Išsirinkti vieną daiktą?
Jeigu menininkas kuria meną, kas kuria patį menininką? Dvasinės ir emocinės patirtys, filosofiniai supratimai ir pajutimai, širdies šauksmas, intuicija – taip, taip… Visa tai svarbu. Bet kol pasaulis vis dar materialus, mus veikia ir daiktai. Ne veltui menininkų dirbtuvės, studijos, sandėliukai ir garažai yra smalsumą žadinančios vietos – ten visko daug ir viskas turi istoriją, ten akys raibsta nuo spalvų ir formų. Tuo įsitikinome keliaudami po dešimties Klaipėdos menininkų darbo vietas. Atlikus nuodugnią inventorizaciją, paprašėme kūrėjų savo dirbtuvėse išsirinkti ir papasakoti mums apie vieną, ypatingą istoriją turintį daiktą. Dabar jau kviečiame ir jus į kruizą po šią lobių skrynią.
Daiva Ložytė
keramikė 
Baigusi Dailės institutą 1984 m. nusprendžiau važiuoti gyventi į Klaipėdą. Vilniuje studijavau šaunioje, nedidelėje studentų grupėje, su dėstytojais buvome kaip šeima: jie ir pinigų mums duodavo, ir knygų nupirkdavo, ir paremdavo, kai norėdavome vykti į keliones. Turėjau ypatingą kompozicijos dėstytoją – profesorių Mykolą Vrubliauską. Nepaprastai šviesus žmogus, palaikė taip, kad net sparnai kilo. Baigusi studijas, apie stakles galėjau tik pasvajoti, arčiau realybės buvo turnetė – ranka sukamas padėklas ant kojos. Buvau užsiminusi, kad norėčiau tokios, prieš išvykstant į Klaipėdą… Kartą profesorius pasikvietė mane po paskaitų, paprašė, kad ateičiau su maišeliu. Pirmiausia pagalvojau, gal duos glazūrų, medžiagų… O jis išeina nešinas šita turnete ir sako „čia tau“. Negalėjau patikėti, tai buvo nuostabi dovana. Iki pat dabar su ja visą laiką dirbu. Nemažai kolegų man pavydi tokio gero daikto!
Viktor Grey
muzikos prodiuseris, dainų autorius 
Ištisas valandas sėdžiu užsidaręs studijoje, žiūriu į ekraną, klausau muzikos. Vienintelis daiktas, per kurį palaikau ryšį su realiu pasauliu, yra studijoje esantis langas. Pro jį matau marias, praplaukiančius laivus, sužaliavusius medžius. Esu dirbę studijose, kuriose langų nebuvo – labai greitai pajutau, kokia tai žalinga aplinka, kai visai nematai, kas vyksta pasaulyje, koks oras. Be to, langas tampa svarbus ir bandant užmegzti ryšį su atlikėjais, ateinančiais į mano studiją. Tam, kad sukurtume gerą dainą, prieš tai turime valandėlę pasikalbėti, išgerti kavos, vienas kitą pažinti. Sėdime, žiūrime į vaizdą pro langą ir kalbėtis lengviau. Ne kartą buvo, kad pro šį langą žiūrėdamas žmogus prabyla eilutėmis, kurios vėliau tampa dainos žodžiais.
Eglė Kontrimienė-Degutis
tapytoja 
Prieš keletą metų keliavau po Lietuvą ir vienoje paežerėje pamačiau apleistą, negyvenamą sodybą. Šalia jos, kieme, stovėjo suolas, kuris dabar mano studijoje turi ne vieną funkciją. Tai ir kavos staliukas, ir vieta nedideliems darbams džiovinti. Nežinau, ar jį pavogiau, ar išgelbėjau? Žiūrėdama į šį suolą, galvoju apie cikliškumą. Gamta augino medį, atėjo žmogus ir iš medžio pagamino suolą, jis tapo kasdienybės dalimi. Bet žmogus jį paliko ir suolas vėl atiteko gamtos, dabar jau irimo ciklui. Kai jį radau, suolas buvo sunkus, pilnas vandens, suplėkęs, iš jo lindo kirminai ir vabalai, bet vėl įsikišo žmogus ir sustabdė nykimo procesą. Gerdama kavą žiūriu į jį ir mąstau apie laikinumą. Kas nepamato šio suolo grožio, nepamatys ir mano kūrybos esmės. Tai nėra ekspresyvus daiktas, bet, kaip ir mano kūryboje, esme čia tampa sluoksniai.
Linas Kutavičius
šviesų meno ir instaliacijų kūrėjas
Visos pasaulinės meno ir architektūros tendencijos gręžiasi į gamtos spalvas ir formas. Man irgi įdomu žaisti su organika, būti arčiau gamtos. Nors dauguma atpažįsta mane iš plačiai paplitusių šviesos ratų, pačiam atsibodo ta forma. O ši stiklo pluošto šviesos skulptūra pulsuoja raudonai ir primena žmonėms įvairiausius dalykus – akmenis, lavą, žmogaus organus, kokoną… Palieku laisvę visoms interpretacijoms. Nors esu šviesų menininkas, šiuo atveju svarbesnė objekto forma. Įkvėpimu man tapo Vilniuje per ledynmetį susiformavęs Paupio rajono landšaftas: radome ten riedulių, kurių formos padiktavo naujus meno kūrinius – šiuo metu Paupio rajone eksponuojama mano šviesos instaliacija „Rieduliai“. O šis objektas buvo kurtas baseinui Šiauliuose, bet dėl techninių kliūčių taip ir liko mano studijoje.
Jurga Sutkutė
odos meistrė 
Kai man buvo 12 metų, tėvai iš kažkur gavo deficitinę prekę – „Panasonic“ magnetofoną. Nuo to laiko jis visur su manimi – keliavo iš Joniškio į Šiaulius, o dabar jis su manimi ir studijoje Klaipėdoje. Sentimentalus daiktas, žiūriu į jį ir atsimenu save, kokia buvau, kai magė atsirado namuose, kaip su draugais nešdavome ją ant pečių paleidę visu garsu. Kaip studijų metais, jau turėdama kompiuterį, su mage įsirašydavau norimą elektroninę ir kitokią muziką į kasetes ir vėliau klausydavau jų mašinoje. Šiandien jau vargu, ar galėčiau čia groti muziką iš kasečių, klausau tik radijo, nors antena ir nulūžusi. Radijas mano studijoje groja nuolat, pasuku ratelį ir randu patinkančią dainą. Radijas atpalaiduoja mane nuo galvojimo, ko noriu klausyti, kokią dainą išsirinkti iš begalinių grojaraščių… Jis tiesiog groja.
Audronius Žemgulis
fotomenininkas 
Seniai ieškojau autentiško, raudonmedžio fotoaparato ne medine, o metaline, ketine koja. Radau tokį Pietų Prancūzijoje – sūnus pardavinėjo tėvo fotografijos studijos įrangą, viena iš prekių buvo šis autentiškas, 1895 m. sukurtas „Gilles-Faller“ gamyklos fotoaparatas. Reikalų atsigabenti tokį daiktą į Lietuvą buvo nemažai, bet galų gale nuvažiavau ir nusipirkau. Namuose jis prastovėjo gal šešerius metus, vis galvodavau – kada gi aš pradėsiu juo fotografuoti? Atvykęs reziduoti į Meno kiemą, atsigabenau čia ir savo prancūzaitę. Pastačiau, bet buvo jausmas, kad kažkas ne taip. Pradėjau studijoje groti senas prancūziškas dainas, kad manoji prancūzaitė geriau aklimatizuotųsi Lietuvoje… Ir dabar dar tos muzikos paklausau ir sėkmingai fotografuoju šiuo istoriniu fotoaparatu. Pakeičiau tik dumples, visa kita – nuostabi autentika.
Monika Mišeikienė
keramikė 
Gimiau 1992 m. Kaune, ta proga mama norėjo man kažką padovanoti. Tada buvo labai populiarūs gaminiai iš krištolo, bet mama norėjo ko kito. Ji nupirko man baltą porceliano vazą, kurią rado Kauno „Baltoje“ galerijoje. Vaza pagaminta „Jiesios“ keramikos ir porceliano fabrike, ant jos – autorinis, man kol kas nežinomo autoriaus piešinys. Atsimenu šitą vazą vaikystės namuose, padėtą aukštai ir neliečiamą. Nors tėvai nebuvo menininkai, namuose netrūko meno kūrinių, paveikslų. Nėjau į jokią meno mokyklą, bet tikriausiai vaikystės namai manyje ir pasėjo norą kurti. Kai prieš aštuonerius metus atsidariau pirmąsias dirbtuves Šventojoje, mama perdavė vazą į mano rankas ir dabar ją saugau aš. Gal todėl šiandien man labiausiai patinka lipdyti vazas?
Edvardas Malinauskas
tapytojas 
Gerbiu rankų darbą ir daiktus, kuriems padaryti reikia laiko. Kiekvienas mano dirbtuvėse esantis daiktas yra prisiminimas, iš kur aš atėjau, kur buvau, iš ko užaugau. Mėgstu daiktus, iš kurių galiu pasisemti žmogiškumo. Prisimenu, buvo pati Sąjūdžio pradžia. Užėjau į miesto centre buvusią parduotuvę, žiūriu – stovi trys nuostabūs mediniai krėslai. Nulėkiau namo pasiimti pinigų ir visus tris iškart nupirkau. Pastačiau namuose ir pakviečiau savo tris sūnus. Sakau, sėskite. Kas ant kurio atsisėdo, tam tas krėslas ir atiteko. Vienas jau Vilniuje, kiti du dar čia, Klaipėdoje. Prieš porą metų su bičiuliu skulptoriumi nuvažiavome į Žemaičių „Alkos“ muziejų Telšiuose. Gražu, vaikštome, ogi žiūriu – mano krėslai stovi. Bičiulis paaiškino, kad tai Dailės instituto mokinių diplominiai darbai, maždaug 1986 m. darytos grafo Tiškevičiaus dvaro krėslų kopijos.
Simona Agota Martinkus
vitražo ir stiklo menininkė, juvelyrė
Ypatingas ir ilgiausiai turimas daiktas dirbtuvėse yra propromočiutės Domicelės taburetė. Ši taburetė mūsų šeimoje ilgiau nei 100 metų, keliavo per visas trobas. Pasiėmiau ją su savimi važiuodama mokytis į Telšius, nuo to laiko ji visada ar namuose, ar studijoje. Ant jos sėdėjo tiek žmonių! Tiek energijos joje prikaupta! Būtent tai ir lemia daikto vertę. Taburetę su savimi pasiėmiau praktiniais sumetimas, ji tiesiog patogus baldas ir sėdėti, ir kažką pasidėti. Ji keičia funkciją, bet visada yra reikalinga. Taburetės 100-mečio proga, mokydamasi trečiame kurse, surengiau projektą „Mona babas auksėne taburietka“, ir dabar turiu visą albumą piešinių, kuriuose ši taburetė yra pagrindinė veikėja.
Algirdas Stonis-Kupriukas
metalo meistras 
Kol draugai norėjo „Lamborghini“ ir „Ferrari“, nuo pat vaikystės mano svajonių automobilis buvo 1964 m. zaporožietis. Kai mažas vartydavau tėvų fotoknygas apie Lietuvos miestus, rašikliu apibraukdavau tose nuotraukose buvusius zaporožiečius, taip labai jo norėjau. Kai tik galėjau, iš karto pradėjau ieškoti, kur jį nusipirkti. Turėjau kelis, pirkdavau, parduodavau, bet prieš maždaug penkiolika metų nusipirkau šį žydrą zaporožietį ir nebeplanuoju jo niekam parduoti. Toliausiai su juo buvau nuvykęs iki Joniškio, daugiau ir nenorėčiau – čia nėra šildymo, saugos diržų, veidrodėlių. Bet kartu su šituo zaporožiečiu pradėjau daugiau laiko leisti garaže, ten rengdavau ir kino peržiūras, kultūrinius susibėgimus. Vėliau ėmiau mokytis suvirintojo specialybės ir garaže pradėjau daryti įvairius metalo darbus, dalis jų buvo ir mano kūryba. Noras virinti menus paėmė viršų, nebenoriu daryti nieko kito. Šis zaporožietis – mano mūza, atvedė mane į garažą ir čia radau savo pašaukimą! O dėl prailgintos bagažinės šios mašinos pravardė yra kupriukas, taip ir aš tapau Kupriuku.
