Vivat Klaipėdos kino industrija!
Galbūt tikrosios kino žvaigždės yra miestai? Jei taip, Klaipėda švyti vis ryškiau. Renesansiškai. Šiame tekste, pažadu, bus visko: džiazo, madlenų, kokteilių, aistros, pora vietinės kino industrijos judintojų gal kiek pavargusiomis, bet degančiomis akimis. Kilstelėtų uodegų. Net vilties laimėti džekpotą. Tik pradžiai Didžiojon Britanijon. Trumpam.
PIRMA SCENA: LONDONAS
Vasario pabaigą palydėjusi Londone, aštriai suvokiau, kaip tiksliai ir tikslingai esu vedžiojama. Tą vakarą, kai teksto apie atgimstančią uostamiesčio kino industriją ląstelės dauginosi nebent giliai pasąmonėje, su sese ir jos vyru atsidūriau viename Šiaurės Londono Islingtono rajono bare. Tokioms, žvelgiant iš gatvės, rodos, niekuo neišsiskiriančioms vietelėms, dedamos if you know, you know karūnos.
Nedidukėje patalpoje klasikines džiazo ir bliuzo temas fortepijonu skambino Maurice’as, pagyvenęs džentelmenas santūriu veidu, bet siautėjančiais pirštais. Klavišais jie lakstė kaip mano akys erdvėje – nuo film noir estetiką atkartojančių interjero detalių iki Luchino Visconti filmo „Mirtis Venecijoje“ plakato ar prie laiptų ant sienos krentančių kinematografiškų vyro ir moters siluetų šešėlių.
Mes buvome kine. Kažkur ten, į ką nuo realybės pabėgama maždaug devynių milijonų žmonių supermoderniame mieste.
Kokteiliai čia atskiras džiazas – ne promilės, o skonių laboratorijoje gaminami prisiminimų katalizatoriai, Prusto madlenos kąsniai, emocijų šaukliai, panardinantys į belaikę būseną. Baltais švarkais nelyg medicinos laboratorijos chalatais vilkintys barmenai juos pilstė taip, kaip reikia mylėti, – sklidinai, sklidinai. Rizikuodami potvyniu.
Nežinau, ar gurkšnodama savąjį „Lietų“, turėjusį priminti vandens lašų nupraustos žemės kvapą, dar vadinamą petrichoru, nusikėliau į vaikystę, tačiau mintimis į Klaipėdą – tikrai.
Lempelė viršugalvy įsižiebė: visomis savo juslėmis – matydama, girdėdama, ragaudama, užuosdama – čiuopiau aistrą. Materija virtusią idėją. Sykiu mintimis grįžau prie gimtajame mieste, mano supratimu, vizionieriškais darbais užsiimančio Tomo Jašinsko, žmogaus, kurio galvoje kadaise užgimė troškimas sukurti reiškinį – Vakarų regioną paversti kino aikštele.
Yra ir ne anemiškų, pagalvoju. Tokie distiliuoja, miksuoja. Sklidinai pila taures tam, kad kažkas atvažiuotų iš jų atsigerti. Po to gal net sugrįžtų. Norėtų grįžti. Nes verta. Nes laukia. Ambicinga? Rizikinga? Matyt, bet geriau tegul dūžta ir išsitaško. Geriau viskas, tik ne skaidri – dargi neretai nesusisiekiančių indų – tuštuma.
ANTRA SCENA: ATGIMIMAS
„Klaipėda tuo ir žavinga, kad maža, turinti neišnaudotų nišų. Tokią ją kadaise užčiuopiau – supratau, kad miestas pasižymi kino industrijai palankia infrastruktūra, reikia tik tapti svetingu, kūrėjų laukiančiu šeimininku. Kas nutinka, jei čiabuvių nėra? Prarandamos galimybės“, – tikino pašnekovas. Jo asmeninė patirtis byloja Klaipėdai, jei joje organizuoti vietiniai neveiktų, nepalankią schemą: štai užsienio prodiuseriams reikia filmo ar serialo idėją atliepiančios vietos, kurios Vilniuje neranda. Sostinės ekspedicija, toli gražu ne visada žinanti pajūrio subtilybes, gal kiek paskubomis bando rasti kažką tinkamo. Dažniausiai, nežinodama, kur ieškoti, neranda.
Tomo manymu, toks modelis nėra našus. Galų gale net jei lokacija aptinkama, su įvairiomis problemomis susiduriama tolesniame etape. „O tada prodiuseriai skambina man ir klausia, kodėl vienos ar kitos teritorijos, pastato valdytojai ar prižiūrėtojai nekalba. Nekalba, nes nepažįsta. Štai tam mes, vietiniai, ir reikalingi. Kad atidarytume duris, sušildytume, kurtume ryšį, nuolat komunikuotume“, – subtilybėmis dalijosi pašnekovas.
Norisi stabtelėti. Oro įkvėpti. Tomas – tarsi pianistas Maurice’as Londono bare. Santūrus, išlaikytas, ramus, vis dėlto aiškiai jauti – viduje kunkuliuoja. Darsyk užčiuopiu tą išdistiliuotą polėkį, užsidegimą. Dėl to, kas vyksta dabar ir kas dar bus. O būti smarkiai gali.
Sako, Dievas myli atsargius. Man atrodo, iniciatyvius, užsidegusius – irgi. Tada, atrodo, ir kortos sukrenta, ir fortūna šypsosi. Net merdintis ar numiręs atgimsta.
Pokalbiui besirutuliojant paaiškėja, kad eitis, klotis ar vystytis gali padėti ir – gal skambės paradoksaliai – draugai-konkurentai. Pavyzdžiui, Vilnius.
Tomas žiebteli faktą – sostinėje per dieną organizuojamos 6,5 filmavimo pamainos. Sapnų fabrikėlis ūžia taip, kad, pašnekovo teigimu, kartais vienoje gatvėje realizuojami du kino projektai, o operatoriai tarpusavyje juokauja jau nebežinantys, kaip pasukti kamerą, kad pavyktų išlaužti naujų rakursų.
„Išfilmuotas Vilnius suponuoja, kad ieškoti vaizdų reikia kitur. Tai ir vyksta, tad užimtumo prasme augimas smarkiai jaučiamas. Gauname vis daugiau fantastinių užklausų. Dėl konfidencialumo negaliu visų jų atskleisti, bet, pavyzdžiui, lenkai, beje, vis sparčiau besiveržiantys į „Netflix“, ieškojo vietos, kurioje galėtų filmuoti juostą apie pirmąjį lenkų astronautą, – pasakojo Tomas. – Erdvė įelektrinta, bet mano svajonės – dar didesnės.“
Laikau čiūrikus už viską, kas suplanuota: nuo didesnio Klaipėdos kino biuro su gausesniu biudžetu, jaunųjų talentų, industrijos profesionalų ugdymo, edukacijų, renginių, masiškesnio viešinimo, darbo su didelėmis produkcijomis, kurios net nesisapnavo miestui, iki tinkamos formos dar ieškančio kino industriją Vakarų regione vystysiančio naujo darinio tarp Klaipėdos, Kuršių nerijos ir Palangos ar pastarojoje jau greitai duris atversiančios filmotekos „Naglis“.
Jei šitas megatinklas apraizgytų visą Vakarų regioną…
„Laimėtume džekpotą. Tam tikra prasme dalį jo jau gavome su E. Vėlyviu, kai pusė viso „Vilko gomurio“ buvo nufilmuota uostamiestyje. O dabar įsivaizduokime, jei čia sulauktume solidaus biudžeto „Netflix“ serialo, kuriam sukurti reikėtų 50 pamainų ir 70–100 žmonių komandos, laikinai įsikursiančios mūsų mieste. Apie finansinę grąžą, reklamą Klaipėdai jau nė nekalbu“, – užbaigė Tomas.
Linguoju galva. Gal tikrai truputį patylėkim. Tegul kalba vaizdai.
KETVIRTA SCENA: LOKACIJOS
„Šlykštus miestas“, – taip vienas žmogus sykį man apibūdino Londoną. Ir, reikia pripažinti, negali nesutikti. Panašių, gal ne tokių drastiškų pasisakymų esu girdėjusi ir apie Berlyną, Varšuvą. Visus mano mylimus miestus. Klaipėda – tos pačios rūšies sutvėrimas.
Tekstūriška, susisluoksniavusi, prieštaringa, neordinari, savy talpinanti gurkšnį nuodo – nuo trupučio apsvaigsi, padauginęs vemsi. Ji brutiful. Brutaliai graži.
Gali būti, keistokai nuskambėjo mano svaičiojimai apie kokteilius Londone ir Prusto efektą (kilusį nuo romane „Prarasto laiko beieškant“ pagrindinio veikėjo paragautų, į prisiminimus nugramzdinusių pyragėlių), bet – kaip ir sakiau – nieko atsitiktinio niekada nebūna.
Kameros neapgausi. Ji tave – veikiausiai visada. Iliuzijai kurti esame neprastas egzempliorius.
Todėl nekukliai užrašysiu: Klaipėda yra madlenos kąsnis; sensorinis kokteilis; alchemija. Ragauji vaizdus, o jie tave kažkur nuneša, kažką primena, galiausiai į kažką persimaino: Vytauto gatvė tampa 1980-ųjų Berlynu, „Sūduvio“ korpuso dalis – didžiuliu sovietiniu karo laivu, senasis Klaipėdos paštas – įspūdinga policijos nuovada.
Klaipėdos kino industrijos suklestėjimas tampa unikalia proga kiekvienam čia gyvenančiam žmogui inicijuoti ir asmeninį miesto renesansą. O gal net dar svarbiau – iš naujo apsvarstyti estetines urbanistines kategorijas – keisti požiūrį. Tai yra suvokti, kad miesto, kaip ir bet kurio kito reiškinio, grožis yra diversifikuotas – toli gražu ne visada patogus, atvirukiškas, tiesmukai blizgus.
Daug pasirinkimų, būdami tokie, kokie esame, neturime. Arba imame į save žiūrėti su meile, arba taisome „trūkumus“ ir tampame plastiku, arba, nekęsdami savęs, nedarome nieko.
Na, rinkimės, rinkimės.
Kuo dažniau miestas kine tampa kitu miestu, tuo labiau jo gyventojai jį pažįsta? Veikiausiai. Kitaip tariant, renesansą išgyvena ne tik Klaipėdos kino industrija, bet ir visa urbanistinė lokali visata: atbukusi vietinio akis iš naujo nuskenuoja gatvių tieses, pastatų reljefus, stogų smailes, aikščių ar skverų linkius, pramoninius ir gamtinius peizažus, architektūrinį – fachverko, bauhauzo, brutalistinį sovietinį – palikimą. Galbūt net patys iš naujo atrandame save. Atgimstame. Kai kam net labai reikėtų.
„Esame prakeikti hobitai. Savo pietuose ar šiaurėse, savo pievelėse už miesto. Yra klaipėdiečių, nežinančių, kur stovi Muzikinis teatras“, – juokėsi Tomas.
Kiek švelniau, bet ne mažiau renesansiškai mąsto Klaipėdos kino biurui vadovaujanti Rūta Petniūnaitė, kuri, gavusi Klaipėdos savivaldybės stipendiją ir pradėjusi aktyviai skautinti lokacijas, tarsi iš naujo susipažįsta su, atrodytų, visada tokiu savu jai buvusiu ir esančiu miestu.
Socialiniuose tinkluose publikuojamos jos fotografijos ir man vis iš naujo leidžia pasitikrinti, ar tebesu įsimylėjusi šį neordinarų kraštą. Atsakymas kol kas toks pat – esu.
Kad Rūtos Klaipėda yra ir mano Klaipėda, suprantu ne tik iš jos užfiksuotų vaizdų, bet ir iš besiskleidžiančių minčių „Įdomiausios kino lokacijos gali būti ne tos, kurias pats miestas pirmiausia rodo kaip reprezentacines. Labai daug potencialo slypi vietose, pro kurias kasdien praeiname ir net nepagalvojame, kad jos turi savo atmosferą, tekstūrą, istoriją. Turbūt todėl Klaipėdos industrinės erdvės, uosto pakraščiai, sandėliai, metalinės konstrukcijos, senesni pramoniniai pastatai yra mano favoritai. Ten labai daug faktūros, ritmikos, net tam tikros brutalios estetikos. Filmavimuose dažnai pamatai, kaip per operatorių akis perleistos tokios erdvės tampa vizualiai stiprios“, – pastebėjo Rūta.
Fortai, miškai, industrija; neapibrėžti miesto kraštai; tarpinės teritorijos – plotai tarp miesto ir gamtos, tarp infrastruktūros objektų ir laukų. Rūta verbalizuoja mano mintis. Išties. Baisiai gražu.
„Pavyzdžiui, Smiltynė iš esmės duali: vienoje Kuršių marių dalyje verda gyvenimas, stūkso masyvūs kranai, laivai, o kitoje pasitinka tykus romantiškas gamtovaizdis su pušynais ir smėlėtais krantais. Tas kontrastas dažnai sukuria labai stiprų pojūtį – lyg būtum kažkur tarp dviejų pasaulių. Šis pereinamasis kraštovaizdis Klaipėdos regionui padeda atsiskleisti ne kaip atvirukui, o kaip labai kinematografiškai, daugiasluoksnei erdvei“, – kalbėjo Rūta.
Pašnekovės įsitikinimu, būtent toje erdvėje – netikėtai atrastame kieme, senoje pramoninėje sienoje, tuščiame paplūdimyje žiemą, patiltėje po viaduku ar kažkur tarp miškų atsiveriančioje kelio linijoje – dar labai daug neatrastų istorijų.
PENKTA SCENA: IDENTITETAS
Istorijos. Išgirdusi šį žodį, suklūstu. Vis dėlto turime? Mes taip įnirtingai, plėšydami sausgysles, ieškome savęs, išskirtinumo, bandome sukurti masinančius naratyvus, kažką vejamės, stengiamės pranokti. Kas jei pati šerdis, gal net visa širdis, mūsų pačių delnuose? Tereikia atgniaužti. Visa, ką pamatysime, ir būsime mes – mūsų smulkusis žanras – trumpų pasakojimų mozaika.
Rūta prisipažino, kad būtent kinas į Klaipėdą išmokė žiūrėti kitaip: ne per jai labiau įprastą buvusią vizualiųjų menų prizmę, ne kaip į kultūrinę erdvę, kurioje vyksta parodos, projektai, kur svarbus kontekstas, idėjos, žmonės, bet labiau per šviesą, laiką, erdvę, judėjimą ir siužetą.
Poezija visa tai? Romantika? Man tinka. Tuo tarpu Tomas prabilo žemiškiau.
„Juokingos kai kurios čia ketintos vystyti idėjos. Pamenate, kadaise dalį senamiesčio norėta uždengti stogu? Absoliučiai invazinė mintis, nesuprantant Klaipėdos prigimties, bet bandant čia integruoti Bermudų trikampį. Uostamiesčio struktūra, skirtingai nuo spiralinių Vilniaus ir Kauno, visai kitokia. Mes niekada neturėsime Gedo prospekto. Ir neieškokime jo. Dievaži, tos blevyzgos apie mirusį senamiestį… Žuvį duočiau. Sugrįžkime penkiolika metų, štai tada pamatysite, ką reiškia tuštuma. Nebesiskųskime. Viskas yra gerai. Visa Klaipėda į celofaną įsukta – atsinaujina. Miesto veidas keičiasi. Tai taip pat susiję su tuo pačiu patrauklumu kino industrijai“, – pastebėjo pokalbininkas.
Miesto pro kamerą idėja irgi gali būti mūsų šiuo metu natūraliai – pabrėžiu, na-tū-ra-liai – besiformuojanti savasties dalis. Gal jau yra. Štai mintis – beje, nuleista ne iš popierinių aukštumų, o mestelėta pačių kino mylėtojų, – Klaipėdoje sukurti turistinį maršrutą pagal „Vilko gomurio“ lokacijas neilgai trukus gali įgauti kūną.
„Kino turizmas dabar ant bangos. Žmonės keliauja, ieško filmų ar serialų lokacijų, lygina tai, ką pamato gyvai, su tuo, ką išvydo ekrane, įamžina, dalinasi socialiniuose tinkluose. Miestų biudžetuose egzistuoja eilutė įvaizdžiui kurti. Visaip: reklaminiais klipais, plakatais, straipsniais. Ko gero, reikėtų nepabijoti pasikelti uodegą – mūsų indėlis, kad miestas būtų matomas, žinomas, kuriantis savo vertę, taip pat nemažas“, – konstatavo pašnekovas.
ŠEŠTA SCENA: RŪTOS MONOLOGAS
Kurį laiką svarsčiau, kaip tekstą nuvesti finišo link ir deramai jį pabaigti. Nesugalvojau nieko gudriau, kaip, paklaususi apie pozityviausius ir pesimistiškiausius Klaipėdos kino industrijos ateities scenarijus, atsakomybę permesti Rūtai.
Galbūt šis montažo pjūvių nepaliestas ilgas verbalinis kadras taps akstinu įsisąmoninti – renesansas gali moduliuoti į aukso amžių arba regresuoti į dekadansą. Arba: visada turime galimybę dar labiau sustiprėti. Kaip ir visus šansus sugriauti.
Tad: „Klaipėda šiuo metu yra labai įdomiame taške. Tarsi pradžioje proceso, kuris gali išaugti į kažką tikrai reikšmingo. Kino industrijoje labai daug kas priklauso nuo pagreičio: kai pradeda vykti keli projektai, atsiranda pasitikėjimas, patirtis, žmonės ima vieni kitus rekomenduoti. Tą jaučiame jau dabar.
Geriausias scenarijus, mano akimis, būtų gana organiškas, nuoseklus augimas. Kad Klaipėda virstų vieta, į kurią kūrėjai atvyksta ne tik dėl vienos gražios lokacijos ar scenos; kad čia burtųsi vietinė profesionalų bendruomenė: lokacijų vadybininkai, techninės komandos, jaunieji kino kūrėjai; kad miestas išmoktų matyti kiną ne tik kaip kultūrinį reiškinį, bet ir kaip labai realią kūrybinės ekonomikos dalį.
Tokiu atveju
Klaipėda su kaimynėmis Nida ir Palanga galėtų tapti savotiška Vakarų Lietuvos kino baze. Vieta, kur vyksta filmavimai, generuojamas turinys, kur atsiranda naujų istorijų apie šį kraštą.
Man atrodo, tam tikrai yra visos prielaidos: kraštovaizdis, architektūra, regiono kompaktiškumas ir vis dar šiek tiek neatrastas jo charakteris.
Blogiausias scenarijus, jei šis procesas ir liktų pavieniais projektais. Kino industrijai labai svarbus tęstinumas. Jei filmavimai vyksta retai, tikrai sunku išlaikyti ir komandų kompetenciją, ir prodiuserių susidomėjimą. Tuomet miestas vėl tampa tik atsitiktine lokacija, o ne partneriu, dalyviu kūrybos procese.
Vis dėlto aš pati į šį laikotarpį žiūriu gana optimistiškai. Net ir dabar, dirbdama su lokacijų duomenų baze, skautindama naujas vietas ir siųsdama jų nuotraukas prodiuserinėms kompanijoms, matau susidomėjimą. Kartais tereikia parodyti, kad čia įmanoma filmuoti, kad čia yra žmonių, kurie gali padėti, ir kad šis regionas turi savitą atmosferą. O sykiu vertėtų neneigti, jog kino gamyba čia egzistuoja – tą parodo ne tik lietuviško kino filmavimai, bet ir tarptautiniai projektai. Man atrodo, svarbiausia dabar neprarasti tempo. Kinas, kaip ir miestas, gyvena tada, kai jame nuolat kas nors vyksta.“
