Pagaliau čia
Atsikrausčiau į Klaipėdą prieš trejus metus ir rašau šiuos žodžius Bomelsvitėje, kurioje gyvenu ir kurią žmonės gatvėse kažkodėl Sportininkais vadina. Kuo buvau anksčiau? Žmogumi, kuris Česlavui Milošui pavydi Šetenių. Kaip atsidūriau Klaipėdoje? Nes, kitaip nei Milošas su Šeteniais, neužmezgiau ryšio su Vilniumi – mūsų santykiai buvo grįsti ekonomika, daiktais tuštumai užkišti ir Islandijos gatvės barais penktadienio vakarą. Kažko trūko.
Kai su Andriumi pirkome bilietus į Pietryčių Aziją be atgalinio skrydžio, nusprendėme prieš tai keletą vasaros mėnesių praleisti pajūry – Klaipėdoje, kurios beveik nepažinojau. Staiga atradau kitą pasaulį – dvigubą Vilties gatvės medžių alėją, raudonus universiteto pastatus, laivus klaipėdiečių languose, Smiltynę. Perskaičiau apie tokį Berbomą, nusipirkau vėtrungę. Išvaikščiojau Beržų ir Butkų Juzės gatvių lenktumą, pastebėjau, kad rugpjūčio mėnesį Skulptūrų parkas tampa Pietų miego parku, kai akis užmerkia ir vaikai vėžimėliuose, ir darbuotojai iš aplinkinių įstaigų, ir šiaip vaikštinėtojai, netikėtai užliūliuoti ramybės, medžių šešėlių raibuliavimo ar amžinai besiilsinčiųjų. Nuvažiavau dviračiu iki Palangos, paskui iki Nidos, Herkaus Manto gatvės „Kavos architektuose“ paėmiau į rankas Salio Šemerio atsiminimų knygą ir atsiverčiau bet kurį pasitaikiusį puslapį, jame pirmieji žodžiai buvo: „Ši atsiminimų knyga nebūtų buvus parašyta, jei aš […] nebūčiau persikėlęs į Klaipėdą. Man pavyko įsikurti svajonių mieste savo pamėgtame pajūryje.“
Keliaudama nuolatos galvojau apie Klaipėdą. Šaltibarštinį besileidžiančios saulės dangų Tailande lyginau su Melnragės šaltibarštiniu dangumi. Šri Lankos laukiniai drambliai atrodė mažiau egzotiški nei briedis, kurį prieš išvykdama sutikau Pušyno parke. Lipdama į kalnus Nepale, nardydama Maldyvuose ilgėdavausi čiurlių, mojavimo keltui, pro langą džiovinamos žuvies Kanto gatvėje, Biržos tilto. Nostalgiškiausiais momentais įsijungdavau Klaipėda_live_cam vaizdo transliaciją nuo „Amberton“ viešbučio stogo, kad galėčiau stebėti kaip didysis elingas į marias žiūri, kaip šviesa krinta ant miesto ir jo vandens.
Kai po kelių metų klajonių Vilniaus draugams išdeklaravau, kad keliuosi į Klaipėdą, daugelis kraipė galvas. Pramoninis miestas! Provincija!
Žiemą Klaipėdoj viskas išmirę, – sakydavo jie nepatyrę tumulais garuojančios Danės, kilometrų tuščio paplūdimio, Skulptūrų parkų tik sau, rytinio kelto į Smiltynę tik sau, jausmo, kad Klaipėda yra kažkas, ko žmonės dar nėra atradę, o tu jau esi. Sumažėjus žmonių, susitikimai su jūra ir miestu tampa tykūs ir asmeniški. Nereikia brautis per minias senamiestyje, tu žinai visų savo vietų vardus ir nereikia laukti valandą eilėje, kaip prie Charging Bull Niujorke, kai trūks plyš prisireikia į senamiesčio Peliuko ausį paslaptį pasakyt, kol dar neišplepėjau jos urbi et orbi.
Viskas prasideda nuo to, kai atvykęs gyventi į Klaipėdą įkiši pirštą į jūrą norėdamas išsiaiškinti, ar jau gali maudytis. Pakeli akis į horizontą, tada į debesų formacijas, įkvepi pušų, nusiauni batus – plikomis pėdomis jauti ir smėlį, ir jūrą, ir metų laiką. Po truputį įsibėgėdamos pradeda burbuliuoti mintys, nežinai, kur jas dėti. Atrodo, kad padidėja plaučiai, paauga kojos, šiek tiek sumažėja poreikis pirkti daiktus ir per ilgai žiūrėti į veidrodį. Svarstai, kad reiktų išmokt valdyti kokį nors laivą – burinį ar motorinį. Vyrui išrūpini „HH“ striukę, iš kažkur namie atsiranda stiklainis gintarams kaupti.
Ilgiau čia gyvendamas pradedi jaustis kitaip, kalbėti kitaip, žodyne atsiranda traukūnas, knechtai, farvateris, locmanai, „Pirmasis bakenas“, bakštagas ir slipas, kopgalis ir Šiaurinis ragas. Sužinai, kad geras ženklas Smiltynėje briedį pamatyti, o mieste – Šarką (Beną). Išmoksti, kad tie paukščiai paplūdimyje ir prie kelto nėra žuvėdros, o tik skirtingų rūšių kirai. Pradedi sapnuoti, kad buriuoji su Saliu Šemeriu. Išsiaiškini, ką reiškia kodinis pavadinimas „SüD.1“. Pastebi, kad vasara prasideda sulig pakeltomis „Meridiano“ burėmis, o po audros vaikščiodamas pajūriu į ant kranto išmestus pagalius, paletes ir negyvas plekšnes žiūri lyg į įdomiausią meno kūrinį.
Pasirodo, jei prie Šiaurinio bangos išmetė gintarų, yra visiškai socialiai priimtina prieiti prie kito, nesvarbu, kiek stipriai nuogo gintarautojo ir paklausti „nu tai parodykit parodykit, ką čia surinkot“ ir kitą kartą susitikus pasisveikinti, aptarti šeimą ir darbus, nors nežinai to žmogaus vardo, o dabar paklausti jau per vėlu. Kas man atsakys, kodėl kas trečias klaipėdietis atrodo kaip buriuotojas?
Kodėl kiekvieno mano aplankyto klaipėdiečio namuose matau šviežiai ar seniai surinktų gintarų stiklinę? Kodėl mums su Andriumi reikėjo išsilaikyti laivavedžio teises, nors nė neturime laivo?
Kodėl čia tiek daug vičių (Didžioji, Mažoji, Karališkoji, Bomelio) ir vilčių? Nėra paaiškinimo, kodėl Klaipėda yra miestas, kuris privertė mane iš kartono pasidaryti pusmetrio skersmens širdį ir ją raudonai nudažyt, kad galėčiau ja praplaukiantiems laivams mojuoti nuo Šiaurinio.
Dabar matau, kaip išsiplečia Vilniuje likusių draugų akys, kai kalbu apie savo miesto gintarautojus ir buriuotojus, per rūką signalizuojančių laivų garsą, Malūno tvenkinyje gyvenantį milžinišką vėžlį Juozą, Danę ir jos žvejus, Pietinio audines, gražiausią pasauly dvirtakį į Nidą, drakonus ir irkluotojus, kirus prisijaukinusius Senosios perkėlos keltininkus, Smiltynės vaflininkes, gražiausią pasaulyje Klaipėdos Bocmaną, kurį kartais gali sutikti pririštą prie žvejų stoties Melnragėje, „Senamiesčio“ pirštelius, meilės šokius šokančius jūrinius vilkikus (TAK’us) ir ką jaučiu ant Šiaurinio molo giedodama Lietuvos himną Valstybės dienos proga.
Ankstyvą pavasarį atvykę į svečius, jie negali atsistebėti, kiek čia erdvės, oro, kiek žvejų medituoja žiūrėdami į Danės tėkmę, apsimesdami, kad žvejoja (nors iš tiesų dūmoja). Jauni ir seni, mokyklinukai kuprines čia pat pasimetę, moterys raudonomis lūpomis, vyrai su kostiuminėmis kelnėmis lyg pabėgę iš savivaldybės posėdžio žiūri į upės vandenį, tyli, neskrolina. Rugsėjį vaikštinėdamas pajūriu gali išsigąsti iš kokio krūmo netikėtai iššokusio žmogaus su binokliu rankose, dažnai vokiškai kalbančio. Pasirodo, Baltijos jūros priekrantės yra geriausia vieta stebėti paukščius. Pro Klaipėdą driekiasi vieno didžiausių migracijos kelių pasaulyje atkarpa (Baltic Flyway), matai, kaip žmonės dažniau nei kituose miestuose kelia akis į dangų.
Kai pajūryje kyla kokia didelė audra, draugai skambina nuogąstauti, o mes, Klaipėdoje, renkamės juoktis jai į veidą. Aha. Vėjas Klaipėdoje visada yra įvykis. Ne visada šventė (ypač, jei nutinka nelaimė), bet visada – įvykis. Medžiai lankstosi, purtosi lyg Joe Cockeriai Woodstoke, žmonės eina į Kruizinių laivų terminalą pažiūrėt, kaip siūbuoja stiebai ir laivai, klaipėdiečiai renka draugus, tėvus, rišasi vaikus (kad nenupūstų) ir važiuoja ant Šiaurinio – būti. Žmonės žvelgia į jūrą, rėkia vienas kitam, nes per vėją nieko nesigirdi, krykštaudami laksto molu tiek toli, kiek išdrįsta, ir džiūgauja aptaškomi, lyg gyventi Klaipėdoje būtų geriausias dalykas žemėje, lyg jie būtų laimingi, laisvi žmonės.
Kaip aš, pagaliau.
