Kodėl Pagėgiai yra uostamiesčio sielos reikalas?
Pradėkime nuo tiesos, kurią klaipėdiečiai, apsvaigę nuo jūros, saulės, rūkytos žuvies kvapo, žuvėdrų ir laivų garsų, apkerėti raudonplyčių ornamentų, pamiršta: Klaipėda neegzistuoja vakuume, ji nėra izoliuota sala, kurios kultūra ir architektūra gimė pati savaime. Ją istoriškai ir kontekstualiai maitina, papildo ir emociškai palaiko būtent tokie maži miesteliai kaip Pagėgiai.
Nedidelės gyvenvietės yra tikrasis regiono stuburas. Jos veikia kaip jungiamoji grandis tarp miesto ir kaimo, kaip vietos kultūros židiniai. Kai šie miesteliai pradeda tuštėti, o jų istorinis audinys – nenumaldomai irti, mes prarandame ne tiesiog kvadratinius metrus ar gyventojų skaičių. Mes prarandame Klaipėdos krašto architektūrinį vientisumą. Tai lyg išplėšti puslapiai iš knygos – be aplinkinių mažų gyvenviečių, net ir Klaipėdos pasakojimas lieka nepilnas, skylėtas ir praradęs savo šaknis.

Kas sukuria Pagėgių erdvės kodą?
Pagėgiai – tai ne šiaip taškas žemėlapyje. Tai neįtikėtinai intriguojantis, daugiasluoksnis urbanistinis fenomenas. Jei pasidairytum po miestelį įdėmiau, pamatytum unikalią dermę, kurioje susitinka griežta, profesionali Prūsijos architektūros tradicija ir tarpukario modernumas. Vaikščiodamas po Pagėgius pasistenk ignoruoti smulkius netobulumus ir žiūrėk į viską plačiau – pabandyk suvokti, kodėl tie statiniai atrodo būtent taip.
Didžiulė pastatų, iškilusių iki lemtingų 1939 metų, koncentracija rodo, kad Pagėgiai turi milžinišką kultūrinį potencialą. Tai gyvas, apčiuopiamas Klaipėdos krašto identiteto liudininkas, kuris šiandien reikalauja pirmiausia pastebėjimo, o vėliau ir aktyvaus gelbėjimo bei integracijos į šiuolaikinį gyvenimą.

Kaip apčiuopti pastato pulsą? 
Žvelgiant iš pastato vidaus, suvokiama erdvė tėra to kambario dydžio ir dar tiek, kiek matyti per langą. Todėl, norint suprasti miesto architektūrinį identitetą, reikia išeiti į gatves ir leistis į tikrą architektūrinį detektyvą.  
Atliekant tyrimus vietoje, kiekvienas pastatas yra vertinamas lyg gyvas organizmas. Su fotoaparatais rankose fiksuojami išlikę bruožai, tyrinėjamos išorinės konstrukcijų savybės, medžiagiškumas ir bandoma suprasti, kokį laikmetį išduoda kiekviena fasado briauna ar plytų rišimo būdas. Tai nėra tiesiog sausas inventorizavimas – tai bandymas atskirti skaniausius saldainius iš bendro skanėstų indo. Lyginant realią situaciją gatvėse su istorine kartografija ir literatūra, siekiama suprasti, kurie pastatai dar turi pakankamai jėgų kalbėti garsiai ir kuriems jau skubiai reikalinga išsami, gilioji tyrimų „anatomija“, kol laikas jų nepasiglemžė visiškai.

Kaip kaimeliūkštis staiga tapo regiono centru? 
Iki XIX amžiaus vidurio Pagėgiai tebuvo ramus, nedidelis agrarinis kaimas, kurio kasdienybę diktavo žemės ūkio ciklai. Tačiau tikrasis lūžis, fundamentaliai sukrėtęs šią ramią vietovę, įvyko po 1850 metų. Įsivaizduokite: staiga tiesiamas modernus Klaipėdos–Tilžės plentas, o jau 1875 metais pro šalį dundantys pirmieji traukiniai pradeda raižyti kraštovaizdį nauja geležinkelio linija. Šios dvi transporto arterijos veikė kaip galingas infrastruktūros katalizatorius. Pagėgiai akimirksniu virto dinamišku logistikos centru, palikusiu aplinkines gyvenvietes šešėlyje. Jau 1861 metų žemėlapiai fiksuoja ne šiaip chaotišką sodybų telkinį, o aiškiai artikuliuotą urbanistinį karkasą – istoriniai keliai čia virsta struktūruotomis gatvėmis, o jų sankirtoje pradeda ryškėti būsimos centrinės aikštės kontūrai. Tai puikus pavyzdys, kaip į kaimišką peizažą įsiveržęs modernus mobilumas gali visiškai perrašyti vietovės reikšmę ir likimą. 

Kas nutinka, kai bėgiai sujungia dvi skirtingas Lietuvas?
XX amžiaus pradžioje šis plėtros tempas ne tik nesulėtėjo, bet tapo tiesiog žaibišku. 1902 metais pradėjusios veikti siaurojo geležinkelio linijos link Smalininkų ir Tilžės sujungė vietos arterijas, o 1904 metais nutiesta strateginė geležinkelio jungtis Pagėgiai–Lauksargiai–Šiauliai, atvėrusi tiesioginį langą į Didžiąją Lietuvą. Šis tankus bėgių ir plentų voratinklis stimuliavo ne tik prekių judėjimą, bet ir išprovokavo pirmąją rimtą demografinę bangą – 1905 metais gyventojų skaičius mieste pirmą kartą peržengė 700 ribą. Tai buvo aiškus ženklas, kad kaimas išauga savo senuosius marškinius ir ruošiasi kažkam, kur kas didesniam.

Kaip popieriuje pasirašyta taikos sutartis sukūrė miestą, kuris fiziškai dar neegzistavo? 
Po Versalio taikos sutarties Pagėgiai pradėjo keistis ir įgauti vis miestietiškesnį pavidalą. 1919 metais Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, Pagėgiai netikėtai gavo naują statusą – tapo apskrities centru. Faktiškai šios funkcijos pradėjo veikti 1920-ųjų pradžioje, tačiau tai buvo grynai politinė ambicija, visiškai neatitinkanti realios miesto erdvės. Mažas kaimelis tiesiog neturėjo jokios išvystytos paslaugų sistemos ir architektūrinio svorio, kad galėtų perimti iki tol dominavusio Tilžės miesto įtaką. Tai buvo architektūrinis paradoksas: statusas jau didingas, o fizinis kūnas – provincijos lygio. 

Kokia metamorfozė privertė provincijos gyvenvietę perimti reprezentacinio centro ambicijas? 
Tikrasis architektūrinis ir urbanistinis sprogimas įvyko po 1923 metų, kai Klaipėdos kraštas oficialiai tapo Lietuvos Respublikos dalimi. Pagėgiams suteikiamos miesto teisės, o valstybė į šį tašką nukreipia solidžias lėšas. Prasidėjo neįtikėtina, pagreitinta transformacija: kelių šimtų gyventojų kaimas privalėjo žaibiškai virsti reprezentaciniu, moderniu apskrities centru. Ir jie tai padarė. Per stulbinamai trumpą laiką čia įsikūrė apskrities administracija, muitinė, trys bankai, trys viešbučiai, pasieniečių ir kariuomenės pastatai, parduotuvės, gydytojų kabinetai ir biblioteka.
Statybų tempas buvo toks intensyvus, kad vien per 1932 metus mieste iškilo 39 nauji gyvenamieji namai, o plėsdamiesi Pagėgiai tiesiog prarijo ir pavertė savo priemiesčiu gretimą Benininkų kaimą. Demografinis šuolis kalba pats už save: nuo 1 404 gyventojų 1925 metais iki maždaug 4 000 vos po septynerių metų – 1932-aisiais. Nors vėlesnės istorinės okupacijos šį augimą grubiai sustabdė, tas trumpas tarpukario ambicijų pliūpsnis paliko nepanaikinamą pėdsaką. Senieji, dar 1796 metų keliai galutinai transformavosi į dabartines Vytauto, Žemaičių ir Aukštaičių gatves, suformuodami tvirtą, nekintantį miesto erdvinį stuburą, kuriuo vaikštome ir šiandien. 

Kaip viename gali būti trys?
Unikalų Pagėgių veidą lemia ne vienas konkretus stilius, o stulbinantis trijų skirtingų istorinių epochų sambūvis. Tai nėra tiesiog atsitiktinis pastatų rinkinys – tai tikras architektūrinis džiazas, kur vokiškas pedantiškumas, tarpukario lietuviškas modernizmas ir gilios kaimo šaknys susipina į vientisą, intriguojantį pasakojimą. Šie sluoksniai nesivaržo, o greičiau diskutuoja tarpusavyje, kurdami unikalų ir sunkiai supainiojamą šio regiono tapatybės kodą.