Teatro žiūrovai Klaipėdoje senuosius metus išlydės su Kalendorium
Nusistovėjusi tradicija, kad Naujųjų metų vakaras Klaipėdos dramos teatre švenčiamas su koncertu, šiemet nutraukiama. Paskutinėmis 2025 m. dienomis Didžiojoje salėje karaliaus neabejotinas šių metų publikos favoritas – „Mane vadina Kalendorium“, rašoma teatro pranešime žiniasklaidai.
Spektaklyje slypinti meilės, bendrystės ir vilties žinia yra ir teatro palinkėjimas ateinantiems 2026 metams.
Vieno žinomiausių latvių režisierių Elmaro Senkovo spektaklio pagal Latvijoje kultinį populiarumą pasiekusį Andrio Kalnozolo romaną „Mane vadina Kalendorium“ Klaipėdos dramos teatre premjera vyko, neatsitiktinai, vasario 14 d. Romanas „Mane vadina Kalendorium“ (lietuvių kalba jį 2022 m. išleido „Odilės“ leidykla) buvo sukėlęs nemažas susidomėjimo bangas ir tarp lietuvių skaitytojų, tad būsimas spektaklis viliojo knygos gerbėjus. Žinia, kad pagrindinius vaidmenis atliks vieni ryškiausių vardų teatre – Darius Meškauskas (Janinos vaidmuo) ir tais metais „Pietinia kronikas“ filme triumfavęs Džiugas Grinys (Oskaro vaidmuo), – taip pat turėjo savo poveikį.
Spektaklis traukė ne tik lietuvių teatro mylėtojų ir skaitytojų dėmesį – garsas apie jį nuskambėjo ir kaimyninėje Latvijoje. Neatsitiktinai nuo pat pradžių „Mane vadina Kalendorium“ rodomas su angliškais ir latviškais subtitrais.
Pasakojimas apie mažame, neįvardintame Latvijos miestelyje gyvenantį keistuolį Oskarą, kurį vietiniai vadina Kalendorium, kupinas graudžių ir juokingų nutikimų – jis įsimyli, susidraugauja su atšiauriąja Janina, pradeda aplink save burti kitus miestelio keistuolius bei vienišius, tampa verslininku, menininku, išgyvena didžiulę netektį, auga ir bręsta. Kurdamas spektaklį E. Senkovas susitikti su aktoriais buvo pakvietęs ir romano autorių, o vėliau minėjo, kad jam norėjosi žiūrovams priminti, kad humaniškumas nėra silpnybė.
„Tikėjimas, meilė ir viltis – gal tai, apie ką kalba Oskaras, atrodo labai banalu. Bet taip tik atrodo. Per jį išryškėja kažkoks naujas herojaus tipas, savyje talpinantis senuosius archetipus iš pasakų – lyg naivus berniukas, einantis ieškoti laimės, padedantis visiems sutinkamiems pakeliui.
Kai gyvename tokiais baisiais laikais, kartais primenančiais košmarą, mums labai reikia tokių herojų, kokį siūlo A. Kalnozolas. Jis siūlo herojų, buriantį žmones, vienijantį pasaulį“, – prieš premjerą kalbėjo režisierius.
Šį žmones vienijantį spektaklio efektą pastebi bei įvardija ir teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas: „Mane vadina Kalendorium“ yra tobulai naujametinis. Man patinka E. Senkovas ir jo šiek tiek chuliganiškas, šiek tiek filigraniškas, šiek tiek mocartiškas priėjimas prie kūrinio bei jo darbo metodika, man labai patinka pats A. Kalnozolo romanas, ir galiausiai, man patinka, kad tai vienas iš tų retų spektaklių, kuriuos žiūrint kažkas nutinka ir pajunti, kad sėdi tarp kitų žmonių ir jauti lygiai tą patį, ką jaučia jie.
Atsiranda mikrobendruomenė, labai trumpam, vėliau ji išsiskirsto po namus, bet tuo metu toje salėje žinai, kad esi nuostabioje gerų žmonių bendruomenėje.“
Vienas iš spektaklio epizodų vaizduoja sriubos virtuvę, pertraukos metu ši virtuvė tampa realybe – žiūrovai vaišinami sriuba ir taip tarsi įtraukiami į spektaklio pasaulį, tampa dalimi Oskaro buriamos bendruomenės.
„Faktas, kad tai sriuba, ne sumuštiniai su ikrais, tame yra beveik religinis jausmas“, – prisimindamas, kaip per premjerą ir pats padėjo pilstyti sriubą, G. Grajauskas minėjo iki šiol likusį artumo jausmą, lyg visi žiūrovai būtų savi, namiškiai.
Pasak jo, šis mikrobendruomenės jausmas išlieka ir po spektaklio, kaip ir žinojimas, jog žmonių vienybė ir artumas įmanomas, „visoje šitoje dabartinėje situacijoje, kuomet agresijos laipsnis užkilęs iki palubių, sudalyvavimas šiame spektaklyje, net ne žiūrėjimas, o sudalyvavimas – magiškas ritualas, suteikia viltį, kad viskas gali grįžti į normalias vėžes, kad žmogiškumas niekur nedingo“.
„Mane vadina Kalendorium“ G. Grajauskas vadina magišku, mat spektaklyje itin įtaigiai ir paprastai kalbama apie pačias svarbiausias vertybes – paprastas žmogus iš mažo miestelio daro gražius ir gerus dalykus. O visi tie, rodos, nesudėtingi ir nedideli Oskaro veiksmai galiausiai tampa tą bendruomenę transformuojančiu stebuklu.
Spektaklį numatoma rodyti ir sausio, ir vasario, ir balandžio mėnesiais. Sausį laukia ir staigmena „Mane vadina Kalendorium“ gerbėjams – kartu su Klaipėdos apskrities viešąja I. Simonaitytės biblioteka planuojamas atviras bibliotekos ir vieno iš mieste veikiančių skaitytojų klubų susitikimas, skirtas A. Kalnozolo knygai, jame dalyvaus ir Mamos vaidmenį spektaklyje atliekanti aktorė Eglė Barauskaitė.
Šaltins: LRT.lt
