Kai kūrėsi LCC tarptautinis ir Klaipėdos universitetai su L. Donskiu priešaky, kai Rimantas Kmita, Gintaras Grajauskas ir kiti rengė poezijos vakarus, kai Klaipėda buvo vadinama „mažuoju Antverpenu“, o universitetai buvo tarp Lietuvos geriausių; kai protestantai, pranciškonai ir visi kiti judino miestą, steigė vienuolyną, statė bažnyčias, vyko tiek intelektualinis, tiek dvasinis, tiek kultūrinis atgimimas.

Man atvažiavus 2019 m., Klaipėdoje tik aidas tebeatkartodavo šiuos dalykus. Nebeužtenka turėti idėją – reikia ir visuomenės palaikymo. Kad ir kiek bebūtų pinigų, kad ir kokia stipri būtų ekonomika, be pilietinio suinteresuotumo viskas pasmerkta žlugti. Lieka tik pavieniai vardai, kuriantys savo legendą. Tai ir turime – kažkur kyšančią Grajausko galvą, kažkur iš Žemaitijos atvažiuojantį Valentiną Masalskį, vis iššokantį ir nustebinantį Beną Šarką ir kitus, kurių idėjos liko jiems arba mažam pasekėjų ratui. Šių vietinių milžinų ir importuojamų Nacionalinio dramos teatro milžinų šešėlyje tarpsta kiti teatro ir literatūros žmonės, bet didesnės aikštelės ar žinomumo jie nepasiekia. Klaipėda dabar yra paženklinta vardais, o ne kolektyvais. Sambūriai dažniausiai atsiduria milžinų paunksmėje ir tai skatina jūrinį individualumą.

Bet ar tai yra blogai? Ir galų gale… ei! Ar tikrai tapau ciniku?

Kas tas būvis Klaipėdoje?
Būvis Klaipėdoje paprastina žmogų: daro jį kuklesnį, lėtesnį kalbėti, ir šiame provincialume užkoduotas žmogaus atstumas. Klaipėdos negalima apibrėžti kaip provincialaus miesto Lietuvos pakraštyje, nes atvirumas, nuoširdumas ir paprastumas yra vertybė. Tik pripažinus, kad čia esantys žmonės dėl įvairiausių priežasčių yra užsisklendę, bendruomenės mažiau bendrauja tarpusavyje, rečiau išsišoka, bando diskutuoti, daugiau nutylima, galima priimti situaciją ir pakreipti ją kita linkme. Atrasti savyje meditatyvumo, laiko individualiam augimui bei gebėjimą nesureikšminti dalykų, kurie iš esmės ir nėra tokie reikšmingi. O svarbiausia, čia nėra žiurkių lenktynių, visi aplinkui atsipūtę. Tad nereikia žiūrėti į provincialumą kaip į minusą. Be to, dauguma Lietuvos intelektualų yra išaugę iš šio provincialaus ir individualaus pasaulio, kuris yra priešingybė skubančiam, nuolat kovojančiam, nepatenkintam bei ciniškam megapolio miestiečiui.

Klaipėda – gero teatro miestas
Džiugu pripažinti, kad kokybinis teatro lygis čia vis dėlto yra vienas aukščiausių Lietuvoje. Tai įrodo ir „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimai, ir Klaipėdos dramos teatre vaidinantys Lietuvoje gerai žinomi ir mėgstami aktoriai. Čia yra kažko, kas būtų ir žiūroviška, ir sentimentalu, ir gerai atlikta. Ir klysti žmonėms čia jau nebelieka vietos, nes reikia atitikti aukštuosius standartus. Bet kuo tampa teatras, kuriame nėra vietos klaidai? Teatras, bijantis klysti, kaip pats šėtonas iš samsaros rato, ryjantis ir atrajojantis pats save, įstringa tarp pasikartojančių formų. Tai atneša gerą rezultatą, nes viskas jau patikrinta ir išdirbta, bet menininkai praranda galimybes iš naujo atgimti įvairiomis formomis. Bet ar tikrai nėra išeities? Drįsčiau nesutikti pats su savimi!

Intelektualinis vakaras
Smagu, kai yra su kuo pakalbėti ir padiskutuoti apie kultūrą iš esmės. Deja, bent jau teatro bendruomenėje nėra iš naujo permąstoma ir apgalvojama teatro kalba, ką teatras reiškia ir kaip jį būtų galima patobulinti. Jau seniai girdėjau kažką kalbant abstrakčiai, o ir leidiniuose trūksta kritinės refleksijos apie Klaipėdą ir jos atspindžius. Kritikai klaipėdiečiai ypač jautrūs – juk negalima klysti. Be to, jaunų, mąstančių žmonių Klaipėdoje trūkumas pakankamai ryškus. 

O gal aš tik esu dar viename savo klaipėdietiškame burbule ir nieko nematau. Gal staiga patyriau absoliučią proto impotenciją ir dabar, šiuo metu, pezu absoliučius kliedesius? Irgi gali būti.

Uostamiestis ir jo teikiamos galimybės
Ech. O pinigai čia teka iš tiesų upeliais. Miesto skiriamos stipendijos menininkams čia gali tęstis ir dvejus metus. Finansavimas čia labai geras ir mėgstantiems piktintis cinikams (po tokios pradžios galima pamanyti, kad esu vienas iš tų bedvasių cinikų, mėgstančių savo miestietiškais, riebiais žandais viską sudirbinėti… na, turbūt taip ir yra), vis dėlto retas miestas gali pasigirti turintis tiek daug teatrų (skaičiumi Klaipėdą lenkia tik Vilnius). Tad pinigų čia yra. O tiems, kam jų per mažai, siūlyčiau priimti asketišką gyvenimo būdą. Bet ką gi tas Klaipėdos „superfinansavimas“ atneša? Nors yra daug kritikos dėl kas savaitę vykstančių įvairiausio lygio festivalių, man jie nekliūna – jie atspindi įvairią visuomenę ir jos poreikius. Be to, turi savo lankytojus, tad man smagu, kad daug turinio skirta įvairaus amžiaus ir pomėgių publikai.

Trumpas šokis aplinkui pasakų miestelį
Man Klaipėda – tai pasakų miestelis. Atvažiuoji ir tarp mažučių senamiesčio namų matai žmones, vaikštančius su šeimomis ir gyvenančius savo mažą svajonių gyvenimą. Atrodo, kad viskas čia, ypač žiemą, padaryta iš meduolių. Tokia idilė, kuri neturi nieko bendro su civilizacinėmis arterijomis arba pasaulietiniu pulsu – ramybės oazė. Tad ir rašosi, ir kuriasi čia iš lėto. Jei į renginį ateina bent penki žmonės – labai džiaugiuosi. Kai į spektaklį susirenka visa salė – džiaugiuosi; kai pusė – džiaugiuosi. Kai ateina vos keli žmonės (taip buvo Klaipėdos rajone) – irgi džiaugiuosi, nes po truputį prisigeriu stebuklingo meduolių kvapo ir jaučiu, kaip pats tampu  iš meduolių – kaip mano smegenys suminkštėja ir virsta meduoliais.

Režisieriaus, rašytojo, pedagogo, renginių vedėjo profesijos yra sunkios – neslėpsiu. Daug įtampos ir pykčių, daug atsakomybės ir streso. Bet gyvenimas pajūryje man padeda nesureikšminti ir nesusireikšminti. Kuriant Klaipėdoje atrodo, kad tai neprideda miestui didelės papildomos vertės; o jei čia ir negyvenčiau, manau, irgi niekas nepasikeistų. Džiaugiuosi, kad publika Klaipėdoje gera ir kantri. Aišku, žmones reikia judinti ir krapštyti tiek iš šiaurės, tiek ir pietų – eiti, siūlyti jiems pažiūrėti savo darbus ir kūrybą. Užmegzti šiokį tokį asmeninį ryšį su auditorija ir bendruomene iš Klaipėdos – unikali patirtis. Labai linksmi. Pagauna sarkazmą, ironiją, bet kartu rimtai nusiteikę, susikaupę, labai rimtai viską vertinantys.

Neseniai Klaipėdoje pristačiau savo debiutinę knygą „8 būtybės“, įvyko spektaklio „Be ryšio“ premjera, sudarinėjau ir išleidau avangardinį žurnalą „Gegutė“. Visi trys atsirado Klaipėdoje per du mėnesius. Galima sakyti, po šio proceso patyriau galutinį smegenų virsmą į meduolį.

Įspūdinga, kad pats miestas ir jo žmonės prisidėjo prie šių iniciatyvų – susibūrė komandos, išreikšdamos palaikymą. Nežinau, gal atmetus tai, kad šneku nesąmones, galime šį faktą laikyti vieninteliu tikru dalyku, pasislėpusiu tarp šių žodžių, kuris bent šį bei tą reiškia.

Kritinės masės beieškant
Tarpukariu Lietuvos šviesuomenė formavo valstybę iš to, ką turėjo. Po carinės Rusijos gniaužtų mūsų žemėje buvo susikūrusios tamsumos (didžioji dalis lietuvių nebuvo išsilavinę mokyklinėse įstaigose), bet tauta sugebėjo sukurti stebuklą iš tos piliečių masės, kokia tada buvo. Tai primena mums, kad ciniškas požiūris niekada nebuvo ir nebus išeitimi. Klaipėdoje – stiprūs menininkai, finansavimas, erdvės, kuriose galima kurti. Gal trūksta daugiau bendradarbiavimo ir – svarbiausia – kultūrinio lauko permąstymo, kritiškesnių refleksijų, nuo kurių atsispyrus galima būtų vystytis.

Tikiuosi, kad atsivers daugiau diskusijų apie pačią Klaipėdą, joje esančius renginius bei menininkus – pirmiausia, iš pačių menininkų. Lyg pranašas šaukiu ir reikalauju savirefleksijos. Juk daugelis sako, jog nuo minties ir apmąstymo prasideda visi veiksmai ir procesai. Tad kol kas neveikime. Stebėkime, dairykimės ir – kas taip artima kiekvienam klaipėdiečiui – koncentruokimės ne į veiksmą, bet į mintį. Ir jokiu būdu nepamirškime, kad ir prislopęs miesto kultūrinis pulsas, bet jis susiformavęs, patikimas ir turintis savo jūrinį identitetą. Pasidžiaugti tuo niekada nebus vėlu. Tad, kad ir kaip ciniškai pradėjome, pripažinkime Klaipėdos ore tvyrančią šventinę kultūrinę nuotaiką.