Prisišvartavimas
ORAS
Vandens lašas tingiai varva langu žemyn. „Bet juk naktį nelijo“, – pagalvoju, ankstų rytą atplaukusio laivo sirenos pažadinta. Orų programėlė telefone patvirtina didžiausias mano plonų plaukų baimes – 94 procentai drėgmės! Vėjo gūsių dviženkliai skaičiai taip pat nedžiugina… Bet šiandien pirmoji mano klaipėdietiško gyvenimo diena, argi vėjas ir drėgmė gali sugadinti nuotaiką?
Gali. Nors Google maps atsakingai veda link tikslo naujame mieste, vos perregimas rūkas nepadeda pažinti ir įsidėmėti namais turinčių tapti gatvelių. „Kodėl taip tamsu? O kur žmonės? Kodėl medžiai dar be pumpurų? Kitur jau seniai viskas sužaliavę…“ – lyg kito pasaulio ilgėdamasis klausinėja protas. Akyse plūsta ašaros. Galbūt tai tik 61 km/h stiprumo vėjas traukia jas iš akių, pats ir nudžiovindamas upelius nuo veido, kartu į šią drėgną mišrainę įveldamas ir tuos nelemtus plaukus.
RITMAS
Kaip ir bet kuris mandagus žmogus, pradėjęs pokalbį su nepažįstamuoju nuo oro, tęsiu pažintį su šiuo miestu. Iš rūko vienas po kito lenda pavasario dar nesitikintys, šiltomis kepurėmis ir šalikais apsišarvavusių miestiečių siluetai. Mano drėgmės ir vėjo susuktas siluetas, panašesnis į kiaute gyvenantį bestuburį nei į gyvą žmogų, prisijungia prie autobuso laukiančiųjų. Mano nauji žmogiakiaučio receptoriai skaičiuoja paskutines viešojo transporto punktualumo sekundes.
„Geras, mėlyni!“ – žmogiakiautis nusišypso, pro plaukų kaltūną išvydęs autobusų spalvą. Taip banga po bangos jie ritasi, į skirtingus krantus išmesdami šio betoninio vandenyno būtybes. Punktualiai į reikiamą pakrantę išsirita ir žmogiakiautis, iš įpročio iškart įjungdamas aukščiausią greičio pavarą. Caksi, niršta, raudonuoja, raukosi, dūsta, prasivardžiuoja – ramiais žingsniais savo tikslo siekiantys siluetai trukdo išvystyti metropolio greitį. Žmogiakiautis blaškosi, it maža srovelė, bandanti keisti vandenyno tėkmę. „Palauk, o kur aš taip lekiu?“ – atsipeikėju ir prisitaikau prie ramios srovės, iš kurios vėliau nebesinorės išklysti perdėtu skubėjimu.
KOMPASAS
Šiaurė–pietūs – naujasis mano orientavimosi mieste matas. Gimtajame Kaune išmokau atskaitos tašku laikyti miesto centrą, aplink kurį it gėlės žiedas raizgosi, sukasi, tolsta bei artėja kiti miesto mikrorajonai. Ir visiems kitiems miestams, kuriuose anksčiau gyvenau (jų daugybė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), ši nuo gimimo paveldėta schema kuo puikiausiai tiko. Bet tik ne Klaipėdai, ne. Klaipėda reikalauja intelektualaus gyventojo, kuris nebėgo iš geografijos pamokų mokykloje. Šis miestas tįsta palei marių krantą lyg tas ryto drėgmės lašas per mano langą. Vingiuoja siaura linija iš viršaus į apačią, ar iš apačios į viršų, kiek stabtelėdamas ties centru, bet neduodamas jam jokios išskirtinės pozicijos.
Šiaurė yra priešinga pietums, pietūs priešingi šiaurei – toks mano geografinių žinių lobynas. Bet kur ta šiaurė, jei stoviu priešais „IKEA“? O kur pietūs, jei po pasivaikščiojimo paplūdimiu Melnragėje bandau sugrįžti į „centrą“? Mano klaipėdietis kolega viską sustato į vietas: šiaurė – tai žalesnė, ramesnė, senesnė, „prabangesnė“ Klaipėda, o pietūs – „raudonoji“ didžiųjų sovietinių mikrorajonų ir pramoninio uosto Klaipėda. Centras, beje, sako – šiaurėje. Man sukasi galva : kaip centras gali būti šiaurėje, jei jis centras?! Bet pernelyg nepasitikėdama savo moksliniu pasiruošimu priimu vietinio gyventojo paaiškinimą, kad Klaipėdą į šiaurinę ir pietinę dalija Baltijos prospekto žiedas. Iškart imu skaičiuoti: tai kurioje gi pusėje gyvenu aš? Bet, radusi atsakymą, juo nusiviliu. Ne, ne dėl to, kad man atiteko geresnė ar prastesnė pusė (nes, o kuri iš jų – kuri?). Nusivyliau, kad ši informacija manęs niekaip nepaveikė. O gal joks jausmas ir neturi gimti, nes šis ginčas jau nebeaktualus ir reiškiasi tik kaip miestiečių saviironija? Juk miesto linija kasmet pučiasi, priimdama į rytinę pašonę daugybę naujų kvartalų, po truputį keldama iššūkį šiaurės–pietų dominavimui. Nepaisant to, džiaugiuosi prisiminusi geografijos pagrindus ir išmokusi orientuotis mieste jo paties nustatytomis taisyklėmis. Su tavimi visada įdomu, tiesa, Klaipėda?
VIRTUVĖ
Du dienos pietų patiekalai iš keturių yra su arba iš žuvies. „Gal tik šiandien“, – pagalvoju. Bet tokia meniu proporcija kartojasi ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą dieną… Negirdėta, kad žuvies pasirinkimas nenusileistų lietuvio mėgstamiausiam mėsiškajam pietų variantui. Sportinio intereso pagauta bandau skirtingas miesto vietas dienos pietų tyrimui. Proporcija gal kažkiek ir kinta, bet beveik visada yra bent du skirtingi žuvies variantai. Žuvies mėgėjų rojus! Iškart įsirašau į šį klubą, nes, mano nuostabai, pietums egzistuoja daugiau žuvies rūšių, nei tik menkė ar lašiša. Dabar mano įprasti pietūs panašūs į nesibaigiančią Kūčių vakarienę. Aleliuja – svajonės pildosi!
KLAUSIMAI
„Persikraustei Į Klaipėdą, ne IŠ?!“ – jei už kiekvieną tokį klausimą būčiau gavusi po eurą, dabar turėčiau… kokius 8. „Savo noru?“ – dažniausias papildantis klausimas po teigiamo atsakymo į pirmąjį. Taip, Į Klaipėdą. Taip, tiesiai iš saulėtos ir nevėjuotos pietų Italijos. Ne, Klaipėdoje negimiau, neaugau, negyvenau. Taip, savo noru. Ir labai dideliu! Nežinau, kodėl neturint jokio ankstesnio santykio su Klaipėda mano laivą čia taip stipriai nešė povandeninės srovės (o gal tas pats 61 km/h vėjas?). Nepaisant tų pirmųjų savaičių skubančio žmogiakiaučio pavidalu šiaurės–pietų kryptimi, vos išmokus priimti ramesnį, gaivesnį, gamtiškesnį klaipėdietišką ritmą, nė dienos nesigailėjau savo netikėto sprendimo gyventi uostamiestyje. O įsigijus klaipėdiečių rekomenduotą pūkinę striukę, pritaikomą visais metų laikais, didelė dalis problemų apskritai išsisprendė.
„O ką čia veikti? Juk nėra žmonių.“ Sutrinku. Apsidairau, ar tikrai gyvenu tame pačiame mieste, kaip ir klausiantysis.
Prabėgus keliems mėnesiams po pirmojo vėjuoto ryto Klaipėdoje, vos spėju gaudyti miesto renginius, festivalius, koncertus, parodas, spektaklius.
Nuo šviesų iki itališkos kultūros festivalio, nuo meno bei kultūros mugių iki ne tik naujų parodų, bet ir galerijų atsidarymo. O kiek čia teatrų! Suskaičiavau bent 6 spektaklių premjeras, į kurias man pavyko suspėti teatrų sezono pabaigoje. Patiko ar nepatiko – jau kita dienoraščio tema. Bet Klaipėda tikrai yra teatro miestas. Ne tik dėl jų gausos (Klaipėdoje išties yra daugiausiai teatrų, tenkančių vienam gyventojui), bet ir dėl paties miesto teatrališkumo. Čia matau savitą klaipėdietišką režisūrą: lėtai, bet užtikrintai miestu judantys gyventojai, Danės tėkmės, jūros dvelksmo ir vėjo skrodžiamoje scenografijoje. Veiksmas visada kažkoks sulėtintas, dažnai rūku aptrauktas, bet gaivus, net jei iš pakrantės dvelkia rūkyta žuvimi. „Vasarą Klaipėda pasikeičia, pagyvėja. Žiemą čia labai liūdna, tuščia…“ – o man atrodo, kad pasikeičia tik sezono scenografija, šaltuoju metų laiku tapdama dar didesne ramybės oaze.
,,Bet juk tu jauna, kur čia pasilinksminti?“ Linksminuosi ant suoliuko Danės skvere. Kelte į Smiltynę baidant kirus. Dviračiu lekiant į pajūrį ar į aplinkinius miestelius. Randant žalią gamtos kampelį 10 minučių spinduliu nuo esamos vietos pėsčiomis. Tad nežinau, kuo šiame klausime dėta mano jaunystė.
,,Ar susiradai draugų?“ – su nuoširdžiu rūpesčiu klausia kolegė, kuriai, kaip ir man, Klaipėda namais tapo ne taip jau seniai. Suprantu ir priimu kolegės nerimą:
nors veiklų ir žmonių mieste netrūksta, klaipėdiečių gebėjimas įsileisti naujus žmones į savųjų būrį man pasirodė užgrūdintas jūrinio klimato.
Bet, tikiu, šitam naujų pažinčių procesui galioja pažįstamas orų dėsnis: nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Tad telieka tinkamai ,,apsirengti“ ir nepabūgti šalto vėjo, kuris, kaip vėliau pasirodo, yra tik lengvas ir gaivus vasaros brizas.
PRISIŠVARTAVIMAS
„Tai jau būsi klaipėdietė“,– deklaruoja Kaune gyvenanti šeima. Susimąstau: o kas yra būti klaipėdiete? Man, kaip buvusiai miesto viešniai, gyvenimo Klaipėdoje įsivaizdavimas dažniausiai apsiribodavo buvimu prie jūros, dalyvavimu Jūros šventėje ir tiesiog būtinu komentaru, kad Klaipėda – tai pilkas pramonės miestas. Dabar, nuleidus inkarą ilgesnei stotelei uostamiesty, klaipėdiečio geną matau kur kas kompleksiškesnį ir spalvingesnį: sielą turtina cikliška gamtos bei miesto kultūros simbiozė, ir nors vėjuotas klimatas šiek tiek šaldo jau ir taip uždarą lietuvio būdą, šio miesto gyventojo venose tikrai teka autobusų spalvos kraujas. Ar man pavyks bent lašelį to kraujo įgauti? Nežinau. Bet kol kas mano laivas jau prišvartuotas ir ne kaip kruizas – greitai neišplauks tyrinėti kitų kraštų. Dar liko tiek daug patirti šiame uoste.