Menininkė, studijavusi prestižinėje Glasgow School of Art, jau daugiau nei dešimtmetį naudoja aliejinių dažų ir vaško techniką, kuri suteikia paviršiui sluoksniškumo, taktilinės atminties įspūdį ir vizualinį nestabilumą. Šis materialinis sprendimas nėra dekoratyvus – jis veikia kaip struktūrinis principas, leidžiantis vaizdui vienu metu kauptis ir irti, lyg prisiminimui, kuris formuojasi, bet niekada iki galo nesusiformuoja.

Fuller, gimusi Klaipėdoje ir augusi Jungtinėje Karalystėje, savo naujausiame cikle grįžta prie migracijos patirties ne kaip autobiografinės istorijos, bet kaip psichologinės būsenos. Šiais metais vykusios kelionės Lietuvoje ir Baltijos regione tampa ne dokumentacija, o dalis meninio tyrimo, savotiško žaidimo su nuorodomis.  Atstumas nuo šaknų ir savos kilmės “egzotizavimas” čia tampa tyrimų varikliu, tarsi stengiantis nušokti nuo kritiško požiūrio į eksperimentinį “kas būtų jeigu būtų” dėmenį, kai tame pačiame menininkės asmenyje yra ir “vietinės” Viltė Fuller vaidmuo, ir turistės, kuri bando ragauti ir patirti “keistą vietinį maistą”.

Nors menininkė šiuo metu aktyviai užsiima verslu ir netgi buvo šiemet įtraukta į „Forbes 30 Under 30“ sąrašą, jos tapyba tęsiasi. Joje išlieka ryški įtampa tarp galerinio matomumo ir intymesnės, beveik uždaros vaizdinės logikos – tarsi pati reprezentacija būtų dar viena medžiaga, dar vienas keista vietinis bet unikalus “receptas”, kurį reikia pagaminti arba perdirbti.