Kelias į klaipėdiečio lygį
Visi žino… Na, kaip „visi“. Aš turiu omenyje tuos „visus“, kurie važinėja ilgus (Lietuvos kontekste) atstumus traukiniu ir bevažiuodami dirba naudodami nešiojamąjį kompiuterį.
Žinoma, važiuojant traukiniu, turbūt galima dirbti ir kitus darbus – atlenkiamas staliukas, pavyzdžiui tiktų nedidelio modelio klijavimui, bet tik stambių detalių, nes vagonas, nors ir ramiai judantis, preciziškiems darbams netinka. Taip pat galima megzti. Remdamasis savo stebėjimais, dar prieš kelias dienas būčiau sakęs, kad keleiviai traukiniuose nemezga, bet neseniai išgirdau atvejį apie už Šiaulių laukuose ilgam sustojusį Vilnius-Klaipėda traukinį. Liudininkė pasakojo, kad vos paaiškėjus, jog sustojimas bus ilgas, bent penkios moterys (jos nebuvo vieno mezgimo būrelio narės) mikliai išsitraukė virbalus, siūlus ir pradėjo megzti. Keista, kodėl jos to nedarė važiuojant?
Taigi, visi traukiniuose vienokius ar kitokius darbus dirbantys žmonės žino, kad važiuojančiame vagone laikas skaičiuojamas kitaip. Darbas traukinyje tęsiasi ilgiau ir yra keturgubai našesnis už darbą namie. Tiksliau formuojant, sėdėdamas prie namų stalo aš skiltį žurnalui parašiau per keturis vakarus, o kelionėje iš Vilniaus į Klaipėdą tai padariau per keturias valandas ir dvidešimt tris minutes. Skirtumą paaiškinti lengva – traukinyje yra aiškios chronologinės ribos, ir kas dar svarbiau, nėra jokių pagundų – šaldytuvo, arbatinuko, jaukaus pabendravimo, kačių paniurkymo ir sofos trumpam kelių minučių poguliui.
Taigi, su tuo poguliu. Atrodo, prieš sekundę buvo Kaišiadorys, o dabar pro langą matau Kėdainių stotį. Taip traukiniai vilioja numigimui lygiai taip pat, kaip ir namų sofa. Praradau valandą, bet dabar, pailsėjęs ir budrus, su keleriopa energija pradėsiu vykdyti savo iššūkį – iki Klaipėdos (dar liko trys valandos) parašyti pasakojimą apie kelią, kurį turi įveikti save „beveik klaipėdiečiu“ vadinantis vilnietis.
Kelio pradžia, pirmas pažinties etapas su miestu man prasidėjo vėlyvoje vaikystėje (maždaug 1975-aisiais), kai tėtis pradėjo kiekvieną vasarą gauti kelialapius į įstaigos vilą Juodkrantėje. Tai būdavo tikros žinybinės atostogos. Anksti ryte nauja poilsiautojų pamaina susirinkdavo įstaigos kieme su visais nemenkos apimties poilsiui skirtais daiktais ir laukdavo išnuomoto autobuso, kuris mus mėnesiui nuveždavo į Juodkrantę, o iš ten į Vilnių grąžindavo jau pailsėjusią pamainą. Kelionė buvo nuobodi – iki perkėlos, kur prasidėdavo egzotiškos jūrinės pramogos. Aš, kaip ir visi kiti, stebėjausi, kaip siauroje upėje prie senosios perkėlos virtuoziškai malasi keltai ir „Raketos“, eidavom apžiūrėti aptvertoje aikštelėje sustatytų užsienietiškų automobilių (kažkas paaiškino, kad čia jūreiviai juos parsiplukdė), o iš lauko praeivių.
Antras etapas pažintį su Klaipėda nedaug, bet išplėtė (Šiauliai. Laikas kavai ir snikersui. O gal net ir sumuštiniui). Po sovietinės armijos aš ir toliau bendravau su keliais kartu tarnavusiais draugais ir visi jie, lyg tyčia, buvo nuo pajūrio – iš Klaipėdos, Palangos ir Kretingos. Vienas jų giminiavosi su fotografu Raimundu Urbonu, su kuriuo buvau šiek tiek pažįstamas, o jis, savo ruožtu, draugavo su Remigijumi Treigiu ir Rolandu Rastausku, o jau jų draugų ratas buvo neišmatuojamas. Šitaip, su naujausiais pažįstamais, kelis kelių vasarų savaitgalius maždaug 1993-1994 m. praleidau šalia „Bohemos“ baro ir aplinkui. Miesto tuomet, kaip ir vaikystėje, irgi nemačiau, bet išvydau kelis pirmuosius nepamirštamus urbanistinius inkarus – pirmąjį Lietuvos septynaukštį dangoraižį Žvejų g. 2 („O ten buvo gestapas“, – mostelėjo ranka bičiulis) ir vokišką gatvės šviestuvą Senojo turgaus aikštės kampe. Žinau, dėl simbolinės simetrijos turėčiau atrasti trečią inkarą, bet įstrigo šitie du, kurių užteko stipriai trečio susibuvimo su Klaipėda etapo pradžiai.
Jau nebeatsimenu, kas viską padėjo suorganizuoti – turbūt kažkas iš „Bohemos“ baro aplinkos, bet 1996 m. mes su žmona (ir dar keliais draugais) išplaukėme iš Klaipėdos į povestuvinę kelionę. Plaukėme nedidele, 11 metrų jachta iki Bornholmo ir, be abejo, atgal. Po kelionės mes netapome buriavimo mėgėjais, bet pastebėjom, kad Klaipėda vis dažniau patenka į mūsų maršrutus: arba koncertas, arba šiaip savaitgalis, arba dar kas nors ir mes vėl atsirandam mieste. Galiausiai mes supratome, kad
Klaipėda yra tobuliausia Lietuvos vieta – ji yra normalus, didelis miestas, tinkamas miestiečiams ir tuo pačiu neaprėpiamų galimybių kurortas
su mariomis, jūra ir savo poilsiniais priemiesčiais – Neringa bei Palanga. Šitą supratus, padarėme vienintelį logišką žingsnį – apsigyvenom Klaipėdoje.
Dabartinis, ketvirtas, tapimu klaipėdiečiais etapas tebesitęsia (o, jau Telšiai! Reikia susiimti). Privalau patikslinti teiginį – visiškai sutinku, kad tikrais klaipėdiečiais nebūsime niekada, bet, įveikus kelis slenksčius, galima smarkiai priartėti iki „beveik klaipėdiečio“ lygio. Svarbiausia užduotis – įveikti rutinos inerciją. Jei anksčiau Klaipėdoje būdavome tik vasarą ir eksploatavom miesto kurortinę pasiūlą, tai kelis pastaruosius metus mieste pagyvenam ir kitais sezonais, o kai atsidarė naujasis Muzikinis teatras, spektakliai tapo įprasta priežastimi atvažiuoti į miestą bet kada. Kitas ateities iššūkių veiksmas – miesto gilesnės (na, ne tik parduotuvės, kavinės ir dviračių takai) infrastruktūros prisijaukinimas. Jau išmokau parkavimo subtilybes, bet mums dar liko daug darbo – reikia atrasti kirpėjus, medikus ir išmokti visuomeninio transporto maršrutus. Kol kas šitų dalykų dar neprireikė ir tai rodo nelinksmą (laikinai!) būseną – mes per mažai būnam Klaipėdoje.
Ką tik pro langą šmėkštelėjo kavinė šalia Girulių geležinkelio pervažos. Mūsų mylima vieta, kai dviračiais važiuojam į Karklę ar Palangą. Ji taip pat signalizuoja, kad laikas vyniotis – tiesiogine prasme, vynioti kompiuterio laidus.
Beje, dėl visuomeninio transporto. Vieną maršrutą žinau puikiai – iš stoties tiesiai į namus veža 8-o numerio autobusas! Ar vis tik 6-as?
