Laiko kilpos
Žmonijos istorija krikščioniškajame suvokime yra tiesinė, turinti pradžią, pabaigą ir tarp šių dviejų taškų tiese į galutinį tikslą tekantį istorinį laiką. Tačiau būna epochų, kai eitas kelias pavadinamas klystkeliu. Įvardinamas laikas, nuo kurio reikalai pasisuko kreivai, ir kviečiama iš naujo pradėti nuo ten, bet jau šį kartą – teisingai. Surišama laiko kilpa, turinti išspręsti šiandienos problemas.
Atgimė – ne iš gero gyvenimo
XIV a. Europoje pradėjo ryškėti klimato pokyčiai, vedantys į vadinamąjį Mažąjį ledynmetį, paveikusį žemės ūkį, pagrindinę to laiko ekonomikos šaką. Žemyną pirmąjį, bet ne paskutinį kartą aplankė maras – juodoji mirtis. Lyginant su santykinai sėkmingu XIII a., reikalai tada atrodė tikrai nekaip.
Lygia greta per praėjusius šimtmečius jau buvo sukauptas žinijos korpusas, iš dalies besiremiantis Antikos palikimu, ir tai iškiliausiems trečento kūrėjams leido permąstyti buvusį ir esamąjį laiką. Retrospektyviai juos vadiname proto renesanso žmonėmis – Dante, Giotto, Petrarca, Boccacio. Ir jie rado išeitį.
Dantę po pragaro ratus veda ne katalikų šventasis, o Vergilijus, – neįsivaizduojama anksčiau pagoniui garbė. Nepadoriai laisvas Boccacio skaitosi it koks romėnas Petronijus. Petrarca po Antikos iki jo sekusį laiką išvadina tamsiu. Nors Renesanso (Rinascimento, Renaissance, Atgimimas) terminą tik po šimtmečių nukals Vazaris (Vasari), mintis nubraukti tūkstantį metų istorijos ir grįžus laike pradėti nuo teisingo taško ryški jau tuo metu.
Galvojame, kad atgimstame
Tuo pačiu laiku reformatoriai: britas Wycliffe’as ir čekas Husas, tiesė kelią krikščionybei grįžti prie evangelinės jos pradžios. Realizuota tai buvo daug vėliau, tačiau Lutheris ir Calvinas tikėjimo sėklą bėrė jau į gerai išpurentą dirvą.
Vargu ar reikia dabar pabrėžti, jog tiek humanistinis Renesansas, tiek evangelikų reformos iš tikrųjų ne sugrąžino į menamą antikinį ar evangelinį aukso amžių, o kūrė naują kultūrą, naujas religijas. Kaip yra atgimstama praktikoje, pasižiūrėti galime ir iš mūsų pačių Atgimimo visai šviežios politinės istorijos: 1990 m. kovo 11 d. LTSR Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) mūsų šalį grąžino į 1938 m. gegužės 12 d., tačiau tik kelioms minutėms.
Laikas pasiaukoti savo bendruomenei
Visuotinai sutariama, jog tas Atkuriamasis Seimas intelektualiai ir moraliai buvo pajėgesnis nei bet kuri po to ėjusi Parlamento sudėtis. Žvelgiant į šiandienos politinius Seimo pigmėjus, to laiko akademikai, menininkai, net ir komunistai atrodo kaip titanai.
To nelaikau atsitiktinumu.
Atgimimas visada yra atsakas į krizę, todėl atsakingi intelektualai krizės akivaizdoje mobilizuojasi spręsti aktualias savo bendruomenės problemas.
Dažnai tam aukodami siaurai profesinius interesus.
Leonardas suprojektavo tanko pirmtaką – žmonių jėgomis varomą šarvuotą konstrukciją. Mikelandželas suprojektavo Florencijos gynybinius įtvirtinimus. Tai tik skambiausieji vardai. Iš tikrųjų inžinerijos mokslui – šiuolaikiniu jo supratimu – pagrindus padėjo Renesanso menininkai.
Lygiai taip savo protą šaliai aukojo ir mūsų pačių valstybės atkūrėjai. Galime apgailestauti, kad Leonardas dėl savo veiklos išsifokusavimo nenutapė dar poros monų lizų, kad Atkuriamojo Seimo intelektualai irgi nuskriaudė savo profesines sritis. Tačiau… Kažin ar jie būtų galėję gerbti save, jeigu būtų likę kurti laiko šauksmui.
Klaipėdoje – nepersistengiama
Plika akimi matome, jog šiandien Klaipėdoje šviesuomenė neskuba įsitraukti į bendrų reikalų sprendimą. Su tam tikromis išlygomis tik Tomą Juočį galėtume laikyti menininku miesto taryboje. Dante Alighieri nelaikė sau per žema posėdžiauti Florencijos taryboje, mūsiškiai gi suka nosį nuo tų reikalų.
Optimistas sakytų, kad tokia dalykų padėtis tik rodo, jog nėra pas mus krizės, nėra poreikio Atgimimui, ir taip viskas gerai.
Dar sakytų optimistas, jog ir gerai, kad menininkai nesuka į valdžią: tai godi, vaidinga, tuščiagarbė publika. Privaldys atėję jie mums čia iki negalėjimo.
Pesimistas gi atrems, kad ir vykstantis Renesanso aikštės atgimimas, ir kiti bendrieji Klaipėdos reikalai prašosi taisymo, taigi neblogai būtų, kad įsitrauktų žmonės su protu, skoniu ir išmanymu.
Tuo pačiu suvokiant, kad tame atgimimo kelyje būna ir klystkelių.
Įsitraukimo klystkeliai
Pagerbdami savo miestų bendruomenėms ir praktiniam mokslui nusipelniusius Renesanso menininkus architektus Brunelleschi, Alberti, Martini, prisiminkime ir mažiau vykusius to laiko intelektualų įsitraukimo būdus.
Fiskalines problemas tuo laiku sprendė alchemikai. Trūkstant modernių think tankų, valstybių užsienio politikai forsaitus rengdavo astrologai. Plačiajai visuomenei nesuklysti priimant kasdienius sprendimus padėdavo futurologai, iš kurių dabar žinomiausias Nostradamus.
Daug kančių nekaltiems žmonėms sukėlė aukštojo Renesanso laikų veikalas apie raganavimą, skirtas apsaugoti agrikultūrą ir visuomenės sveikatą – Sprengerio ir Institoriaus „Malleus maleficarum“.
Taigi tokių atgimimų intelektualų sąjūdžiai gali turėti ir savo tamsiąją pusę.
Tenka galvoti iš naujo
Kad jau brėžiu tokią lygiai neribotą, kaip ir fragmentišką, asmenybių aprėptį – nuo Dantės iki Juočio – nenustebinsiu skaitytojo ir globaliniu žvilgsniu.
Visuotiniu sutarimu, pasaulis dabar yra krizėje. Subyrėjo įprasta tarptautinė tvarka, transformuojasi ekonomika, paaštrėjo kultūriniai karai.
Talebo „Juodoji gulbė“ išbraukta iš Raudonosios knygos ir tapo ubikvistu.
O žmonių pasaulėžiūra keičiasi lėčiau. Dabartinių europiečių kartos gyvena savo linijiniame laike. Tačiau, skirtingai nuo Viduramžių, – jau sekuliariajame, nubrėžtame Apšvietos epochos. Ryškiausiai tokią laiko sampratą praėjusio amžiaus pabaigoje suformavo amerikiečių politologas, filosofas F. Fukuyama. Kiek karikatūrindamas dėl vietos stokos, ją atpasakočiau taip: liberali rinkos demokratija nugalėjo, egzistencinių pasaulio konfliktų epocha pasibaigė, tuo pačiu pasibaigė ir taip suvokiama istorija.
Tačiau greitai pasimatė, kad tokia išvada buvo skubota, tad krizės akivaizdoje ieškantys protai vėl, kaip Renesanse, laiko kilpoje peržiūri epochas, vertas atgimti. Kol kas jų paieškos neįkvepia.
Tamsioji apšvieta
Jau šiame amžiuje suformuluotas „tamsiosios apšvietos“ konceptas tokiu laiko tašku, nuo kurio reikalai pasisuko kreivai, laiko Apšvietos epochą su jos laisvės, lygybės ir brolybės siekiniu. Vėl prireikė laiko kilpos, leidžiančios ištaisyti dabarties bėdas.
Aforistiškai pagrindinę problemą suformulavo technomagnatas Pieteris Thielis: „Aš nebetikiu, kad laisvė ir demokratija yra suderinamos.“ Tos krypties mąstytojai siekia atgręžti socialinės organizacijos formas bent 300 metų į praeitį ir liberalių demokratų yra suvokiami kaip reakcionieriai, jeigu ne dar blogiau. Pažangūs mąstytojai lygiagrečiai suformulavo kaip atsaką atrodančią „technofeodalizmo“ antiutopiją – visuomenę, kurią feodaliniais principais valdo skaitmeninių technologijų didžiūnai. Tačiau jokia antiutopija negali nubrėžti pozityvios programos.
Istoriškai „tamsiųjų švietėjų“ pirmtaku galima būtų laikyti Nikolajų Berdiajevą su jo „naujojo feodalizmo“, kaip pageidautino atsako į modernybės iššūkius, siekiniu. Lietuvoje šias Berdiajevo idėjas yra populiarinęs XX a. pabaigos nesisteminis Lietuvos filosofas Justinas Mikutis, mano karta jas žino.
Ištikimi Renesansui ir Humanizmui šiandienos mąstytojai adekvataus intelektualinio atsako tamsiosios apšvietos technofeodalams dar nėra suformulavę. Iš mūsų stovyklos veikiau girdime raginimus daryti tą patį kaip iki šiol, tiktai su trigubu įkarščiu. Ieškančiam protui tai neatrodo labai perspektyvu.
