Jei kas vėliau sakys, kad nebuvo jokių ženklų, tereikia prisiminti kiaules. Kiek jų tą žiemą pasiekė miestą? Niekas nespėjo surinkti statistikos, nes visos buvo surytos – kepsniai, vyniotiniai, kotletai, šaltienos bokštai, įvairių rūšių paštetai, sultiniai.  

Niekam nepasirodė įtartina, kad mieste prie žuvimis turtingų marių, mieste šalia jūros, gyventojai suvartoja neįtikėtinus kiaulienos kiekius. Pusryčiams, pietums ir vakarienei. Diena iš dienos, daugiau nei 60 kilogramų kiaulienos gyventojui per metus.

Aukštas cholesterolio lygis, jokiais sporto klubų abonementais neišgąsdinami trigubi miestiečių pagurkliai ir apdribę juosmenys. „O ką mums daryti? – klausiami dėl itin mėsiškos dietos, skėsčiojo rankomis žmonės. – Stintų juk šiemet nėra.“ Lyg maža žuvytė būtų galėjusi ką nors pakeisti. Jos iš tiesų vandenyse aplink miestą tą žiemą nebuvo dėl uosto direkcijos įnirtingai visą parą kalamų polių keliamos vibracijos. Nebuvo ne tik žuvyčių – nebuvo poilsio ir tylos valandų, ramių sapnų bei meditacijos. Tą žiemą kūdikiai mieste gimė į triukšmą – į uosto pulsą cemento ir vėjo lizde. Gimdymo namuose juos pirmąją gyvenimo Žemėje naktį lankiusios laumės stebėjosi niekaip nesuprasdamos, kodėl žvelgdamos į naujagimių akis jose regi tik betono plynes. 

Gal kiekvieno smegenyse pulsuojantis triukšmas buvo viena iš priežasčių, kodėl žmonėms nekilo klausimų dėl į miestą plūstančių kiaulių karavanų. O būtų tereikėję pakalbinti vyresnius žmones ar pavartyti akademinius leidinius. Ta informacija nėra labai giliai paslėpta – kiaulės yra vandens pranašai. Ateina ežeras, liūtis, tvanas – vandens žinią visada neša kiaulė. Gali būti balta, švelniai rausva, juoda. Pasirodė kiaulė – lauk vandens. O su vandeniu lauk didelių pokyčių ramiame gyvenime.

Deja, apie didįjį įvykį žinią nešusios kiaulės buvo suvalgytos. Po jų sekė kiti pranašai, jie taip pat liko nesuprasti arba net nepastebėti. Pavyzdžiui, Draugystės parke prie tvenkinio krūmuose kelis vakarus šnarėjo Žuvų piemuo – švilpė, rėkė aukštu gerkliniu balsu, bet jį pastebėję vietiniai gyventojai, užuot įsiklausę į neaiškiai tariamus žodžius, kvietė policiją ir piktinosi nevalyvu, galimai moterims savo genitalijas susiruošusiu rodyti asmeniu. Žuvų piemuo ir jo pranašystės buvo išvežti už miesto ir paleisti laukuose palei Kaltinėnus. Nebegrįžo.

Tada atėjo kovas ir, švelniai tariant, laikas pasitikti muziką. Į žvarbų vasario vėją įsipynė iš pietų atklydusios šilto oro sruogos. Išgyvenimo režimu per žiemą laikęsi kirai nieko nelaukdami ir gerokai per anksti puolė į agresyvią romantiką. Pajuodusiais kalnynais gatvių pakraščiuose, namų kiemuose ir parduotuvių stovėjimo aikštelėse slūgsojęs sniegas pradėjo tirpti. Purvino vandens šaltinėliai per visą miestą vingiavo link upės, rajonuose išsibarsčiusių tvenkinių, marių, namų rūsių. Vandens telkinius dengęs ledynas tiesiog per naktį sutižo prarasdamas bet kokį paviršiaus santūrumą ir logiką. Prisotintas išlaisvinančio būvio kismo, vanduo lyg nerimdamas savyje vis kilo. Kelios gatvės tapo nepravažiuojamos, o Teatro aikštėje susiformavo vaiduokliškas ežerėlis, lygiai toks, koks toje vietoje buvo prieš eilę šimtmečių. Vanduo turi atmintį.

Miesto prie jūros gyventojai net ir braidydami semiamomis gatvėmis vis dar nekreipė dėmesio į jiems po nosimis vykstantį reiškinį. Nutiko keli skundai savivaldybei, vienas viešas pasipiktinimo kupinas laiškas žiniasklaidoje, bet nebuvo nė vieno žmogaus, sustingstančio su mintimi, kad jų mieste kažkas daugiau nei pavasarinis atlydis ir jo kaprizai. Užbėgant už akių, galima pasakyti, kad tai netruko ilgai. Per kelias dienas miesto senamiestį kertančios upės vanduo pasiekė krantinių viršų, lygiai taip pat ištvinko ir ją sugeriančios marios. Aukštai ant išpampusių bangų iškilę laivai atrodė tuoj suvirs į miestą. Oras nenumaldomai šilo, kirai šėlo, savaitės pabaigoje visas miestas pasidengė vandeniu. Daugiausiai iki kulkšnių, blauzdų vidurio, nors Herkaus Manto gatvėje po viaduku situacija buvo gerokai prastesnė. Savivaldybės samdomų įmonių darbuotojai dirbo negailėdami nei laiko, nei technikos – tačiau vanduo laikėsi. Po antros didžiojo apsėmimo savaitės šunis prie Danės vedžiojančių žmonių FB grupėje pasirodė keista žinutė, joje anoniminis narys skundėsi, kad nuėjęs į rūsį marinuotų agurkėlių rado visus trisdešimt stiklainių pasidengusius jūros gilėmis, „kas če gali pasakiti ar dar galima valgiti?“ – nerimavo bevardis miestietis. Tuo metu vieno vakarėlio proga sukurtas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje skaitmeninę rinkodarą studijuojančių merginų būrelio chatas kaito visoms diskutuojant, ar įmanoma, kad penktadienį brisdamos iš klubo vandenyje matė kažką judant. Teorijų turėjo visokių – gal šamas, gal priklydęs ruonis, gal koks paskenduolis, tikrai nemažas atrodė, gal pasivaideno, bet ne, tikrai ne, kaip nejauku. Po truputį tokios ir panašios kalbos dauginosi ir žmonės į miestą dengiantį vandenį pradėjo žiūrėti su atitinkama šiurpu atmiešta pagarba. 

Galėjo žiūrėti nežiūrėję, kaip nepastebėjo kiaulių reikšmingumo, taip ir dabar akis gręžė ne ten, kur reikia. Taip, vandenyje mirgėjo keisti šešėliai, rūsiuose veisėsi naujos gyvybės formos, bet tai, apie ką perspėjimą nešė kiaulės ar Žuvų piemuo, vyko miegamuosiuose. Kai kurių šiltuose patalų kokonuose sapnuojančių moterų kūnai naktį imdavo keisti formą – tamsoje nyko jų rankos, kojos ir per kelias valandas miegu sudvisusioje tamsoje likdavo tik vis plonėjančia oda aptempti vandeningi maišai. Nyko visa, kas tose moteryse buvo žmogiška. Nyko ne vien jų fiziniai kūnai – banguojančiuose sapnuose tirpo vardai, profesiniai įgūdžiai, o atsidengusioje asmenybės erdvėje liko tik vandens šauksmas. Viso pasaulio vandenis vedanti tėkmė kvietė grįžti į pamirštas ištakas, išsilaisvinti iš sienų, gatvių ir socialinių santykių tironijos.

Saulėtomis dienomis apsemtas miestas atrodė fantastiškai gražus, „aplankykite Šiaurės Veneciją!“ – kvietė naują aukso gyslą įžvelgę apsukrūs kelionių baidarėmis gidai. Nuomonių formuotojai iš apsemto Mogiliovo kūrė kontentą, vietiniai pradėjo susitaikyti su naująja realybe – diena po dienos – guminiai batai, laikini pontoniniai tilteliai, valtelės, dėl nepatvarių konstrukcijų uždarytas didžiausias miesto prekybos centras. Savivaldybė išsikvietė kraštovaizdžio inžinierių delegaciją iš Nyderlandų, bet vandens tramdymo specialistai patarimo neturėjo –, jūra niekuo dėta, o ir tirpsmo vanduo neturėjo susikaupti tokiais kiekiais. Potvynis be priežasties. 

Priežastis, aišku, buvo. Tik ji neturėjo nieko bendro su pavasariniais vandens lygio svyravimais. Ji buvo net labai susijusi su pačiu pavasariu ir su kasnakt vis labiau savo žmogiškumą prarandančiomis moterimis. Galiausiai, ketvirtąją potvynio savaitę, balandžio pradžioje, pirmoji vandens traukos veikiama sapnuotoja išsilaisvino. Smiltelės gatvėje esančio dvylikaaukščio devintajame aukšte apie trečią ryto įtrūko net perregima iš įsitempimo oda, dengianti dar visai neseniai Regina buvusį vandeningą maišą. Iš jo klioktelėjęs rausvas skystis viena pergalinga banga nusirito per butą, taip ir nepabudusį vyrą Algį, laiptais nugarmėjo žemyn ir įsiliejo į už namo durų laukiantį vandenį. Po Reginos sekė Asta, Ernesta, Rūta, Lena, Vaida – per vieną naktį iš namų dingo 164 moterys. Jokių įsibrovimo ženklų, palikti visi asmeniniai daiktai, vienintelis neįprastas dalykas, į kurį atėjus rytui niekas neatkreipė dėmesio – šiek tiek drėgni patalai. Kitą dieną vanduo pradėjo slūgti. Jis ramiai atsitraukė iš namų kiemų, iš gatvių, tuomet lėtai pradėjo leistis upė ir marios. Kaitinamos balandžio saulės džiūvo vandens augalų samplaikos, švinko mažose balutėse kiemuose užstrigusios ir nugaišusios žuvytės. Miesto parkai iki pat vasaros pradžios liko neįžengiamomis pelkėmis. Automobilių savininkai aimanavo dėl sugadintos elektronikos ir meldė draudimo dievų gailestingumo. Policijos tyrėjai bandė suprasti, kas nutiko daugiau nei pusšimčiui niekaip nesusijusių moterų. Svarbiausia, miestą prie jūros reikėjo kuo skubiau sutvarkyti tuoj prasidėsiančiam turizmo sezonui, didiesiems vasaros festivaliams bei mažiesiems kiaulienos šašlykų kepimo renginiams privačių namų kiemuose.

Atliekant valymo darbus ir vertinant padarytą žalą, buvo pastebėta, kad trūksta vienos skulptūros – iš po Biržos tilto dingo Undinėlė. Išsirietusi gražuolė smailiais papais ir vešliais plaukais. Sunki. Kas galėjo nuvilkti? Negi po ramiai atrodančiu vandens paviršiumi siautėjo tokios stiprios srovės? O gal niekšai metalistai su nardymo įranga? 

Tiesa buvo visai paprasta. Undinėlę po žvynuota pažastimi pasikišo link jūros skubanti nebe-Regina. Tą lemtingą naktį laimės ir veržlaus judesio kupina jos esybė per užlietą miestą slydo įgaudama vis naują formą, apsiprasdama su neįkalinančia ir takia savastimi. Čia ji ilga ir siaura lyg ungurys, čia susiplojus kaip plekšnė, čia išsiskleidusi daugybe gijų kaip jūržolių gniutulas. Pasiekusi upės vagą nebe-Regina vandens akimis įsistebeilijo į Undinėlę ir akimirksniu pajuto viduje gaudžiantį ne tik savo, bet ir kitų likimo sesių įniršį, „kaip jie drįsta?“ – sukliko „Meridianą“ apžiūrinėjančią ūdrų šeimynėlę išgąsdinusiu balsu. Kaip jie drįsta sumažinti jas iki savo geidulingo godulio žaisliukų? Kaip drįsta jas, audringomis naktimis sutampančias su bangų siutu, sumažinti iki skurdžios fantazijos objektų? Tame siaubingame įniršyje nebe-Reginai reikėjo rankų, tad ji turėjo rankas. Jomis nulupo skulptūrą, perlenkė pusiau ir prispaudusi sau prie šono pasidavė link laukiančios jūros nešančiai upei.

Viršelio nuotrauka: menininkės Arūnės Baronaitės „Invazija“, ekspermentinė analoginė
fotografija, skenuota 35 mm juosta,
ryškinta juržolės ryškalu, 2024