Ar dirbtinis intelektas gali būti kūrybiškas?
Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedroje vyko nacionalinis moksleivių filosofinės esė konkursas. Gavus daugiau nei 100 moksleivių esė iš visos Lietuvos, atrinkti geriausi darbai. Pirmosios vietos laimėtoja tapo Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 10 klasės moksleivė, septyniolikmetė Irmantė Petrošiūtė. „Kultūrpolyje“ kviečiame susipažinti su iki šiol niekur nepublikuotu Irmantės tekstu.
Ar dirbtinis intelektas gali būti kūrybiškas?
Oslo rotušės salėje stoviu lyg giliai į žemę įsmeigtas stulpas, o tiksliau – prabangi kaliausė. Veidą slegia storas ir sunkus firminio makiažo sluoksnis, prigludęs nelyginant sustingusi molinė kaukė, suformuodama raukšles tose vietose, kur šių neturėtų būti. Atrodau dešimtmečiu vyresnė, pavargusi nuo savo pačios apgaulės, kurią neseniai pagimdyti man padėjo dirbtinis intelektas – tokio apgailėtino ir nevykusio ,,tėvo“ nei su žiburiu nerasi!
Tas mudviejų liūliuojamas naujagimis – tai ,,mano“ knyga ,,Paskutinis žmogiškasis atodūsis“ – ne paprastas popieriaus bei pigių dažų rinkinys, o preciziškai apskaičiuotas emocinis ginklas, kuris lyg pirmykštis žmogus įskėlė ugnies kibirkštį, perskrodusią tamsą ir sujungusią skirtingų pažiūrų žmones, šimtmečius stovėjusius vienas prieš kitą lyg įniršę titanai. Visi mane vadina žmogiškumo aidu, ramybės versme, bet AŠ – tik kaliausė, kurios darbas čia nėra baidyti paukščius. Mano funkcija baisesnė – stoviu čia tam, kad baidyčiau tiesą, kiekvieną kilusią abejonę, jog žmogaus vidinis genijus gali būti pakeistas matematiniu algoritmu. Aš stoviu čia, savo negyva ir raukšlėmis papuošta šypsena stengdamasi įtikinti pasaulį, jog kūryba vis dar priklauso mums. O kokia tikroji tiesa? Esu tik susikrimtusi iškamša, internete surinkusi keletą šiukšlių – motyvuojančių žinučių pasauliui, širdį užgniaužiančių aikčiojimų ir kūkčiojimų dėl nestabilaus pasaulio, kurias dirbtinis intelektas puikiai surūšiavo, išvalė, perdirbo ir pateikė visuomenei suvyniotas į dovanų pakavimo popierių.
Aplink vilnijant aristokratiškiems šnabždesiams ir brangių kvepalų tvaikui, man tiesiama ranka, kurioje įsitaisęs guli medalis su Alfredo Nobelio profiliu – gyvas šviesos lašas. Akinančioje prožektorių šviesoje šis perdedamas į naująjį lopšį – mano rankas, bet manęs nepersmelkia palaima – jaučiu tik nenumaldomą ir neapsakomai deginantį gėdos jausmą. Regis, ši auksinė tabletė mano delnuose sveria tonas – tai ne šlovė, o ženklas, kad dirbtinis intelektas mane galutinai pririšo prie savo sugeneruoto šedevro – tobuliausios visų laikų klastotės.
Nejaugi aš suklydau? Nejaugi iš tikrųjų leidau dirbtiniam intelektui įsitraukti į kūrybiškumo ir žmogiškųjų išteklių žaismą?
Nejaugi išties paleidau skaitmeninio arklio vadeles ir patikėjau jam laisvai nešti knygos rašymo proceso vežimą jo pasirinkta kryptimi? Baiminuosi atsakymo į šiuos klausimus, tačiau jį jau keletą sekundžių laikau savo rankose.
***
Jau kelias valandas sėdžiu prie kompiuterio ir apgaudinėju bei mulkinu save, kad rašau knygą, tačiau idėjų – nė kvapo, pasąmonėje ne kartą pasibeldžiu į fantazijų, įžvalgų, kūną ir protą iš vėžių išmušančių minčių karalystės vartus, bet niekas jų neatidaro. Ilgai neriuosi iš kailio, tik staiga sužaižaruoja geniali mintis – gal metas pasilepinti skaitmeniniu gardėsiu ir įsileisti dirbtinį intelektą į kūrybos virtuvę. Užteks tenkintis rūgščiais bei sūriais supelijusių idėjų trupiniais, pagardintais karčiais laiko švaistymo prieskoniais…
Stebeiliju į kompiuterio ekraną, kuriame žodžiai liejasi ir šoka tokiu greičiu, kokio mano biologinis procesorius niekada nepasiektų. Skaitau ir į mane iš pasalų trenkia žaibas, nemaloni tiesa, praverianti duris į tikrą, nesuklastotą realybę, – tai per daug tobula, neįtikėtina, tiesiog užburia, prikausto dėmesį it fėjai pamojus burtų lazdele. Knyga gimė ne iš mano prakaito, dirbant juodą darbą vaizduotės dirvonuose ir grakščiai auginant sampratos derlių, – ją sukūrė matematinių algoritmų sistema, kuriai manęs reikėjo tik tam, kad spustelėčiau paleidimo mygtuką. Argi aš ką tik nepardaviau savo autorystės už porciją skaitmeninio cukraus?
Be galo trokštu tikėti, jog per kelias akimirkas, praskriejusias šviesos greičiu, sukurtas kūrinys yra žmogaus darbo vaisius. Juk dirbtinis intelektas nėra kūrybiškas savaime – jis tik atspindi visą žmonijos sukauptą kūrybiškumą, prieinamą internete ir jam įskiepytą matematiniu švirkštu, bei jį perkomponuoja. Šis iš padriko informacijos srauto – velnioniškai didelio skaičiaus tarpusavyje susijusių ir šviesmečiais nutolusių nevienalyčių pamąstymų – sulipdo susistemintą duomenų branduolį, kurį mes įprastai vadiname „nepriekaištingumu“ ir „aukščiausios prabos produktu“. Mes žavimės ne mašina, o savimi. Tik šį suvokimą dažnai gaubia skepticizmo rūkas, neįkandama mįslė, kurią sugeba įminti tik savimi labiausiai pasitikintys, savęs neapgaudinėjantys ir savo talentu neabejojantys žmonės. Jie vieninteliai išdrįsta nuplėšti iliuzijų sluoksnius ir suvokti, kad algoritmų rinkinys nėra joks stebukladarys – dirbtinis intelektas tik sugrąžina jiems jų pačių mintis nauja, nugludinta forma.
Jis sukuria kažką naujo tik todėl, kad mes jam ant sidabrinės internetinės lėkštutės patiekėme viską, kas sena.
Įsitempę akių raumenys vis dar valdo vizijos gaudyklę – akimis gaudau kiekvieną kolegos parašytą sakinį, bet, kad ir kaip bebūtų keista, širdyje nesukirba jokie žmogiškieji jausmai. Nejaugi šis tekstas prarado emocinę vertę, nes perprantu jo prigimtį? Juk žmonės kuria ne todėl, kad turi duomenų bazę ir gauna komandą, o todėl, jog nebegali tylėti. Žmonės yra trapūs – jie myli, sprogsta iš džiaugsmo, pratrūksta gailiomis ašaromis, krūpčioja iš baimės, susiduria su jausmų sąmyšiu, pasigauna sėkmę, kuri neretai ima ir išsprūsta iš rankų, – vidinis chaosas tampa toks veržlus, kad atsiranda būtinybė išsilieti pasauliui.
O koks yra dirbtinio intelekto kūrybos šaltinis, jeigu jis meistriškai imituoja ašaras, bet jo veidas visada lieka sausas, jeigu laimė ir įniršis jam tėra eilinės sąvokos? DI – milžiniškas skaitmeninis medis – neieško kūrybiškumo sielos bei patirčių šaknyse ir nesidairo į milijonus žvaigždžių globojantį nakties skliautą, ieškodamas įkvėpimo bei minčių užuomazgų. Jis žvelgia į mūsų archyvus, milijardus nuotraukų bei jausmų prisodrintų tekstų, nesistengdamas sumedžioti tinkamo žodžio skausmui ar džiaugsmui išreikšti ir tikėdamasis matematinius simbolius paversti „jausmais“. Dirbtinio intelekto kūryba yra sterili – joje nėra prakaito, bemiegių naktų bei baimės būti nesuprastam. Kol algoritmas neturi sielos bei sąžinės, kuri galėtų graužti, jo kūryba išliks tik spalvingu aidu, atsimušančiu į mūsų pačių išgyvenimus. O spalvos, neturinčios gyvenimo žymių bei širdyje paliktų sopulio ir maudulio pėdsakų, yra tik tušti atspalviai, beprasmė estetika, gražus vaizdas be emocinio turinio.
Akys tarsi ant slidžių čiuožia per tekstą, slysdamos nuo vienos teksto eilutės prie kitos. Suvirškinusi kūrinį, drebančia ranka jį nukopijuoju ir įkeliu į tuščią „Word“ dokumentą, kuris taip džiaugiasi sulaukęs svečių antplūdžio – sakinių mišrainės. Staiga nusprendžiu patikrinti, ar šis sakinių margumynas dera su mano parinktu ir parašytu knygos pavadinimu. Negali būti! Vieninteliame savo sukurtame tekste, susidedančiame iš trijų žodžių, randu dvi rašybos klaidas! Bet ar visada kelios netinkamos natos užtemdo visą melodiją? Juk žmogiškasis kūrybiškumas neretai išauga iš klaidų, atsitiktinumų, suklupimų bei netobulumo dirvos. Žmogus yra tobulas dėl savo trūkumų. Štai, pianistas, kuris vos pastebimai pavėluoja paspausti klavišą, suteikia kūriniui gyvumo, paversdamas savo klaidą šviežia, negirdėta variacija. Tapytojas, kurio ranka netikėtai sudreba, sukuria unikalią liniją, kurios niekas niekada nesugebės atkartoti. O dirbtinis intelektas? Deja, šis yra per daug teisingas, kad būtų genialus ir paradoksaliai pažadintų paslaptį, kviečiančią ją išgvildenti ir viliojančią ieškoti dviprasmybių. Dirbtinis intelektas tampa menininku tik tada, kai sutrinka jo programinis skaičiuotuvas – tik tuomet atsiranda žmogiškosios vaizduotės šešėlis. Algoritmas neturi intuicijos klysti prasmingai, jis nesugeba suklupti išmintingai, todėl jo kūryba nesujaukia mūsų sielos, nesupurto mūsų vidinio pasaulio ir neskatina klajoti interpretacijų laukais.
***
Tūkstantis susižavėjusių akių nusitaiko į vienintelį dėmesio vertą taikinį scenoje – mane, virpančiose rankose gniaužiančią neseniai įteiktą apdovanojimą. Gėdos kartėlis pakyla iš vidaus lyg rūgštus garas, skrandis susiraito į mazgą. Ką aš padariau? Kaip galėjau peržengti ribą ir dirbtiniam intelektui uždėti paauksuotą etiketę „matematinis kūrybiškumas pralenkia žmogiškąjį“…
***
Pabundu taip staiga, lyg kas būtų mane nustūmęs nuo sapnų pasaulyje besisukančios karuselės. Kambaryje tvyro prietema, o oras kvepia nakties tyla. Ant stalo išsidrėbęs guli paliktas sąsiuvinis, pusiau atverstas ties nebaigtu rašiniu, o jo kampai šiek tiek užriesti dėl mano vakarykščio nerimo. Šalia vis dar mirksi telefono ekranas – jame atidarytas dirbtinio intelekto langas, kantriai laukiantis, kol pratęsiu pokalbį, kurio nebeprisimenu. Kelias sekundes dėbsau tiek į ekraną, tiek į suglamžytą sąsiuvinį, jausdama, kaip sapno likučiai po truputėlį tirpsta, palikdami keistą, bet aiškų poskonį. Sąsiuvinyje – mano mintys, klaidos ir braižas, mano netobulas ritmas, o telefone – tobulai išgrynintos eilutės, nesukeliančios lengvo virptelėjimo, nepaliekančios žmogiškojo atspalvio žymių.
Netikėtai mane aplanko aštrus, neįkyriai galingas suvokimas – žmogaus kūryba yra nenugalima ne todėl, kad ji tobula, o todėl, kad ji kvėpuoja. Ji yra nepaprasta ir verčianti iš koto – ji gimsta iš klaidų, iš drąsos suklupti, iš vidinės sumaišties, kurios dirbtinis intelektas niekada nesugebės atkartoti. Nors algoritmų sistema ir gali sukurti nupoliruotą kūrinį, jis niekada nedvelks ta gyvybe ir paslaptimi, kurią sugeba įžiebti žmogus.
Paimu rašiklį į rankas, numetu telefoną į šoną ir leidžiu fantazijai judėti sava vaga – per netikėtus, chaotiškus, bet savitus ir originalius idėjų vingius. Pabaigsiu rašyti rašinį pati, įliedama į tekstą tai, ko niekada neįkvėps dirbtinis intelektas, – gyvą, nenuspėjamą žmogiškosios kūrybos pulsą.
Teksto autorė dėkoja Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos dorinio ugdymo mokytojai metodininkei Daivai Bukauskienei bei lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai ekspertei Jolantai Šmitienei už paskatinimą dalyvauti konkurse, nuolatinę pagalbą ir emocinį palaikymą.
