Kūrybos prasmė bejėgystės akivaizdoje

Permąstydama savo gyvenimo virsmus, Liuda prisiminė prieš ketverius metus prasidėjusį plataus masto rusijos karą prieš Ukrainą bei pirmąją karo dieną ją ištikusį siaubą. Tą kartą jai nusviro rankos kurti ir lankė abejonė, kam išvis agresijos akivaizdoje reikalingas menas. Kaip pati menininkė sako, „skaudėjo ir nepaleido“.
Tą kartą Liudą iš beprasmybės ištraukė pažįstami kūrėjai, pasiūlę Klaipėdos galerijoje surengti parodą. Taip užgimė performansas „Suknelė vasarai, arba kaip gerai mirti“. Kūrėją kamavo mintys apie kare esančias moteris, kurios brutalios jėgos akivaizdoje liko namuose rūpintis pažeidžiamiausiais – senstančiais tėvais bei vaikais.

Liuda atnešė iš vonios suknelę, naudotą parodoje – ši skylėta ir prisigėrusi dūmų kvapo – visai neseniai menininkės dirbtuvėse daug ką pasiglemžė gaisras. Suknelė pirkta „už centus“, tada Liudai nežinant, kam šautuvais ir rožytėmis papuoštas rūbas jai bus reikalingas. Po kelių metų suknelė įgavo prasmę įkūnydama blogį bei bejėgystę kare. 
Parodoje „Suknelė vasarai, arba kaip gerai mirti“ eksponuotos akvarele tapytos pievos, šalia paveikslų rodytas vaizdo siužetas, jame matyti per sniegą bėganti šokėja su pavasarine suknele. Netoliese kabojo ir toji suknelė – parodos lankytojai buvo kviečiami iškirpti audinyje vaizduojamus šautuvus. Liuda juokdamasi pasakojo, jog karpinius su šautuvais planavo sudėti ir išsiųsti putinui.

Šis kūrybinis projektas Liudai tapo būdu išsilaisvinti iš sunkaus jausmo. Būtent parodos metu Liuda pajuto palengvėjimą, kaip ji pati sako, „tarsi kažkas būtų paleidęs“. Lengvumo jausmas buvo ne tik dvasinis, bet ir fizinis: „Vos ne kaip po gimdymo.“

Harmonijoje su laiku ir jo stebuklais

Mūsų pokalbį sustabdo Liudos telefonas – skambina tėtis. Dėl silpnėjančios tėvų sveikatos Liuda apribota, ir šiąnakt ji planuoja nakvoti pas tėvus Klaipėdoje. Nepaisant pokyčių, Liudos neapleidžia džiaugsmas, kad ji turi abu tėvus, rūpestingai vadinamus „mažutėliais“.
Amžėjimo tema menininkei tapo sava kartu su jos gyvenimo virsmais. „Pas mane dabar sulėtėjimas, tarsi grįžimas į kažką. Norom nenorom esu nublokšta į tą terpę: nedirbu, amžinai atostogauju. Nereikia eiti į darbą – juk visada svajojame apie atostogas“, – juokdamasi pasakoja Liuda.

Daug metų pradirbus dailės mokytoja, Liuda pensijos laukė lyg šviesos tunelio gale – laukė, kad atsirastų daugiau laisvo laiko. Dabar, užaugus vaikams ir besidžiaugiant trimis anūkais, ji gali savęs neskubinti naujiems projektams. Sulėtėjo ir jos santykis su akvarele: „Akvarelė man kažkaip nuėjo. Dabar nelieju akvarelių taip, kaip anksčiau.“

Liuda prisiminė, kaip augindama vaikus keldavosi anksti ryte ir, sukrovusi nešvarius indus į kriauklę, liedavo akvarelę. Anuomet ji turėjo kitokį santykį su kūryba: „Jaunystėje buvo suvokimas: jeigu muzikantas negros gamų, o akvarelininkas nelies akvarelės – ranka atbuks.“ Neseniai sudegusios Liudos dirbtuvės taip pat tapo kvietimu sustoti. Ji priėmė šį įvykį kaip ženklą, jog nebereikia taškytis ir, kaip pati sako, „kurti naujų laužų; verčiau skirti pastangas ir pasiimti tai, kas liko iš laužavietės“. Dirbtuvės buvo netoli akvarelininkės namų, mažame namelyje. Iš ten pavyko parsinešti keletą daiktų, kurie liudija buvusį gaisrą degėsių kvapu. Labiausiai Liudai gaila anūkės darbelių, kurie pražuvo gaisre. Menininkė nedaugžodžiauja apie dirbtuves sunaikinusį gaisrą, bandydama nesureikšminti prarastos erdvės. Eiti į dirbtuves nenori – laukia, kol kartu su pavasariu nutirps sniegas.

Vydamos Liudos katiną vardu Jau nuo mano iškeptų keksiukų ir žiūrėdamos į tirpstantį sniegą, kalbėjomės apie pabaigas ir mirtį. Mirties tema artima Liudai. Jai visada teikdavo daugiau malonumo tapyti nuvytusias gėles nei gyvąją gamtą. O ir mirtį Liuda priima kaip atgimimą, ne pabaigą.

Menininkė ir senatvę mato kaip gyvenimo harmonijos, cikliškumo požymį. Ji pastebėjo, jog senstantys žmonės mažėja, traukiasi, tarsi grįžta į mamos įsčias. Tačiau, skirtingai nei kūdikių, senų žmonių pažeidžiamumas priimamas kaip sunki našta, o ne kaip neišvengiama gyvenimo dalis.

Šiandien Liuda kantriai leidžia skleistis amžėjimo temai ir, kaip pati sako, gyvena ramiai žinodama, kad parodų gali ir nebūti.

Prasmės tiražuoti kūryboje Liuda nemato, jai daug svarbiau ieškoti ir „kurti tam, kad suvirpėtų“. Kūnas, pasak Liudos, taip pat jau nebeleidžia tiek padaryti, kiek iš tiesų norėtųsi.

Matydama kryžiais ir ikonomis nusagstytas jos namų sienas, klausiau Liudos apie jos santykį su artėjančiomis šv. Velykomis. Neabejojau, jog šis ryšys su atgimimu permąstytas ir sąmoningai išgyventas. Menininkei šv. Velykos nieko bendro su kiškučiais ir margučiais neturi. Pasak jos, tai kažkas, kas vyksta viduje, pereinant iš tamsos į šviesą, kai aplanko nesurežisuota džiaugsmo kulminacija: „Gal ne kiekvienais metais, bet ta laimė ištinka.“

Atgimimo šventėje Liuda randa progą įvertinti gyvenimo stebuklus: „Mes neturim reikalauti stebuklo. Jis aptinka mus bet kada gyvenime ar kūryboje, tarkime, kai kažką sukuri ir – A! Tai ne tas pats, kas žiūrėti į kalendorių ir laukti stebuklo tokią tai valandą.“ Stebuklu Liuda įvardina savo gyvenimo momentus – džiugesį pirmą kartą pasitikus anūkus ar sužinojus, jog grėsminga ligos diagnozė nepasiteisino.

Kai menas pats ateina pas žmones – Liudos darbas bendruomenėse

Palikome Liudos namus ir pajudėjome link vaikų dienos centro. Mano kišenėse – pašnekovės lauktuvės: saldainiai ir mandarinai. Manimi buvo pasirūpinta neprasčiau nei tais, kuriems Liuda skiria savo dėmesį.

Artėjant prie dienos centro, mus pasitinka ir iš paskos nuseka vaikai. Užlipame į antrąjį pastato aukštą, kur nedideliame skliautiniame kambaryje mokiniai įsitaiso prie stalo. Liudai nespėjus rasti sau vietos, šie ima rodyti savo darbelius, o viena mergaitė dovanoja menininkei atviruką.
Liudai malonus kūrybiškas ir laisvas darbas su vaikais. Prasmė nedingsta net susidūrus su kūryba nesidominčiais vaikais: „Kartais mane, ypač vasarą, pasitinka ant sūpynių: „A, ateina dailės mokytoja“, ir bėga slėptis, nes ta pamoka nepatinka – ateina pavalgyti, padūkti. Aš tą ramiai priimu – kitiems patinka, kiti neateina. Man ten gera, be jokių kaukių.“

Šį kartą į kūrybą Liuda įtraukia vaikus pasiūlymu sukarpyti popierių taip, jog pro jį tilptų bet kuris žmogus kambaryje. Užduotis sudomina ir kartu esančias koleges – šios, atokiau nuo vaikų, bando išspręsti Liudos iššūkį. Įpusėjus veiklai, į nedidelę kūrybinę erdvę vis dar renkasi vaikai, smalsiai įkišdami nosį ir tyrinėdami, ką šį kartą Liuda sugalvojo veikti. 
Palikau Liudą ir vaikus dienos centre, sutarusi menininkę aplankyti rytoj Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kuruojamuose, jos vedamuose užsiėmimuose amžėjantiems ir meno ieškantiems žmonėms. 

Tą dieną mane pasitiko būrys moterų. Rodėsi, kad jos viena kitos laukė ir skubėjo papasakoti, kas jų gyvenime pasikeitė per savaitę. Atėjus Liudai, pasidalinimai tęsėsi: viena jų rodė telefone nuotrauką su nutapytais darbais, o tą dieną neatėjusi moteris pasidalijo žinute bendrame pokalbyje socialiniuose tinkluose, jog ruošiasi spektaklio vaidinimui. Šios dienos susitikimas skirtas apžiūrėti Violetos Kačinskienės grafinio dizaino parodą Meno bibliotekoje ir išbandyti monogramų piešimą.

Liuda pasakojo apie šių susitikimų pradžią: „Vienu metu buvau tikra pensininkė, niekur neturėjau eiti, tokia depresija sklido. Bet tada Viktorija [Misiulė] iš KKKC pakvietė ir pradėjom kiekvieną ketvirtadienį rinktis.“ Liuda abejojo, kiek šis ketvirtadienių susibūrimas išsilaikys, o atėjus pirmajai vasarai svarstė, gal kartu su atostogomis atėjo ir projekto pabaiga. Tačiau besirenkančios moterys (vyrų šiuose susitikimuose trūksta) nesiskirstė, ir šie susitikimai trunka bene ketverius metus: „Mes kaip maža bendruomenė – pasiilgstame, dalinamės, kas dar vyksta, apie anūkus, kūrybą. Pabūname kartu – tie pokalbiai svarbūs. Šiame gyvenimo etape jaučiu, kad svarbu ne tai, ko noriu aš, o ko iš manęs reikia kitiems.“

Pakalbinau keletą moterų, kurios ateina į Liudos susitikimus.
Viena jų pasakojo, jog apie Liudos veiklas išgirdo iš draugės, tačiau abejojo, ar šie susitikimai skirti jai: „Ai, gal dideli menininkai renkasi“, – svarstė tuo metu. Vis tik į susitikimus ji atėjo ir liko: „Yra laiko ir dalyvauju.“ Moteris pasakojo apie veiklas, kuriomis užsiima Liudos susitikimuose: „Ko tik nedarėm – lipdėm, siuvom, mezgėm, darėm puokštes, verbas, o dabar monogramas.“ Pradžioje ji mokėsi kopijuoti, o vėliau pradėjo kurti pati: „Po atsitiktinės tapybos edukacijos taip užsikabliavau ir pradėjau tapyti.“

Šiame susitikime labiausiai įsiminė ne paroda ir net ne monogramos, kurias dalyvės susikaupusios rinkosi knygose ir bandė atsakingai atkartoti ant savo nedidelių lapelių. Labiau – santykis, kuris tvyrojo tarp šių moterų ir prie kurio reikšmingai prisidėjo Liuda.

Geriau už mane šį jausmą nupasakojo kita susitikimus lankanti moteris: „Liuda unikali – ir charakteriu, ir savybėmis visus suvienijo, mes čia su džiaugsmu renkamės. Mane stebina jos begalinė kantrybė ir nuoširdumas. Noriu jai pasakyti Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Tai nuo tavęs čia taip šviesu, nuo tavo žodžių šitaip pasakytų, turbūt ne dėl savęs esu, turbūt esu dėl ko nors kito.“ 

Moterys palydėjo šiuos žodžius plojimais, o Liuda užsidengė veidą rankomis.