Purpuras ir auksas. Klaipėdiečių literatūrinis atgimimas
Kembridžo universiteto profesorius Peteris Burke, pradėdamas pasakojimą savo knygoje „Renesansas“, prisimena istoriką Johaną Huizingą. Jo tekstuose svajotojas apie praeities grožį regi purpurą ir auksą. Tiksliau – įsivaizduoja Botticellio „Veneros gimimą“, Michelangelo „Dovydą“, Leonardo da Vinci „Moną Lizą“, Erazmą, Luaros pilis ir E. Spenserio poemą „Fėjų valdovė“. Visi jie susilieja bendrame kūrybingumo ir kultūros aukso amžiaus įvaizdyje. Nepaisant renesansui būdingo žmogiškojo grožio idealo ir talentų įvairovės, Burke teigia, kad to laikmečio žmonės iš tiesų buvo gana viduramžiški ir nereikėtų jų aukštinti praėjusių amžių sąskaita. Pasak jo, renesansą turėtume laikyti tiesiog pokyčių sankaupa.
Pasinaudoju P. Burke’s mintimi apie žmogui būdingą gebėjimą atsinaujinti, įgijus tam reikalingą pokyčių sankaupą, ir leidžiuosi klaidžioti XX a. pabaigos klaipėdiečių literatūriniais labirintais, kurių atšakos, juk tai dar ne toks senas laikas, veda iki mūsų dienų. Labirinto įvaizdis man visai patinka, nes jis neįpareigoja būti nuoseklia ir logiška, iki galo suprantama ir objektyvia.
Sujungiu žodžius atgimimas (renesansas), šio žurnalo raktažodį, ir klaipėdiečių literatūriniai akiračiai (redaktorės užduotis man), gaunu temą – klaipėdiečių literatūrinis atgimimas. Kaip teorinį pagrindą pasitelkusi P. Burke ir J. Huizingą, leidžiuosi į klaipėdiečių literatūrinį labirintą. O tam, kad skambėtų stipriau, juk ieškosiu purpuro ir aukso, užsirašau – klaipėdiečių literatūrinis sąjūdis.
Žodžių junginys – klaipėdiečių literatūrinis sąjūdis – nebeatrodo toks neįmanomas po to, kai šiais metais du Klaipėdos literatai buvo pakviesti atsiimti aukščiausių valstybinių apdovanojimų. Literatūros tyrinėtojas, kritikas, vertėjas Marijus Šidlauskas apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvai, o rašytojas Gintaras Grajauskas – Nacionaline kultūros ir meno premija už poetinį šiuolaikinio buvimo pjūvį.
Premijos turi tiek pat purpuro ir aukso, kiek ir ironijos bei karnavalo. Todėl žaidžiu toliau pagal Huizingai būdingas rimto žaidimo taisykles ir pridedu dar kelis iškalbingus faktus, kurie galėtų paliudyti klaipėdiečių literatūrinį atgimimą.
Pirmas pavyzdys – Rimantas Kmita. Jo pirmosios eilėraščių knygos „Nekalto prasidėjimo“ (1999) ir „Upės matavimas“ (2002), tikėtina, parašytos Klaipėdoje. Rimantas – vienas iš trijų Klaipėdos poetinės mokyklos banginių šalia G. Grajausko ir Mindaugo Valiuko – išplaukęs į plačiuosius Vilniaus literatūrinius vandenis. Rašytojas neseniai sulaukė įvertinimo už romanus „Pietinia kronikas“ ir „Editas kompleksas“. Savo kūrybinę biografiją Kmita pradėjo Klaipėdos universitete, krimsdamas mokslus M. Šidlausko paskaitose, kaip, beje, ir aš. Todėl Kmitos šiandieninę šlovės valandą bent dalinai priskirčiau klaipėdietiškai literatūrinei mokyklai.
Antras pavyzdys – Edmondas Kelmickas. Noriu priminti šį Klaipėdoje gimusį autorių, kuris čia praleido dalį savo bohemiškos jaunystės, vėliau išvyko į Vilnių, kur literatūros mokslus ėjo gorkynės kavinėse (suprask, tuometinėje Gorkio gatvėje, kuri, atkūrus Nepriklausomybę, atgavo trijų gatvių vardus – Pilies, Didžiosios ir Aušros Vartų). Vėliau Kelmickas su Rembo būdingu literatūriniu spurtu išleido tris poezijos knygas (1983, 1987 ir 1997 m.), kol galiausiai užtrenkė duris į rašymą tam, kad atsidarytų vartus į masoniškus kolekcininkų ir antikvariatų ložių užkulisius.
Kodėl noriu priminti senus laikus? Ogi todėl, kad poetas E. Kelmickas praėjusiais metais atgimė, išleisdamas visų savo trijų knygų eilėraščius rinktinėje „Tėvynės ieškojimas“ (išleido leidykla „Slinktys“).
Grafikos dizainerio Gyčio Skudžinsko klasikine maniera aprengtos naujosios knygos pabaigoje Kelmickas rašo pamąstymą, kuriame ieško atsakymo, kur yra jo tikroji buvimo vieta: „Žmogus pats iš savęs yra vieta, ir visa jo biografija yra vieta. Pagaliau atmintis irgi yra vieta. Bet vietai atpažinti reikalingi du žmonės.“ Taip poetas nurodo, kad žmogaus įsivietinimas įvyksta per bendrą, jungiančią atmintį. Žmogus žmogui yra žemė, ant kurios jiedu stovi. Ir kai pagalvoji, tikrai, tik atsirėmęs į savo artimą, stovi tvirtai, joks priešas neišjudins. O kartais, kaip Kelmickas rašo eilėraštyje „Atsisveikinimas“, žmogus tampa juoda stotimi, kai ištariamas skausmingas sudie:
…prakiurusią širdį atmerkiu, vagono langą atidarau,
Ir tu judi mano lūpom juoda ir tyli lyg stotis…
Savo knygoje „Orfėjas mokėjo lietuviškai“ M. Šidlauskas rašė, kad XX a. pabaigoje geriausiai klaipėdietiškos poezijos pulsą atspindi trijų autorių knygos. Jos nubrėžė ir miesto perspektyvą į trečiąjį tūkstantmetį, tai Rolando Rastausko „Aktorius pasitraukia“ (1996), G. Grajausko „Katalogas“ (1997) ir E. Kelmicko „Žiemos parafonija“ (1997). Knygose išryškėja kiekvieno autoriaus pagrindiniai bruožai: Rastauskui būdingas pasaulio kultūros ilgesys, Grajauskui – modifikuota estetinė nirvana ir egzistencinės ironijos būsena, o Kelmickui – žmogiškos meilės ir nuopuolio drama biblinės malonės šviesoje.
Pagal šiuos bruožus labiausiai renesansinis žmogus būtų E. Kelmickas, rašęs sonetus lyg Šekspyras, ieškojęs įkvėpimo senovėje, Biblijoje. Visai kaip ir XIV–XVI a. renesanso rašytojai, sėmęsi įkvėpimo antikinėje literatūroje: Petrarka imitavo Vergilijų, tragedijų kūrėjai – melodramatinę Senekos manierą, komedijų rašytojai mėgdžiojo Plauto ir Terencijaus veikėjus, o Horacijaus stilius puikiai tiko renesanso odėms. Beje, odes rašė ir poetas Tomas Venclova, kuris, kaip rašo M. Šidlauskas knygoje „Kairiarankio kentauro pėdomis“, „galėtų būti pavadintas Klaipėdos sūnumi, nes šiame mieste jis išvydo pasaulį ir pirmąkart įkvėpė jodo prisidorintos pajūrio gaivos“. Todėl Klaipėda, Marijus neabejoja, įtrauktina į T. Venclovos „paveldėtų miestų“ sąrašą.
Pagrindinė renesanso menininkus vienijusi idėja buvo humanizmas. Humanizmas implikuoja mintį, kad nesvetima viskas, kas žmogiška. Renesanso menininkai domėjosi temomis iš realaus kasdienio gyvenimo, ieškojo grožio daiktų ir žmonių paviršiuose. Humanizmo reikšmė stiprėjo, kiekviename šimtmetyje atrasdama būdą, kaip žmogui suteikti vis didesnę galią Dievo sąskaita.
Dabar žengiame į posthumanizmo erą, žmogus pasitraukia iš pasaulio centro, dalindamasis vieta po saule su kitomis gyvybės formomis (gyvūnais, augalais, akmenimis…) ir dirbtiniu intelektu. Burke mintis, kad renesanso žmonės skolingi viduramžių žmonėms, galioja ir šiandien. Dabartinis, besiformuojantis posthumanistinis žmogus, stovintis ant naujojo atgimimo pakopos, yra skolingas humanizmo idėjomis gyvenusiam žmogui.
Grajausko kalba, pasakyta atsiimant Nacionalinę kultūros ir meno premiją, nuskambėjo poetui būdinga, M. Šidlausko pastebėta, abejingos aistros intonacija, lyg testamentas ateinančioms kartoms: „Susivykime, kad būtume diržingi. Neperduriami ir neperpjaunami, neįveikiami kaip Vytis. Mano gyvenimo patirtis rodo, kad atėjus sunkiam metui, visa Lietuva susiveja į Vytį.“ Ir pabaigė eilėraščiu, kuris visą pasaulį paverčia nykstamai menku dydžiu– dulke, o rašančiojo mentalą – humanisto smūgiu:
jeigu tau pasiseks, pamatysi,
kaip juokingai ištįs jų veidai,
kai galiausiai supras, jog visą gyvenimą
jie tebuvo tavųjų eilėraščių medžiaga.
Būtent šioje Grajausko kalboje humanizmo idėja lyg Huizingos senovės purpuras ir auksas yra perduodamas posthumanistinei kartai. Nes, sekant P. Burke, posthumanizmą reiktų laikyti tiesiog pribrendusia pokyčių sankaupa, o posthumanistinius žmones matyti dar vis kaip humanistus. Nors jau vis tiek post. Susikaupę pokyčiai žmoniją šuoliu kilsteli į kitą dimensiją, nori to žmonija ar ne. Pokyčiai neišvengiami. Ir literatūra neabejotinai juos seismografiškai fiksuoja.
Bet paklausykime, kaip Grajausko tekste kalbėjosi riteris Tenksalotas su drakonu misteriu Kaindliu. Tarsi posthumanistas klaustų humanisto, ką reiškia juo būti ir kuo gi jie skiriasi. Humanistas jam atsakytų:
„Visi tie skirtumai, kad ir kokie akivaizdūs, tėra tik paviršius. Jums gal bus netikėta, tačiau mes, drakonai, turime savo požiūrį į pasaulį. Tai yra – mes jį matome. Tai, ką jūsų mokslininkai atranda per vargus, klupdami ir painiodamiesi, ir – pripažinkim – dažniausiai netyčia, mes tiesiog matome. Matome ir tiek. Be jokių juokingų bandymų, be jokių laboratorijų. Tai ir yra tikrasis Požiūris, o visai ne tie jūsų aklinėjimai apgraibomis.“ (G. Grajauskas, „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“, p. 20–21).
Štai dėl ko tikrasis atgimimas įvyksta remiantis senovės purpuru ir auksu, nes viskas yra tęstinumų seka. Klaipėdos literatūrinis atgimimas yra tęstinumas lėto kaupimosi, kažkur ties ta kopa Girulių pakrantėje, kur buvo stabtelėjęs Vydūnas. Kur akmenys, lyg tūkstančius metų plaunamos jūros dugno akys, mirksi jūržolių blakstienomis, o žuvėdros trumpam tūpteli ant nuskalautų akmenų vyzdžių ir, mestelėjusios balto šūdelio šauktuką, nusklendžia klykdamos paskui netikėtai ir vėl danguje pasirodžiusį pranašą Džonataną Livingstoną Žuvėdrą.
