o jie net neturėjo variklių – buvo kupina pavojų ir nežinomybės. Papūs vėjas ar ne, pavyks sugrįžti į krantą ar dievai užsirūstins? Vanduo nuo seno sietas ir su mistika, paslaptimi. Turbūt daugelis žino apie senoviniuose jūriniuose žemėlapiuose pieštas pabaisas. Manyta, kad nežinomose vietose gali gyventi laivus praryti ar apversti galinčios mistinės būtybės“, – pasakojo Romualdas.

Man net valtelės nereikia. Puikiai prisimenu tą vaikystėje patirtą siaubą, kai, plaukiodama Minijoje ar Danėje, kojomis prilietusi KAŽKĄ, akimirką išties pagalvodavau, kad tas KAŽKAS, tūnantis dugne, ims ir įtrauks. 

„Vanduo buvo savotiškai priešiška erdvė, prie kurios privalėjai prisitaikyti. Nuo tos nežinomybės, prašant aukštesnių jėgų užtarimo, ir būdavo bandoma apsisaugoti. Tad laivo personifikavimas, kreipinys į jį tapo svarbia jūrinės kultūros, susijusios tiek su prekyba, karyba, tiek su paprasčiausiu žmonių išgyvenimu, dalimi. Senais laikais laivas, kurį pastatyti buvo ir labai brangu, ir atimdavo daug laiko, apskritai suvoktas kaip gyva būtybė. Kad saugiai nugabentų į tikslą, juo reikėdavo rūpintis. Taigi laivo vardas laikytas ir sakralumo, ir jo statuso išraiška“, – kalbėjo pašnekovas.

Kur ir kada laivai imti vadinti vardais, tiksliai pasakyti sunku – kiekviena bent šiek tiek su jūra susijusi civilizacija ar kultūra šią tradiciją puoselėjo.

Istorikas dalijasi keliais faktais: štai, apie 1500 m. pr. Kr. senovės Egipto tekstuose paminėti faraonų vardais pakrikštyti laivai. O jau antikinėse Graikijoje ir Romoje dievybių ar valdovų vardus papildė pavadinimai, nusakantys laivo savybes – pavyzdžiui, tvirtumą, greitį, visuomenės valdymo principus (galera „Demokratija“), geografinio regiono ypatumus – laivo savininkui artimus miestus, regionus, kraštus. Vartoti ir vandens gyvūnų pavadinimai.

Įsigalėjus krikščionybei, išpopuliarėjo šventųjų vardai, ypač – Marijos. Vėliau prigijo tradicija laivus vadinti religinių autoritetų, valstybių valdovų ar jų giminaičių vardais, o prekybiniams laivams būdavo suteikiami dievybių ir mitinių būtybių pavadinimai.

Paradoksai

Tebekrapnoja. Pilies uostu sukdama jau antrą ratą, prasilenkiu su jachtose įsitaisiusiais ar aplink jas besisukiojančiais vyrukais. Bet ne tik. Praeinu ir pro „Reginą“, „Rasą“, „Olgą“, „Violą“, „Amelią“, „Inessą“ ar kitas. Koks nenusakomai keistas ir prieštaringas – tarsi tai medituojanti, tai niokojanti jūra, kaip pusiau žuvies, pusiau žmogaus pavidalą besidalijanti undinė – neretai esti vandenų pasaulis.

Štai ilgus amžius denyje nepageidauta ir nelaimės šaukle laikyta moteris sykiu pati įsivaizduota kaip laivas. Laivas, kuris daugelyje kalbų, priešingai nei lietuvių, priskiriamas moteriškajai giminei. Dar kolizijų? Visada. Tokios prisibijotos ir nenorimos gyvos moters atvaizdas – tarkime, pusiau nuogos deivės, karalienės ar šventosios skulptūra – kuo puikiausiai puošė laivų pirmagalius. Sykiu rodė kelią, už jūrininkus pirmiau pamatydavo pavojus, reikalui esant, ir įsisiautėjusią jūrą suvaldydavo. Juk sakiau – paradoksų paradoksai: tai, ko bijome, saugo nuo dar didesnio siaubo.

„Laivus jūrininkai nuo seno laikė moteriškomis esybėmis, siejo jas su motiniška globa ir rūpesčiu. Iš čia ir iki šių dienų išlikusi tradicija, ypač didelį populiarumą įgavusi XVIII–XIX a., laivus vadinti savininkams imponavusiais moteriškais vardais: nuo galingų valdovių, karalienių ar kitų iškilių moterų iki priklausiusių mamoms, žmonoms, dukroms“, – vardijo Romualdas, tą pat akimirką prisimindamas 1858 m. Klaipėdoje pastatytą ir šeimininko dukros garbei pakrikštytą burlaivį „Mary Jane“. 

Šiuo moterišku kursu skrosti vandenis galima nesustojant: tarpukariu tarp Baltijos ir Šiaurės jūrų plaukiojo pirmas nepriklausomos Lietuvos prekybos laivas „Jūratė“; Nemune, Kuršių mariose – „Birutė“. Ir šiandien ant geležinių Victorios, Reginos ar Athenos pečių keleiviai plukdomi į Kylį ar Karlshamną, o su gabijomis, giedrėmis, emomis mariose gaudomas vėjas.

„Taip jau nutinka – tenka kompensuoti. Žmonos vardu pavadintai jachtai kartais skiri daugiau laiko nei pačiai žmonai“, – juokdamasis konstatavo pašnekovas.

Reveransas 

Vis dar einu. Pilies uostą juosiančios medinės lentelės primena takelius kopose. Stabilu. Ramu. Ramus ir vanduo, kol ramus. Kol nesusimoko su vėju, žaibais. Tada vienos stiprios piestu stojančios bangos pakanka suprasti, kieno žodis čia paskutinis. Ta galinga banga neprasta – veikiausiai ir pateisinama – priežastis šiek tiek pamesti protą. Prie racionalumo pridėti „i“. 

Sykį viena deramai išsilavinusi persona nubrėžė aiškią ribą: prietarai – tamsių žmonių reikalas. Vadovaudamasi šia mintimi, pirma nei draugės peržengdavau juodų kačių kirstus kelius, lipdavau ant šulinių dangčių ir rankines laidydavau ant žemės. Su vandeniu nejuokaučiau. Ar bent nesistebėčiau, kai nejuokauja kiti. 

„Išplaukęs į jūrą žmogus likdavo vienas prieš nenuspėjamas gamtos jėgas, iškylančius pavojus. Įvairūs prietarai, ritualai jam suteikdavo bent šiokį tokį saugumo jausmą. Kaip ten bebūtų, be šiandienos žinojimo, technologijų, anuomet jūroje išties buvai priklausomas nuo sėkmės ir tikėjimo. Pavyzdžiui, Kuršių mariose vykdavo rimti ritualai. Jūrininkai burvaltes apiberdavo česnakais, naudodavo svogūnus, kad nuo piktų dvasių atbaidytų, krikštydami laivelį dauždavo butelį į jo ragą. Viskas tam, kad marių dievai būtų gailestingi“, – kalbėjo Romualdas.

O dabar, galvoju? Su navigacijos sistema Poseidono nenugalėsi. Ką norės, tą pasiims, nesvarbu, kokie galingi, pažangūs, nemirtingi sau atrodytume. Ta vandenų didybė, jų slėpingumas, ko gero, ir prietarus iki mūsų dienų atritino. Net jei kai kurie jų priverčia ironiškai šyptelėti, visi yra girdėję: moteris laive – blogas ženklas; švilpauti denyje, kad neprišauktum vėjo, negalima; išplaukti į jūrą negerai penktadienį; laivas turi būti pakrikštytas, o į bortą trenkiamas butelis privalo sudužti; nevalia laivo pervadinti.

Kaip ir kodėl atsirado pastarasis prietaras, tiksliai pasakyti negali niekas.

„Turbūt kelis kartus laivams suteikus naujus pavadinimus įvyko nelaimingi atsitikimai, ir šie dalykai buvo susieti. Panašiai su nesudužusiu buteliu. Vis dėlto, bėgant laikui, žmonijos progresas, gautos žinios daugelį prietarų sušvelnino ar net visai panaikino. Štai moterų ir laivų santykiai reabilituoti, laivų vardai jau irgi keičiami vis drąsiau. Kita vertus, ne taip ir keista, kad „Titanikais“ savo laivų niekas nekrikštija“, – šyptelėjo istorikas.

Nomen est omen – vardas yra lemties ženklas, atitariu mintyse.

Tapatybė

Išties. Jei ne į istoriją įėjusi šio laivo tragedija, „Titanikas“ būtų populiarus laivo pavadinimas. Vyriškas. Kietas. Labiau tokie – atspindėję istorines asmenybes, tautos sąmonei reikšmingas vietoves, tarnyboje pasižymėjusius laivus ar vadus – tapo populiarūs kariniuose ar valstybės tarnybos laivuose. 

„XX a., ypač tarpukariu, kai naujai susikūrusios valstybės siekė įtvirtinti save kaip jūrines šalis, laivų pavadinimai tapo ir reprezentacijos priemone, būdu pristatyti save pasauliui. Taip Lietuvos laivyne atsirado miestų vardus turintys laivai „Panevėžys“, „Kaunas“, „Marijampolė“, „Utena“, „Kretinga“, „Šiauliai“ ir kt. Panašiai elgėsi ir kitos regiono valstybės – Latvija, Estija, Lenkija“, – pasakojo Romualdas.

Anot jo, vėliau jūromis ėmė plaukioti laivai, pavadinti Lietuvos valdovų vardais: „Gediminas“, „Mindaugas“, „Jogaila“, „Vytautas“. Tokie kreipiniai perteikė valstybės istorinį pasakojimą ir stiprino nacionalinę tapatybę.

„Sovietmečiu pavadinimai įgavo ideologinį pobūdį. Laivams buvo suteikiami vardai, svarbūs sovietinei sistemai ir jos herojams. Nemažai žvejybinio ir augančio prekybinio laivyno laivų turėjo ankstyvojo komunistinio judėjimo veikėjų, režimui svarbių miestų, herojų vardus. Nors tarp jų pasitaikė ir „Donelaitis“ ar „Čiurlionis“. Beje, šių laivų pavadinimai būdavo rašomi kirilica“, – kalbėjo istorikas. 

Po nepriklausomybės atkūrimo dalis laivų buvo perkrikštyti.

„Pavyzdžiui, sovietinių kapitonų vardais pavadintiems laivams parinkti tarpukario Lietuvos kapitonų vardai („Kapitonas Stulpinas“, „Kapitonas Kaminskas“), taip simboliškai grąžinant lietuvišką jūrinę tradiciją“, – teigė Romualdas.

Coco Jamboo

O šiandien, klausiu istoriko? Laisvė? Eklektika? Pasirodo, ne tokia didelė, kaip būtų galima matyti, gyvenant ribas vis smarkiau trinančiame pasaulyje. Tvarka ir sistema, bent kalbant apie didžiuosius laivus, vis dėlto išlieka. Kaip iš mados niekada neišeina patriotinės, istorinės, nacionalinės ar tiesiog žmogiškosios vertybės.

„Didžiosios laivybos kompanijos privalo solidžiai save reprezentuoti, tad ir laivus krikštija naudodamosis patikrintomis sistemomis. Pavyzdžiui, laivų vardai būna susiję su regionais, miestais, tam tikromis raidžių kombinacijomis ar kitais kompanijos identitetą atspindinčiais principais. Dideli mokomieji ar reprezentaciniai laivai dažnai pavadinami istorinių keliautojų ir atradėjų vardais. Pavyzdžiui, italai savo mokomuosius burlaivius yra pakrikštyję „Cristoforu Colombu“ ar „Amerigu Vespucci“, – vardijo istorikas, atskleisdamas, kad jam pačiam, aktyviai buriuojančiam, muziejuje dirbančiam ir mūsų šalį įjūrinti bandančiam žmogui, gražiausias pavadinimas išlieka „Lietuva“.

Tuo tarpu mažesni privatūs laiveliai, jachtos – atskiras žanras, kurį nuo šiol vadinsiu Coco Jamboo. Vieno prie piliavietės prišvartuoto eksponato garbei.

„Vardų pasirinkimas kartais tampa kūrybiškumo konkursu. Vaikščiodamas jachtų uosteliuose, pamatai tokių pavyzdžių, kad ima atrodyti, jog kai kurie žmonės tiesiog nori palinksminti save ir kitus. Aišku, laivelio vardas, turintis atkreipti dėmesį, kelti emocijas, dažnai yra verslo dalis. Kiti pasirinktu pavadinimu pasakoja asmeninę ar šeimos istoriją, įamžina svarbų asmenį, dar kiti – kokie nors prakutę, kateriukus įsigiję vyriškiai – demonstruoja statusą ir menamą galią“, – dėstė Romualdas. 

Coco Jamboo? Coco Jamboo.

„Įvairovės daug, standartų mažai. Ir tai puiku, – patikino pašnekovas. – Svarbiausia nepamesti galvos. Niekada, kad ir kokie protingi ar galingi sau atrodytume, nebūsime jūros šeimininkais. Kalnai, vandens telkiniai yra arčiausiai to, kaip žmogus savanoriškai susiduria su gamta. Bet kuris išplaukimas yra išbandymas. Išlaikykime rimtą požiūrį – nepervertinkime savęs ir nenuvertinkime vandens.“

Krapnoti nustojo. Tiek žodžių pasakyta, prirašyta, o ežeras – juos labiau joks laivas – iš dangaus nenusileido. Dar ne dabar.