuostabu, kad šioje srityje daug kas pasiduoda, o išlieka tik kantriausi. Dažnai ir pats galvoju – kodėl kėliausi taip anksti, ko čia vargstu, būčiau gulėjęs lovoj, gi sekmadienis… Bet užtenka kelių sekundžių, kad gyvūnas pasirodytų ir viskas atsiperka“, – patirtimi dalinasi Tadas ir neslepia, kad šioje veikloje patiria didelius nuotaikų šuolius – nuo visiško nusivylimo iki didžiulio adrenalino šuolio išvydus gyvūną.
„Kai kas galvoja, kad atvažiuoju į mišką kaip į zoologijos sodą – gyvūnai čia renkasi aplink mane ir pozuoja. Arba kad turiu tokį gerą fotoaparatą, kad galiu padaryti kokybiškas tolumoje esančių stirnų nuotraukas. Taip nėra. Gyvūnas turi būti labai arti, vos už kelių metrų“, – sako Tadas ir prisimena tą vasaros rytą, kai jo išsvajotas, metus lauktas kadras tapo realybe.
„Netoli Klaipėdos yra tokia vieta – nedidelė sala, kurioje galiu pasislėpti. Aplink vanduo, vasaros pradžioje krantai apauga žolėmis. Ryto saulės spinduliai apšviečia tuos žolynus, vaizdas kaip studijoje, viskas tobula. Svajojau, kad nuo kalnelio nusileistų lapė, pro tas žoles išlįstų ir eitų per vandenį. Žodžiu, surežisuoti neįmanoma. Laukiau metus. Kaip tik buvau vėlai vakare grįžęs namo po ilgos kelionės. Bet nuojauta sakė, kad turiu nuvykti į tą vietą. Susikroviau daiktus, valandą pamiegojau ir išvažiavau. Pasidariau slėptuvę ir paryčiais toji lapė pasirodė“, – prisimena Tadas, šiandien turintis jau naujų svajonių – nufotografuoti lūšį arba vilką.
Gražiausias metų laikas Tadui – vasaros pradžia ir rudens vidurys. Tada gamtoje daugiausiai vešlumo ir spalvų, o tyliam fotografui – lengviausia pasislėpti. Šią išskirtinai šaltą žiemą Tadas pusnyse stebėjo medžiojančius plėšriuosius paukščius, bet dabar jau laukia pavasario pranašų – gervių sugrįžimo. „Kai grįžta gervės, išgirstu jų klyksmą, žinau – jau pavasaris, tikrasis atgimimas. Pernai buvau visai arti, stebėjau ir įamžinau jų šokius. Mačiau, kaip šoka viena priešais kitą, plasnoja, kaip susiporavusios kyla į orą ir sukasi danguje“, – prisimena pašnekovas.
Per penkerius metus, aktyviai užsiimant gamtos fotografija, Tadas jaučia, kad suaštrėjo jo pojūčiai – jis jau skiria paukščių giesmes ir žino, ką nulems pasikeitusi vėjo kryptis. Atpažįsta ir gyvūnų elgesį. Tiesa, dvikojų gyvūnų elgesys ne visada džiugina. „Daug būnu gamtoje, keliauju po Lietuvą. Liūdna, kai matau tiek iškirstų miškų, tiek šiukšlių – per kiekvieną išvyką jų randu. Žmonėms smagu, jie švenčia, leidžia balionus į orą, o aš vėliau matau paukščius ar gyvūnus įstrigusius tų balionų skutuose“, – sako Tadas.
MIESTE
Nors gamtoje Tadas yra nematomas stebėtojas, grįžęs į miestą ir priimdamas klientus savo ir žmonos Dovilės įkurtame vyrų grožio salone, fotografas tampa tikru miškų ambasadoriumi. „Klientai žino mano hobį, klausinėja. Be kitų, nebūtų prasmės to daryti – noriu dalintis, gauti grįžtamąjį ryšį. Žmonėms įdomu, jaučiu, kad turiu progą ir šį tą paaiškinti, edukuoti – kas gamtoje vyksta, ką galima ir ko negalima daryti.“
O šiame informacijos mainų kelyje eismas tikrai dviejų krypčių. Tadas jaučia, kad kirpėjo darbas jam leidžia mokytis ir kasdien pažinti naujus žmones. „Bendraudamas su klientais daug sužinau apie pasaulį – ateina įvairiausių sričių atstovai, žmonės keliauja, kiekvienas jų turi ką papasakoti. Aišku, ne visi nori kalbėtis, kai kuriems tiesiog reikia paslaugos. Turiu klientų, su kuriais tik po trejų ar ketverių metų pradėjau kalbėtis. Užtenka užduoti vieną klausimą ir kalba pasipila. Tada negaliu patikėti– turėjom tiek bendrų temų, o taip ilgai nekalbėjom!“ – juokiasi Tadas.
Tiesa, Tadas savo klientams yra ne tik gamtos pasaulio naujienų afiša. Jis pastebi, kad klaipėdiečiai dažnai klausinėja ką nuveikti savaitgalį, ieško renginių, nori ką nors įdomaus pamatyti.
„Klaipėdoje daug veiklos, bet yra didelė problema – žmonės to nesužino. Pasakoju klientams, kokie renginiai vyks savaitgalį – visiems naujiena. O švenčių, progų pasipuošti, patirti kažką naujo nori visi. Juk žinote – bilietų į Muzikinį teatrą neįmanoma gauti. Mes norime vietų, į kurias atėję pasijustume pakylėti. Nežinau, kaip žmonėms sužinoti apie tai, kas vyksta. Televizijos žmonės nebežiūri, dalis vengia socialinių tinklų – gal metas grįžti prie skrajučių? Manau, informacija apie renginius mieste turi būti agresyvesnė, kaip kitaip pasiekti žmones?“ – svarsto Tadas.
O kirpėjo kėdėje žmonės daug ką papasakoja. Apie miestą pasikalba taip pat. Tadas sako, kad jo klientai pastebi miesto pokyčius.
„Miestas gražėja, visi tuo džiaugiasi. Tiek visko stato, renovuoja, pagaliau po tiek metų Klaipėda patiria renesansą. Žmonės grįžta į pajūrį gyventi. Tai suteikia vilties, nes ir pats anksčiau galvojau – kodėl aš čia, kodėl čia niekas nejuda? Dabar reikalai keičiasi. Klaipėda atgyja, daugėja krypčių Palangos oro uoste – Vilnius jau tikrai nebe toks reikalingas“, – sako Tadas.
