Kaip Klaipėda sutiktų „Princą P****ą“?
Jutai pasiūlius „Kultūrpolio“ žurnalui parašyti esė tema „Ryšys“, suklusau. Ne tik todėl, kad tai viena tų pernelyg didelių, iš pirmo žvilgsnio beveik abejotinai apžiojamų temų, bet todėl, kad Klaipėdos meno lauke ryšys iš tikrųjų egzistuoja kaip gyvas, konkrečiai apčiuopiamas klausimas: kas jį kuria, kas jį nutraukia, kas apsimeta jį palaikantis, iš kokių atomų susideda mūsų bendruomenė ir ką daryti, kai tie atomai nelinkę jungtis?
Apie tai mąsčiau autobuse iš Vilniaus, po ilgos, išsvajotos kelionės į Niujorką. Miestą, kuriame ryšiai mezgasi ir nutrūksta tokiu greičiu, kad kartais atrodo, jog jie apskritai neturi laiko gimti. Paskutinį vakarą surizikavau – nusipirkau bilietą į „off-Broadway“ pastatymą „Prince Faggot“ (pjesės autorius Jordan Tannahill). Pats pavadinimas jau turėjo cenzūros randą: net biliete „F****t“ raidės buvo paslėptos, tarytum paliktos tik tiek, kiek įmanoma toleruoti heteronormatyviniam regos laukui.
Spektaklis pasakojo hipotetinį scenarijų – apie Jungtinės Karalystės princą Džordžą, kuris 2032-aisiais grįžta namo ir pristato savo indų kilmės mylimąjį tėvams, o toliau rutuliojasi visa karališkos šeimos emocinė geologija. Bet mane labiausiai sužavėjo pati trupė: šeši queer aktoriai, tarp jų dvi transmoterys, komunikavo su publika taip natūraliai, taip nuoširdžiai, be jokios baimės, lyg mūsų pačių patirtys būtų jų audinys. Sėdėjau gėjų džentelmenų ir kelių kitų smalsuolių pripildytoje sausakimšoje salėje ir jaučiausi keistai saugi – ne dėl identifikacijos, o dėl pagarbos tarpusavio erdvei, kuri ten buvo savaime suprantama.
Pagalvojau, kaip tai atrodytų „TheATRIUM“ festivalyje Klaipėdoje? Lietuvoje apskritai? Mes taip ilgai dirbtinai palaikėme rimties ir egzaltacijos estetiką, kad bet koks tikras žaismingumas scenoje vis dar atrodo pavojingas ir stokoja autentikos. O juk čia juokiausi nuoširdžiai. Ir net perėmiau amerikietišką tradiciją ploti tada, kai pjesės tekstas savo emociniu užtaisu pataiko tiesiai į dešimtuką – į nervą, į patirtį, į silpnąją vietą, kurios dažniausiai stengiamės viešumoje nerodyti. Galbūt todėl šis spektaklis man suskambo ir kitaip, platesniame etikos kontekste: tuo metu vis dar aidėjo Klaipėdos dramos teatre įvykęs smurtinis skandalas. Tai atskleidė, koks trapus iš tiesų yra saugumas – repeticijose, scenoje, santykiuose; kaip lengva pažeisti ribas, pagarbą, atsakomybę. Kaip turime branginti tikrąjį ryšį – ne kaip šiltą nuotrupą, o kaip struktūrinę būtinybę.
Prie viso to dar prisidėjo viena situacija, kuri akimirksniu išmušė mano mintis iš įprastų vėžių. Būdama Niujorke, sėdėdama metro, prisijungiau prie vienos Klaipėdos meno organizacijos susirinkimo. Tiesioginė jungtis tarp dviejų miestų, dviejų laiko juostų, dviejų kontekstų – ir du visiškai skirtingi oro slėgiai. Vienas menininkas, kuris (kaip visuotinai esame linkę tikėti) turėtų būti intelektualus, sąmoningas ir tolerantiškas, paklausė taip ironiškai, taip „gudriai“, kad visi suprastų tarp eilučių – „Ar kitąmet neplanuojate daryti mažumų parodos?“ Klausimas buvo ne klausimas. Tai buvo sprigtas. Pašaipos šovinys, paleistas dėl to, kad metų pradžioje eksponavome fotografijų parodą apie LGBTQ+ žmones ir šiam asmeniui, matyt, ji pasirodė menkavertė, neverta dėmesio, „prastesnės kokybės“, kažkuo nusikaltusi geram skoniui.
Ir ten, metro požemyje, tarp nešvaraus oro, žalių ventiliacijos grotelių ir eilinių Niujorko somnambulų, man staiga pasidarė skaudu. Draugė vėliau švelniai juokais patarė, kad reikėjo atsakyti: „Nebent jūs kuruosite. Pakvieskite savo draugus, padarysite kartu.“ Bet aš jaučiau ne pyktį, o nuovargį. Nes kurti ryšius mieste, kuriame taip mėgstama deklaruoti „bendruomeniškumą“, klijuoti socialinių sanglaudų etiketes, tačiau realybėje dažniau praktikuoja atstūmimo strategiją ar tylos politiką, yra klampus ir kartais, deja, vienpusis darbas.
Šis momentas netikėtai susidubliavo ir su kitu beveik identišku nutikimu Klaipėdoje metų pradžioje: iš jau minėtos parodos išeinantis garbaus amžiaus tapybos maestro, žmogus, kurio kūrybą visi mieste gerbia, išlemeno sakinį, kuris, atvirai tariant, paliko mane be žado: „Kokio p****o čia paroda?“ Tokio tipo klausimas net neįžeidžia – jis sugrąžina į akimirką, kai supranti, kad kultūrinėje terpėje vis dar egzistuoja zonos, kuriose laisvė tarsi negalioja. Ir staiga imi galvoti – nejau jis pamiršo meno istorijos pamokas? Nejau sunku prisiminti, kad Leonardo da Vinci, Michelangelo, Francis Bacon ir daugybė kitų meno istorijos gigantų buvo būtent „tie kiti“? Vėliau, papasakojusi apie tai broliui, gavau turbūt tiksliausią įmanomą repliką – be jokių teorijų, be akademinės atramos, tiesiog sveiko proto logiką: „Reikėjo atsakyti: Tavo!“ Tiesmuka, šiek tiek skaudžiai taiklu, bet, deja, visiškai tikra. Neįtikėtina, kad turime grįžti į pradinuko lygio humorą, į tą „tu pats“ retoriką, kurią suaugusieji naikina savo vaikuose, bet sau kažkodėl leidžia.
Ir aš tikrai nesakau, kad dabar visi turime išsivynioti vaivorykštės vėliavas ir skanduoti šūkius. Būdama heteroseksuali moteris, pati pirmą kartą gyvai patyriau homofobiją tik šiemet – prasidėjus kultūros protestams ir prasiveržus komentarų liūčiai, kurioje visi, kas tik pasirašė ar pasisakė, staiga buvo „paversti“ LGBT, kaip priekaištas, bausmė, nuvertinimas. Tai buvo labai aiškus rodiklis: mes vis dar gyvename kultūroje, kuri atstūmimą naudoja kaip ginklą. Kad tai ištaisytume, mums net nereikia grandioziškų pareiškimų, ideologinių stovyklų ar deklaratyvaus palaikymo. Reikia kur kas paprastesnių, senamadiškai žmogiškų dalykų: takto, etikos, mandagumo. Gebėjimo nutylėti, jei negali pasakyti nieko gero.
Klaipėdoje ryšį kurti sunku, nes daug kas pasirinko lengvesnį kelią – saugoti savo mažą teritoriją ir nuo jos stumti visus, kurie per arti prieina. Naujų balsų bijoma. Įvairovė suvokiama kaip rizika. Kartais atrodo, kad jau šimtąjį kartą tenka aiškinti menininkų organizacijos nariams: užsienio kūrėjų ir jaunųjų menininkų parodos nėra užgaida, o struktūrinė būtinybė – projektinio finansavimo sąlygos tiesiogiai įpareigoja, kad, pavyzdžiui, 20 procentų programos sudarytų jaunų kūrėjų pristatymai, o mažiausiai 10 procentų – tarptautiniai projektai.
Paklausti apie mažumų parodą vis dar gali būti laikoma kieto vyruko „juokeliu“. Todėl, grįžusi iš miesto, kuriame queer spektaklis gali būti ritualiniu šydų, žavus, juokingas, politiškas ir vis tiek atviras visiems, aš suvokiau, jog ryšio tema iš tikrųjų yra apie tai, kiek drąsos reikia ne tik toleruoti, bet ir išgirsti kitą. Turbūt visi prisimena garsiąją Goethe’s citatą – „toleruoti žmogų reiškia jį įžeisti“. Tačiau retas prisimena, kas sakyta prieš tai: tolerancija tėra laikina būsena, kol pagaliau išmokstame žmogų ne pakęsti, o pripažinti ir vertinti.
Ryšys nėra duotybė. Nėra „bendruomenės“ automatinis režimas. Ryšys yra pastanga, kurią kažkas turi dėti pirmas. Ir dažniausiai ta pastanga prasideda nuo paprasto dalyko: atsisakyti lengvos pašaipos tono, kuris leidžia trumpam pasijausti pranašesniu, bet sugriauna galimybę kurti tikrą, ilgalaikį, gyvą bendrumo audinį. Ir jeigu Klaipėdoje norime bent dalelės to, ką jaučiau Niujorko teatro salėje, turime pradėti nuo esminių dalykų: pagarbos, atvirumo, smalsumo, nebijojimo pripažinti, kad ryšį kurti sunku, bet būtina. Ir, svarbiausia, nuo paprasto gebėjimo pasakyti: „Tai ne juokelis. Tai tema. Tai žmonės. Tai tikras gyvenimas, apie kurį sužinoti smalsu.“
