Šokiai pas Janiną
Jaudinamės visi trys – aš, Agnė ir Kęstutis. Važiuojame į šokius. Agnė ir Kęstutis su fotoaparatais, stovais ir lempomis, aš – su diktofonu ir pasiruošusi interviu. Važiuojame ne šokti, o rinkti medžiagos naujam „Kultūrpolio“ žurnalui, tada taip atrodė. Dabar jau žinau, kad klydome. Atvažiavus, pastatas Šviesos gatvėje atrodo nykiai, tiesiog didžiulė, languota trijų aukštų dėžė. Bet pro antro aukšto langą matosi šilta šviesa spindintis sietynas. Nusprendžiame, kad tai geras ženklas.
Kad garbaus amžiaus klaipėdiečiai mieste turi veiklos, nekilo abejonių. Jie renkasi į paskaitas Trečiojo amžiaus universitete, senjorus matau parodų atidarymuose, spektakliuose, knygų pristatymuose ir sporto klube. Bet tai, kad kiekvieną šeštadienį jie renkasi į šokius pas Janiną, buvo didesnė staigmena. Nusprendėme, kad reikia ir su Janina, ir su šokėjais susipažinti.
Laiptais pakilus į antrą aukštą, patenkame į salę po gražiuoju sietynu. Mums jau patinka, jau gražu – čia stovi įmantriai papuošta Kalėdų eglė, palei sienas išrikiuoti antikvariniai baldai, stalai užkloti staltiesėmis, ant jų – kavos termosai ir užkandžiai. Atrodo, pasispaudus ir šokiams vietos pakaks. Bet pro toliau esančių durų plyšį pamatome Janiną – pasipuošusi žaižaruojančiu tamsiu kostiumu, ji stovi scenoje, už pulto. Krapštosi prie laidų, žiūri į kompiuterio ekraną, tikrina mikrofono garsą. Įėjus vidun, patenkame į autentišką šokių salę, kuri, laimei, nepatyrė euroremonto. Išskirtinė lubų ir sienų apdaila, į sceną veda elegantiški laiptai, o šokėjų jau laukia spindintis medinis parketas. Tiesa, parketą per vienus šokius gerokai apgadino sprogęs radiatorius ir iš jo pasipylęs vandens fontanas, bet tai sužinosime vėliau. Janina jau įjungusi šventinį apšvietimą – didelės lempos po salę varinėja įvairių spalvų ornamentus. Tą sekundę mums jau aišku, kad čia bus tikri šokiai.
Janina Monienė šokius senjorams organizuoja 25 metus. Baigusi chorinio dirigavimo ir režisūros studijas, Janina yra savo stichijoje. Nors scenoje ji – nuo vaikystės, atsipalaiduoti sau neleidžia. „Kaskart jaudulys. Tai atsakomybė. Dainuoju, staiga žvilgteliu į kieno nors veidą ir matau – išraiška ne ta. Tuoj pat keičiu muziką, šokių nuotaiką. Visą laiką nedrąsu, jeigu kas bus ne taip“, – sako Janina.
„Ji idealistė! Raskite kitą tokį muzikantą, kuris beveik nemokamai surengtų tokius šokius! Janina nereali, o kai išgirsite, kaip ji dainuoja… Šakės!“
– o čia Genutė.
Genutę Janina vadina šokių prodiusere – ji padeda paruošti salę, išverda kavos, pasitinka svečius, surenka simbolinį dalyvio mokestį. Genutė – ugninga moteris ryškiais oranžinės spalvos plaukais, pati į šokius pirmą kartą atėjo prieš 7 metus, po vyro mirties.
„Labai myliu žmones, o čia man gera, nes visi ateina linksmintis. Šiandien lyja. O ką, negi man namuose sėdėti? Televizorių turiu jau 60 metų, viską ten spėjau pamatyti! Ir padėti Janinai noriu, darau tai be jokio atlygio. Mano atlyginimas – šokiai ir bendravimas. Pirmą kartą čia atėjusi sutikau ir savo Vladą, nuo to laiko esame kartu“, – sako Genutė. Dar mums Genutė papasakojo apie savo vaikystę 8 vaikų šeimoje, svajonę tapti aktore, darbą „Autobusų parke“ ir anūkus. Norėjosi dar klausytis, bet: „Viskas, užtenka, bėgu persirengti, laikas šokti!“ – ir Genutė pradingo persirengimo kambarėlyje.
Janina irgi eis užsidėti kailinukus – salėje šalta, pastatas senas ir šildymo nėra. Damos, prisėdusios pailsėti tarp šokių, taip pat ant pečių užsimeta paltus. „Kartais vyrukams sakau – ar nematote, damoms šalta! Kvieskite šokti! Tiesa, kartais būna, kad vyrų į šokius ateina daugiau. Tada galvoju ojoj, kas dabar bus? Kai damų daugiau, tai viena su kita šoka. Bet šiaip vyrų ir moterų skaičius šokiuose labai panašus.“
Šokiai pas Janiną vyksta kiekvieną šeštadienį nuo 18 iki 21 valandos ir iki devinto prakaito. Apšilimui šokėjai mėgsta pusbrolius Aliukus, arba vokišką folkmuziką. Šį vakarą Janina, atsakinga už šokių grojaraštį, pradėjo trankiomis vokiškomis melodijomis. Publika buvo punktuali – šeštą vakaro į salę plūstelėjo poros. Muzika jau groja, lazeriai šviečia, žmonės įpuolė į salę, nusimetė paltus ir šovė tiesiai į šokių aikštelę. Be jokių įžangų, be jokio atidėliojimo. Visi pasipuošę, visi itin geros nuotaikos, vyrai – su švarkais, damos – su bateliais. Supratau, kad su savo megztiniu ir žieminiais batais iškrentu iš konteksto, reikėjo labiau pasipuošti. Nusprendžiau pasislėpti tamsiame salės kampe, prisėsti antroje kėdžių eilėje. Planas neišdegė – į slėptuvę pradėjo rinktis kavalieriai.
„Kokia nušalusi ranka! Einam greičiau!“ – sušuko mano ranką pačiupęs Vytautas, kostiumą vilkintis senjoras, jo ūgis siekė man iki ausies. Ir ką – reikėjo eiti šokti! „Šokis – tai draugystė! Šoksim, kol sušilsi“, – toks buvo Vytauto planas. Planą įvykdėme.
Kaip atrodė mūsų šokis, tebūnie lieka istorijai. Aiškiai mačiau, kad mano jaunystė nėra joks privalumas ir kai kurių porų pralenkti tiesiog nepavyks. Žvilgsnį prikaustė prie pat scenos šokusi pora. Anatolijus ir Ona, kaip sužinojau vėliau. Ona – raudona velveto suknele iki kelių, Anatolijus – prigludusiais juodais drabužiais. Nusprendžiau, kad tai turi būti profesionalai. Vėliau Anatolijus man papasakojo, kad visą gyvenimą žaidė tinklinį, bet po stuburo išvaržos operacijos gydytojas leido tik vieną sporto šaką – šokius. Prieš beveik 20 metų pradėjęs lankyti senjorų šokių klubą Elektrėnuose, dabar jis su Ona šoka ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, ir Palangoje.
Ir visi čia panašūs, visi nori veiklos. Didžioji dalis šokėjų ateina kiekvieną savaitę, jau yra pažįstami. Janina sako, kad šokiuose pasirodo ir antros pusės ieškančių medžiotojų, bet tokių nedaug. „Nors per šiuos metus net 7 poros čia susitiko, susituokė ir laimingai gyvena, bet pirmiausia žmonės ateina šokti, bendrauti. Sako, negi aš sėdėsiu namuose nuo lango prie lango? O čia ateina, pabūna tarp žmonių. Be to, visi turi gražių rūbų, o kur kitur juos parodyti?“ – juokiasi Janina.
O salėje toliau skamba muzika. Lietuviška, ukrainietiška, itališka. Lėtą šokį keičia greitas, poros sukasi ant parketo, pagal Janinos nurodymą, šokiui kviečia tai damos, tai kavalieriai. Janina dirba pilnu tempu, kaip tikras didžėjus – renka muziką, komentuoja savo pasirinkimus, reguliuoja aparatūrą, reaguoja į tai, kas vyksta šokių aikštelėje ir, svarbiausia, dainuoja pati. Ir dainuoja labai gerai.
„Aišku, grįžus namo ateina ir nuovargis. Bet gyvenu su dukra ir anūkais, jau turiu ir du proanūkius – iš jų semiuosi gyvybingumo. Įkvepia ir tai, kad žmonės tikrai laukia šių šeštadienių. Sako, oi, laukėm laukėm ir praėjo tos trys valandos kaip minutė“, – pasakoja Janina.
Per 25 metus šokiuose buvo visko. Jei žiemą čia šalta, vasarą besileidžianti saulė šokių aikštelę įkaitina iki virimo temperatūros. Šiandien muzika groja, bet buvo vakarų, kai visa technika užlūžo, o Janinai teko skubiai (ir, be abejo, sėkmingai) ieškoti išeities. Buvo atsiradę ir konkurentai, nuvilioję dalį šokėjų kitur. Buvo ir staigių, netikėtų netekčių.
Genutė prisimena, kaip vieną vakarą į šokius atėjo nuolatinis dalyvis, labai linksmas žmogus, „pasitikau jį, apkabinau, o jis man sako: „Jeigu mirsiu, tai tik su šokiais!“ Ta vakarą užlipo laiptais ir nugriuvo. Atvažiavę medikai konstatavo mirtį“. Janina jai pritaria: „Tikrai, sekundės dalis – ir tavęs nebėra. Ir dar anksčiau staigi mirtis ištiko vieną dalyvį, buvo sausakimšas vakaras. Griuvo žmogus lyg pašautas – širdis.“
Toks gyvenimas. O šokiai tęsiasi. Poros prisėdusios šildosi gerdamos kavą ir arbatą, vaišinasi saldainiais, vakaro svečiai pasklido ne tik po šokių salę, bet pabiro ir po kitas pastato erdves – kas kalbasi, kas ilsisi. Janina užsiėmusi prie pulto ir mikrofono, Genutė, jeigu nesisuka ant parketo, tai visus kalbina, kavalierius Vytautas jau šoka su kita, o Anatolijus ir Ona toliau demonstruoja klasę aikštelės priekyje. Kas vyksta šokiuose, kai iš jų išeina žmonės su fotoaparatais ir diktofonais, mums lieka paslaptis – patikrinkite patys, nes ten laukiami visi. Susirinkę daiktus ir iš tolo pamoję ant scenos stovinčiai Janinai, nusileidome laiptais žemyn ir susėdome automobilyje. „Ar man vienam atrodo, kad čia buvo ne realybė, o filmas?“ – paklausė Kęstutis. Aha, kažkas labai arti to, labai arti.
