Asmeniniai užrašai iš kelionės ieškant Klaipėdos šiaurės ir pietų
Idėja atrodė paprasta – aišku, kad galima kažką parašyti apie skirtingus Klaipėdos polius. Juk tai tikra vietinėmis legendomis plyštanti lobių skrynia. Klaipėdos Pietūs ir Klaipėdos Šiaurė – beveik po skirtingomis žvaigždėmis. Skiriami senamiesčio ekvatoriaus ir bekraščių centrinės miesto dalies dykrų. Pietūs ir Šiaurė.
O tada – greitas krytis iš arogancijos aukštumų. Tikrai taip, dvi kalbintos pašnekovės turėjo kuo pasidalinti – nuo vaikystės pažintas miestovaizdis neišvengiamai svarbus ir su sava specifika, bet jų pasakojimus smelkė ir šioks toks susierzinimas, susijęs su dažnai pamirštama tiesa apie atskaitos taškus. Senamiesčio biure, kalbant apie įvairius miesto kvartalus, jie atrodo kaip tolimi ir gerai neištirti pasauliai, egzotiški ir paslaptingi, kur gyvena kitokie žmonės. Bet vaikštant Bandužiuose būtent senamiestis atrodo periferija. Kiek arogantiška ir trumparegė periferija. Delfuose, Graikijoje, yra pasaulio centrą žymintis omphalós, tegul jis ten būna, bet argi kiekvienas žmogus nestovi savo pasaulio centre? Taigi užmanymas tyrinėti miesto polių periferiją žlunga iš teorinės plotmės žengiant į praktinę. Bet vietoj to, jei pakanka atvirumo, atsiranda galimybė kitaip dėlioti miesto akcentus ir priimti jų daugį.
Šiaurė
Šiaurė šiame tekste šiek tiek pritempta. Šiaurė šiame tekste yra Sportininkai. O Sportininkai, kaip greit aiškėjo vaikštant su iliustratore Viktorija Dambrauskaite, yra sava geografija ir savos taisyklės. Viktorijos braižą klaipėdiečiai turėtų atpažinti akimirksniu: Lietuvos jūrų muziejaus laikinos tatuiruotės ar atvirukai, įvairios knygos vaikams. Prieš kelis metus ji išleido savo „Memel blues“ komiksų seriją, vieną kūrybiškiausių ir įdomiausių šio miesto genius loci tyrimų. Nieko keisto, kad savo vidinį kompasą sukalibravau taip, kad ji būtų šio teksto Šiaurė.
Žiūrint į su Klaipėda susijusius Viktorijos darbus, juose nuolat atsikartoja ir persipina bangų, uosto kranų, vėjo gūsių motyvai. Ji šio miesto vaikas, beviltiškai priklausanti nuo jūrinio horizonto ar naktinio uosto triukšmo.
„Bandžiau gyventi Vilniuje, bet ten dusau ir niekaip nesupratau, kas man yra. Draugė apsigyveno lofte virš miesto, nuolat sėdėdavau pas ją ir stebėdavau horizontą. Pradėjau po truputį suprasti iš kur tas dusulys. Tai kaip liga – man reikia horizonto“, – pabrėždama savo keistą priklausomybę, Viktorija iškart dalinosi ir kiek absurdiška istorija iš Islandijos. Tris mėnesius gyveno supama nuostabios gamtos – įspūdingų audrų, fjordo, bet vis kažko trūko. Vos ištaikiusi tinkamas oro sąlygas mindavo dviračiu tol, kol rasdavo kampelį, iš kurio atsiveria platesnė, kalnų negožiama žiūros perspektyva. „Arba – Reikjavike išgirdau žemkasę primenantį garsą – iškart apsnūdau. Tas garsas raminantis, jis iš mano vaikystės naktų“, – sakė Viktorija. Ji gimė Klaipėdoje, kelis ankstyvos vaikystės metus gyveno Marijampolėje, o tada vėl grįžo į Klaipėdą, Sportininkus. Miesto rajonų schemoje šis kvartalas įvardijamas istoriniu Bomelio Vitės vardu, bet tai – kitas pasakojimas, kitam kartui.
Viktorija gimė Sportininkuose ir vedžiojo būtent po juos. Jau pačioje susitikimo pradžioje aiškėjo, kad idėja kataloguoti įžvalgas apie periferiją, atsispiriant nuo senamiesčio – pasmerkta greitam žlugimui. Paprašyta apibrėžti savo pirmuosius prisiminimus apie miestą, jo erdves, Viktorija keliais paprastais sakiniais paaiškino, kad Sportininkai ir buvo jos centras, jos namai, jos draugų ir nuotykių erdvė. Už tos erdvės ribų – abstraktus „miestas“, vieta, kur einant reikia pasipuošti, kur nebus galima elgtis laisvai, galios tam tikri elgesio protokolai – pas gydytoją, Jūros šventės žmonių minioje, kavinėje.
Tolimesnės miesto teritorijos ir jų unikalus charakteris – kur kas vėlyvesnis atradimas. Jau būdama paauglė, vyresnėse klasėse, Viktorija kartais su draugais darydavosi savotiškas ekskursijas po neregėtą Klaipėdą, „miesto autobusais važiuodavome pasižiūrėti, kas yra miesto gale. Kažkokia pasaulio pabaiga. Viskas ten atrodė kitaip, namai kitokie, jų išsidėstymas kitoks.
„Kalifornija“! Vėliau, kai draugų ratas išsiplėtė, kai kurie išgirdę, kad esu iš Sportininkų beveik peržegnodavo, o man kaip tik atrodė, kad tai gera, saugi vieta. Kur kas baisesnis atrodė Mogiliovas, draugai buvo pasakoję, kaip jame sukiodavosi nuliovos mašinos ir verbuodavo jaunus vaikinukus platinti narkotikus“.
Paprašyta apibrėžti savas Sportininkų ribas, Viktorija šį rajoną talpina tarp J. Janonio gatvės ir geležinkelio bėgių. Šiandieninius Sportininkus perdengia jos prisiminimų sluoksnis ir gana ramus, uosto tvoros nuo marių skiriamas kvartalas atgyja lyg laukinis veiksmo filmo siužetas. „Būdavo žaidi kieme, išgirsti sprogimą ir žinai kur bėgti – leki prie stadiono pažiūrėti, kas šįkart pasprogo – mašina ar pastatas. Juk įdomu – gaisrinė, policija suvažiuoja, – nostalgiškai vaikystę prisiminė pašnekovė. – Močiutė gyveno kvartalo gilumoje ketvirtame aukšte, pro jos langus matėsi laivai, Smiltynė, o vakare kartais girdėdavosi susišaudymai. Močiutė uždarydavo langus, užtraukdavo užuolaidas. Tai man buvo normalu.“ 90-ųjų Sportininkų vaiko prisiminimai – mafukų karai, reiverių sambūriai, futbolo varžybos ir sirgalių muštynės. Įdomi detalė: Viktorijos senelis – Klaipėdoje labai garsus futbolo treneris Romas Dambrauskas, tad vienas vaikystės prisiminimų yra ir jo garbei rengiamos rungtynės, kurių metu ji smalsiai stebėjo iš visos gerklės rėkiančius aistruolius. „Sportininkuose tiek daug tilpo. Man pasisekė, kad čia augau. Ši vieta apima ir miesto, ir industrinę, ir gamtinę erdvę“, – svarsto Viktorija. Sportininkai jai paradoksaliai darni kontrastingų erdvių vienovė – pro buto langus atsiveriantys marių ir uosto vaizdai, metalinis vasaros saulėje įkaitusių geležinkelio bėgių kvapas, sumišęs su aštriu, antiseptiniu pušų kvapu ir, žinoma, jūra.
„Sportininkuose tiek daug tilpo. Man pasisekė, kad čia augau. Ši vieta apima ir miesto, ir industrinę, ir gamtinę erdvę“, – svarsto Viktorija. Sportininkai jai paradoksaliai darni kontrastingų erdvių vienovė – pro buto langus atsiveriantys marių ir uosto vaizdai, metalinis vasaros saulėje įkaitusių geležinkelio bėgių kvapas, sumišęs su aštriu, antiseptiniu pušų kvapu ir, žinoma, jūra. Pasak jos, tos skirtingos terpės visada ypatingai papildė viena kitą, „kai eidavome su tėčiu link jūros, turėdavome praeiti ir naftos bazę, jis vis pasakodavo apie rezervuarus, kad jei sprogs – visi lėksime į orą. Kaip ir baisu, kaip ir labai įdomu. O tada – švyturys, jūra. Visi tie, rodos, nederantys dalykai derėjo kartu“. Viktorijos minimi pasivaikščiojimai iki jūros, seniau buvę tokiu įprastu dalyku jai ir visiems šios miesto dalies gyventojams – jau istorija. Jis pranyko plečiantis uosto tvoroms. Praėjimo iki jūros praradimą pašnekovė iki šiol laiko viena didžiausių šiai Klaipėdos daliai tekusių šiuolaikinių tragedijų. „Aišku, kad tėvai pačių vienų vaikų neleisdavo prie jūros, bet jiems sakai, kad eini į kiemą, pasiimi dviratį ir leki prie jūros.
To kelio link jūros uždarymas mums visiems buvo didžiulis ir skaudus praradimas. Skandalas. Visi gyventojai buvome labai pikti.
Beje, uostas buvo pažadėjęs tiltelį – jo nepadarė. Kuo toliau, tuo labiau plėtėsi. O kažkada jūra buvo šalia. Mes to nepamiršome“, – neslėpė apmaudo Viktorija. Lygiai toks pat didžiulis praradimas – ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos leidimu 2008 m. išmontuotas senovinis navigacinis įrenginys – bakenas, „tas įvykis buvo šokas. Jis buvo, grįžtu po paskaitų – nebėra. Bakenas stovėjo visą mano gyvenimą. Vaikystėje po jį karstydavausi.
Pamenu, kad jį demontuojant susirinko daugybė žmonių, atvyko ir Dainius Elertas iš Lietuvos jūrų muziejaus – jis buvo persiutęs. Klausė, „Kaip jūs taip galėjot?“, darbininkai, aišku, tik pečiais gūžčiojo. Mūsų bakenas buvo parduotas metalo laužui. Tai buvo siaubinga“. Viktorija per kiemus ir mane atvedė prie masyvių bakeno fragmentų, šalia jų – nameliai lauke gyvenančioms katėms, jauni medelių sodinukai ir pilkai žalia uosto tvora su iš už jos kyšančiais kranų kaklais. Apie bakeną galima pasiskaityti. Yra metalinė lentelė.
Sportininkai nėra dideli, bet vaikštant su Viktorija jie plečiasi ir gausėja, kiekvienas dalykas kažką reiškia – saugo kokį nors prisiminimą, viskas yra sava: „Čia palaidoti visi mano žiurkėnai. Visi buvo vardu Kriugeris“; „Šitame name vaidenosi – draugė pasakojo, kad kartais dingdavo daiktai, palėpėje girdisi katės kniaukimas.“; „Čia buvo duonos kombinatas, prie to langelio atsistoję zyzdavome bandelių.“; „Čia kapinės. Kartais šuo atsisakydavo pro jas eiti.“; „Šitame name gyveno vaikinas, kuris pasigamino bombą, suprato, kad turi atsikratyti ir metė į klozetą – neteko abiejų plaštakų. Jis ėjo į mano mokyklą.“; „Čia ant uosto tvoros buvo pirmas Klaipėdos grafitis, nebėra jau, matyt, pakeitė tą tvoros segmentą.
Kai pažintis su miestu vyksta iš šalies – atvažiavus į jį studijuoti, dirbti ar pan. – ji prasidės nuo oficialios ikonografijos, nuo kolektyvinės vaizduotės darinių, nuo plačiausiai cirkuliuojančių mitų ir bendrų teiginių. Vėliau apaugs asmeniniais atradimais – tuo, kas sužinota, pažinta, atrasta. Gimus ir augus tame mieste – pats žmogus yra jo dalis ir savo asmeninio pasakojimo tame mieste jis ar ji nekuria pagal įvairius šabloninius miesto naratyvus. Tai taip aišku klausantis Viktorijos pasakojimų apie Sportininkus ar stebint, kaip laisvai ji juda tik jai vienai suprantamoje ir žinomoje kvartalo gatvių, kiemų ir įvairių takelių geografijoje. Po Sportininkų ji trumpiau ar ilgiau gyveno pačiose įvairiausiose vietose Lietuvoje ir užsienyje. Bet kai tik įžengėme į Sportininkus, buvo akivaizdu, kad tai savotiška mnemoninė saugykla, jos vaikystės egzoskeletas dabartyje.
O tada finalinis kirtis, sukrečiantis metų metais nusistovėjusį mentalinį miesto struktūros vaizdą, „iš kur aš esu? Klaipėda man nėra šiaurinė ir pietinė. Niekada taip negalvojau. Gal miestas ir išsidėsto pagal šiaurės–pietų ašį, bet mano vaizduotėje jo žemėlapis visai kitoks“.– Anot Viktorijos, ji niekada nesijuto esanti periferijoje, „rajone“. Sportininkai buvo jos gyvenimo centras, kuris augant jai taip pat augo ir plėtėsi, apimdamas vis naujas teritorijas. Su laiku Klaipėda jai atskleidė vis daugiau ir daugiau erdvių, iki šiol kai kurios pažįstamos geriau, kitos mažiau, bet atskaitos taškas ir pirmoji vertinimo bei pažinimo prizmė, jos omphalós – Sportininkai.
Pietūs
O tada teleportacija dviračiu į Bandužius, žvilgsnis į navigacijos programėlę, mėginant rasti teisingą kiemą, ir susitikimas su Klaipėdos dramos teatro aktore Renata Idzelyte. Su Viktorija nemažai vaikštinėjome, tuo tarpu su Renata ilgiau sėdinėjome ant suoliuko, supamos pilkai rusvų daugiabučių ir daugybės jų akių. „Čia labai geras priešų klaidinimo rajonas – gali atvesti nemėgstamą žmogų, palikti ir pabėgti. Parsiras po kokių trijų dienų. Bet iš paukščio skrydžio ši vieta labai graži, visi namai atrodo kaip lapeliai. Nežinau, gal architektai galvojo apie paukščius, o ne pasiklystančias skruzdėles“ prisipažinus, kad kol ją radau, šiek tiek paklaidžiojau, sakė Renata. Mums kalbantis už nugaros ošė dideli medžiai, sėdėjome priešais Renatos vaikystės namus, penkiaaukštį, kuriame ji gyvena ir dabar. Į Bandužius aktorės tėvai iš „Rybporto“ atsikraustė, kai jai buvo šešeri – tas penkiaaukštis buvo paskutinis, miesto riba, tiesa, vis dar stumiama tolyn, tuomet jau dygo pastoliai kitiems namams, „toliau tik balos, pelkės“.
Pirmieji prisiminimai gana tamsūs: „Pliurzos, jovalas, vėjas, ruduo, dingstanti elektra, čia nebuvo medžių, gazonų, žaidimo aikštelių. Nauji namai dar nebuvo pilnai eksploatuojami“, – gyvenimo pradžią tuo metu naujausioje Klaipėdos miesto dalyje, tebestatomame 7-ajame gyvenamajame rajone, prisiminė aktorė. Šiandien tankiausiai apgyvendinta zona baigiasi kiek toliau už jos namų. Jūrininkų prospektas, kuriuo intensyviai juda dideli transporto srautai, atrodo lyg pjūvis, nukertantis gyvenamuosius kvartalus – vienoje jo pusėje daugiabučiai, kitoje – laukai. Jokio švelnaus, nuoseklaus perėjimo. Tai kuria savotiškos pasienio zonos įspūdį, pabrėžia vadinamąją kultūros ir gamtos perskyrą. Tie atsiveriantys laukai ne tik inspiracija filosofiniams pasvarstymams apie civilizaciją, jie – svarbi Renatos vaikystės dalis, „būdami vaikais žaidėme tiek mieste, tiek pievose. Jos man susijusios su laisvės jausmu – gali lakstyti, šūkauti, vartytis. Žaisdami nubėgdavome iki Žardės piliakalnio, dar buvo medžiais apaugusi klampynė, karstydavomės ir joje – dabar kai pagalvoju net nuostaba ima – kaip kur nors nesusižeidėm“.
Ši miesto dalis pasižymi tiek tankiai sugludusiais daugiabučių lizdais, tiek plačiomis tuščios erdvės atodangomis. Nuėjus iki sąlyginai neseniai sutvarkyto Sąjūdžio parko yra vietų, kur atsiveria didžiulis atviro dangaus skliautas ir uosto kranų siluetai, o kai Renata nuveda iki savo vaikystės mokyklos, iškart už jos – taip pat tuščia plynė. Tokių vaizdų sunkiau rasti kur kas kompaktiškesniuose senamiestyje ar po impozantiškais medžių kupolais skęstančiame Naujamiestyje.
Kaip ir Viktorijai, Renatai Klaipėdos širdis ten, kur namai, „nebuvom ta šeima, dažnai važiuojanti į centrą. Jis mums nebuvo labai aktualus, „pramogavome“ Dituvos soduose. Turėdavau važinėti į muzikos mokyklą Karoso gatvėje ir tai buvo vargas – autobusai perpildyti, smirdantys, važiuoji ilgai. Pats centras nerūpėjo, juk viskas, kas svarbu, buvo prie namų – mokykla, draugai, kiemas. Kam tas centras? Jis man atsirado gerokai vėliau“. Aktorė mini ir dabar galinti lygiai taip pat patvirtinti, kad viskas, ko jai reikia, yra Bandužiuose – namai, tėvų prie namų sodinti alyvų krūmai, vaikystės prisiminimų galerija, visos buitinio gyvenimo poreikius atliepiančios įstaigos, parduotuvės.
Vienintelis dalykas, kurio trūksta – ir jis Renatai labai svarbu – meno renginiai, „lyg čia gyvenantiems žmonėms nebūtų poreikio. Kodėl visada turime važiuoti į centrą? Gal būtų galima kai kuriuos renginius išplėsti – atvežti iki mūsų. Tai nėra sunku padaryti ir nekainuotų milijonų, o lankytojų tikrai atsirastų“. Ir Renata greičiausiai teisi, į pietus nusitęsusioje miesto dalyje netrūksta erdvės, žaliųjų zonų, kuriose abi iškart sufantazavome, pavyzdžiui, vasaros teatro vakarų ciklą. Meno dykumos fenomenas, pašnekovės nuomone, gali būti susijęs būtent su skirtingų miesto dalių stereotipizavimu (juk ir pati kreipiausi į ją norėdama išgirsti įstabių istorijų apie laukinius Pietus).
Klaipėda yra tobuliausia Lietuvos vieta – ji yra normalus, didelis miestas, tinkamas miestiečiams ir tuo pačiu neaprėpiamų galimybių kurortas, - kartėlio neslėpė Renata
Sportininkai yra vienas iš sluoksnių istorija tirštoje miesto vietoje, ta istorija Viktoriją vaikystėje pasiekė, pvz., vaiduoklių istorijomis, susijusiomis su prieškarinių laikų pastatais. Renatos atveju, santykis su erdve visai kitoks – ji yra pirmosios gyventojų kartos atstovė savo kvartale, tad savo atmintyje talpina jo pradžią ir raidą. Tie jau minėti mūsų pokalbiui foną teikę medžių kupolai – ji net kelis kartus sugrįžta prie fakto, kad jai atsikrausčius jų nebuvo, tuščios, plikos naujų daugiabučių sienos, bet štai nepastebimai praėjo daugiau nei trisdešimt metų ir jie yra – didžiuliai, praktiškai dengiantys dalį tuose daugiabučiuose gyvenančių žmonių langų, „tie medžiai man mistika“. Atrodo, paprastas faktas – užaugęs ir išsikerojęs medis, bet kartu jis neaprėpiamas, sunkiai suvokiamas. Renata gerai pažįsta ir modernią Bandužių geologiją, „kur pažiūrėsi, visokie kalniukai – tai apaugusios statybinių šiukšlių krūvos. Kai atsikraustėm buvo tuštuma ir tos krūvos. Vėliau kai kurios tapo puikiais čiuožinėjimo kalniukais“, – vėliau ji man parodo kelias tokias statybinių atliekų krūvelių metamorfozes. Apaugusios raudonaisiais dobilais ir kitais pievų augalais, jos atrodo idiliškos erdvės atodangos tarp tankiai sugludusių namų. Tai privilegija – pažinti savo gyvenamą erdvę iš esmės, žinoti, kas slypi po pievos apdangalu. Kita vertus, kartais senbuvio žvilgsnis reiškia ir tai, kad kai kurių nereguliarumų akis tiesiog nepastebi, „atvažiavo draugai ir sako: „Jūs ką, rimtai? Trikampė krepšinio aikštelė!“ Visą gyvenimą ją mačiau, žaidžiau, nepastebėjau. Bet o ką, negalima žaisti krepšinio trikampėje aikštelėje?“ – iš tiesų, Renatos namo kieme trikampė krepšinio aikštelė.
Vienintelis senesnio laiko ženklas Renatos kvartale – senąsias Bandužių kaimo kapines žyminti kalvelė ir jas nurodantis ženklas „kultūros paveldo objektas“, nematomas lieka kur kas senesnis I–XIII a. Bandužių kapinyno sluoksnis. Dalis jo buvo sunaikinta statant daugiabučius, kurių kiemais klajojome galiausiai pakilę nuo suoliuko. Teko girdėti miesto legendų apie paranormalius reiškinius Bandužiuose, įkvėptų šio kapinyno, apie juos net rašyta miesto spaudoje: bildukai butuose, gyventojų mirtys, bet Renata apie vaiduoklius nekalba. Jos Bandužiai be siaubo filmo auros. „Gyvenau kurį laiką ir Klaipėdos centre. Jis labai gerai laiko taupymo prasme. Dabar esu grįžusi namo. Kartais galvoju, ar dar kur nors kraustysiuosi. Čia esu labai saugi, jei vėl keisčiau butą – būtų labai daug įnoringumo. Ką ta vieta galėtų man duoti, ko neturiu čia?“ – retoriškai klausė pašnekovė.
Klausiama apie gražiausias ir jai svarbiausias savo kvartalo vietas, aktorė nustebina atkreipdama dėmesį į daugiabučių fasadus, jos žvilgsnis koncentruojasi ne į atsilaupiusį tinką ar ne itin originalias architektūrines formas, bet į gyvenimų koncentratą, „man labai patinka mano kiemas, ypač žiemą, šeštą ar septintą vakaro, kai jau beveik visi būna namuose. Einu ir kaskart sužavi tie daugiabučių vaizdai: narveliai ant narvelių, bet kiekviename savas gyvenimas, kiekviename sava istorija – kažkur šuo loja, vaikas rėkia, kažkas kažką myli, kažkas pykstasi. Kiekviename name su šviečiančiais langų kvadratėliais – vis kita istorija. Tai labai dramaturgiškas vaizdas ir tai mane labai traukia. Pasižiūrėk, čia visur gyvena žmonės“. Ji jaučiasi saugiai būdama šio avilio dalimi.
Bet tai jos asmenybės bruožas – jai patinka stebėti žmones – autobuse, gatvėje, kai kurie pamatyti atrodo kiek nerealūs, lyg išgalvoti. Čia pat pasakoja, kaip vienam Jono Vaitkaus spektakliui buvo sukūrusi absoliučiai perdėtą, ryškų personažą, kurio įtikimumu kolegos suabejojo, bet vėliau dar ryškesnę nei pačios sukurtoji asmenybę sutiko savo rajone.
Su tais savosios miesto dalies daugiabučiais Renata yra labai susigyvenusi, tad ir kituose didesniuose miestuose, turinčiuose panašius rajonus, kartais pajunta keistą atpažįstamumo jausmą, „ta pati architektūra atsikartoja daug kur. Gali būti, kad Kaune pamatysi namų grupę ir pajusi atpažinimo jausmą. Keistą nostalgiją. Ar dėl to, kad primena namus? Ar dėl to, kad tai vaikystės vaizdas? Kaip atsakyti teisingai?“ Su tuo jausmu susiję ir visa eilė gailiai komiškų asmeninių anekdotų apie homogeniškus ir net vietinius gebančius paklaidinti namų labirintus. Pasakoju Renatai, kaip kartą Vilniuje užvilkau dviratį į penktą daugiabučio aukštą ir tik atėjusi iki buto durų supratau, kas esu ne toje laiptinėje, labai panašią istoriją mainais pasakoja ir Renata. „Kurį laiką čia negyvenau, bet kartą atvažiavau lankyti draugės, užlipu, skambinu į duris – neatidaro. Paskambinus sakau, „įleisk“, o ji sako – „tai kad tavęs nėra“. Pasirodo ne į tą laiptinę pakilau. Šie namai turi štai tokio žavesio“, – juokiasi aktorė.
Bet Bandužiai su kaimyniniais mikrorajonais pakliūva ir į įvairių gąsdinančių istoriją apie Klaipėdą repertuarą, jos daugiau susijusios su 90-aisiais. Renatai šie pasakojimai pažįstami: „Žvejybos uostas – narkotikai, geriau neiti. Debrecenas – viską sprendžia kumščiais. Buvai Sportininkuose? Ten, vaikystėje žinojome, šaudo, gaudo, irgi labai pavojinga. Visi turėjo savo reputaciją.“ Šios praeities šleifas likęs iki šiol, ant jo iš dalies ir laikosi įvairūs negatyvūs stereotipai. Bet laikas eina, medžiai auga, slapti alkoholio pardavimo taškai nyksta iš butų.
Su Renata sustojame prie buvusio visuomeninio centro (tokie, didesni ir mažesni, buvo suplanuoti sovietmečiu statomuose naujuose rajonuose), ji klausia, ar žinau „Kaliforniją“. Tą patį, asociacijas su laukiniais neužkariautais vakarais ir jų turtais keliantį pavadinimą jau girdėjau ir iš Viktorijos. Dirbtinės palmės, ryškios šviesos, vėliau lazeriai – tai buvo vienas garsiausių Klaipėdos klubų. „Blogio irštva, rytais prieigose buvo galima pamatyti ir kraujo lašelių, ir panaudotų švirkštų. Dabar iš to nieko neliko. Matai? Bendruomenė auga“, – Renata rodo į vieną iš rajono veiksmo centrų: jame kelios kavinės, įvairios parduotuvės ir paslaugos, bet net ir po klubo uždarymo dar kurį laiką jo vietą žymėjusių palmių nebėra. Renata turi ir savą istoriją, susijusią su buvusiu klubu, kuri įmanoma tik vietos gyventojai – žymiojoje „Kalifornijoje“ ji šventė ketvirtos klasės išleistuves, erdvę vaikų pramogoms parūpino klube dirbusi klasioko mama, aišku, vaikų šventė vyko ryte.
Klaipėdos Pietūs, kaip ir Šiaurė, ten gyvenantiems žmonėms nėra egzotiškas kraštas ar adrenalino lygį keliančių pasakojimų scena. Tai vieta, kur gyvenama, kur telkiasi daug mokyklų ir darželių, stadionų, žalių pasivaikščiojimo erdvių, kur kai kuriais aspektais dar labai trūksta savivaldybės dėmesio. Praėjus kuriam laikui po pokalbio su Renata, Pietuose apsilankiau dar kartą. Rugsėjo 1-osios vakarą. Sąjūdžio parke buvo daugybė žmonių – jaunų šeimų su mažais vaikais, šunų vedžiotojų, dviratininkų – šiltas, trumpam grįžusios vasaros jausmas, platus dangus, jau minėti uosto kranai. Stebint visą tą gausą, Renatos išsakyta mintis, kad centre vykstantys renginiai galėtų vykti ir čia, suskamba ne tik kaip nuoskauda, bet ir kaip paraginimas.
