Kad ir vėl nepraeitume pro šalį
Kažkas atsitiko – mes pradėjome kalbėti apie architektūrą.
Staiga išvydome, kad pastatai ne tik atlieka funkciją, bet turi ir estetinę, istorinę reikšmę. Mums norisi aptarti vertingų pastatų būklę, aikščių rekonstrukcijos planus ir apskritai geriau suprasti, kaip veikia miesto architektūros algoritmai. Auga susidomėjimas, didėja ir pasiūla. Praėjusiais metais leidykla „Lapas“ išleido Klaipėdos architektūros gidą, unikalias istorijas per išlikusius, bet jau nykstančius uostamiesčio pastatus pasakoja projektas „Raudonos plytos“, o rugsėjį čia pirmą kartą vyko atviros architektūros savaitgalis „Pastatai kalba“. Kviečiame kalbą apie pastatus tęsti ir „Kultūrpolyje“. Juk po kiekvienu stogu ir už kiekvieno lango – kažkieno namai. Stabtelėti prie keturių Klaipėdos pastatų kviečia žurnalistai Klaudija Audickaitė ir Rapolas Neniškis.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija
Klaudija Audickaitė
Jūra visada buvo ne tik uostamiesčio ekonomikos, bet ir kultūrinės tapatybės pagrindas. Todėl nieko keisto, kad ir miesto architektūroje gausu pastatų, kurių fasaduose ir interjero detalėse atsispindi vandens simboliai. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos pastatas, pastatytas XX a. antrojoje pusėje. Architekto Rimanto Leonardo Lajaus (1942–2013) suprojektuotas pastatas šiandien tebėra vienas reprezentatyviausių Klaipėdos vėlyvojo modernizmo architektūros ženklų.
Pirminė pastato paskirtis – reprezentacinė finansiškai sėkmingos, prestižinės Jūrų laivininkystės įmonės buveinė. Pasak architektės Giedrės Zakarackaitės-Gudaitienės, čia buvo siekiama sujungti funkcionalumą su išskirtine kokybe.
„Tai ne šiaip administracinis statinys – čia panaudotos labai aukštos kokybės medžiagos, tokios, kurios tuo metu daugelyje kitų objektų buvo sunkiai prieinamos. Viskas daryta tam, kad pastatas būtų ilgaamžis, reprezentatyvus ir neabejotinai išsiskirtų iš tuometinės Klaipėdos architektūros“, – pažymėjo G. Zakarackaitė-Gudaitienė. Fasadas iš karto atkreipia dėmesį savo architektūros sprendimais – dolomitinės plokštelės čia sudėliotos griežta ir logiška tvarka. Šalia gatvės prigludusi trijų aukštų pastato dalis, už jos – aukštesnis tūris, atitrauktas giliau į sklypą – tokia kompozicija suteikia masyvumo pojūtį. Neatsitiktinai statinys lyginamas su Seimo rūmais Vilniuje: architektūrines sąsajas formavo laikmečio tendencijos ir paties autoriaus profesinė patirtis.
Vis dėlto tikrasis pastato perlas slypi viduje – tai Algirdo Dovydėno kurti vitražai.
Vitražų menas sovietmečiu buvo glaudžiai siejamas su prestižiniais objektais, tad jų gausa šiuose rūmuose pabrėžė institucijos svarbą. „Kai tik įeini į vidų, iš karto pasitinka šviesa, sklindanti per vitražus. O didysis, trijų aukštų vitražas vakarinėje pastato pusėje – ypatingas.
Vakarais, leidžiantis saulei, jis sužaižaruoja visu grožiu, atsiveria spalvų žaismas, kuris visą erdvę pripildo sakralumo pojūčio“, – pasakojo architektė G. Zakarackaitė-Gudaitienė. Pasak architektės, vitražai čia neatsitiktiniai – jų tematikoje slypi jūrinės kultūros simboliai, primenantys uosto istoriją ir miesto tapatybę. Interjere naudotos brangios medžiagos, erdvės suplanuotos racionaliai ir estetiškai. Visa tai pabrėžė pastato paskirtį – būti reprezentaciniu objektu, liudijančiu uosto svarbą.
Pastatas dar išsiskiria tuo, kad jame pirmą kartą Klaipėdos mieste buvo panaudoti sieniniai paneliai – architektas R. L. Lajus pirmasis panaudojo šiuos panelius, todėl ši detalė padaro pastatą dar unikalesnį tarp kitų uostamiesčio statinių. Toks architektūrinis sprendimas buvo retas, tačiau Uosto direkcija – vienas iš nedaugelio, kur jį galima pamatyti.
Statinys svarbus ir urbanistiškai, nes stovi netoli uosto bei tapo savotišku vartų ženklu, atkreipiančiu dėmesį tiek iš miesto pusės, tiek nuo vandens. Žvelgiant pro pastato viršutinio aukšto langus, atsiveria vaizdai į Danę ir Klaipėdos panorama, o tolumoje matyti uostas ir jūros vartai. Tai dar vienas ryšio su miestu ir jūra simbolis – architektūra čia nėra tik funkcija, ji tampa ir vizualiu pasakojimu apie Klaipėdos tapatybę.
Klaipėdos dramos teatras
Rapolas Neniškis
Klaipėdos dramos teatro pastatas – ryškus miesto simbolis, jį ir Teatro aikštę galima laikyti pulsuojančia uostamiesčio širdimi. Tai – seniausias teatro pastatas Lietuvoje. Iki šių dienų išlikęs senojo teatro korpuso fasadas mena dar XIX a. Per daugiau nei du šimtmečius teatras išgyveno ne vieną metamorfozę.
Pirmą kartą dabartinėje vietoje mūrinis teatro pastatas iškilo 1819 m. Tuometį klasicistinį teatro pastatą puošė impozantiškas portikas, kurį sudarė keturios poros kolonų, o virš jų – trikampis ornamentais padailintas frontonas. Šis teatras veikė labai aktyviai, statė žymiausių Europos dramaturgų spektaklius. 1836 m. čia gastroliavo Karaliaučiaus opera, kuriai vadovavo Richardas Vagneris.
Deja, 1854 m. pragaištingos Didžiojo gaisro liepsnos pasiglemžė teatro pastatą. 1860 m. veiklą teatras atnaujino, tik pastato architektūra buvo daug paprastesnė. Ilgą laiką šis teatras priklausė privatiems savininkams ir veikė komerciniu principu, tačiau 1893 m. jį galiausiai išpirko miestas. Pastatui atitekus Klaipėdai, atlikta pirmoji rimta rekonstrukcija. Prie pagrindinio fasado primūrytas rizalitas su trikampiu frontonu. Jame buvo įkomponuotas miesto herbas, iš abiejų pusių laikomas dviejų vaikų figūrų. Pastatas rekonstruotas pagal neoklasicizmo stilių, tačiau detalėse galima įžvelgti ir tuo metu Vokietijoje populiaraus jugendo stiliaus požymių.
1927 m., Klaipėdos kraštą jau prijungus prie Lietuvos, teatras vėl uždarytas rekonstrukcijai. Jos metu buvo iš pagrindų atnaujintas interjeras. Po rekonstrukcijos teatro vidus stilistiškai nebeturėjo nieko bendro su išore – jame buvo galima rasti jugendo, ekspresionizmo ar konstruktyvizmo stilių elementų.
O štai vėlyvuoju sovietmečiu pastatas įgijo visiškai naujų spalvų. 1982–1990 m. pagal architekto Sauliaus Manomaičio projektą buvo įrengtas teatro priestatas bei atlikta senojo korpuso rekonstrukcija. Priestato idėja iškelta mąstant, kaip atriboti Teatro aikštę nuo automobilių keliamo triukšmo dabartinėje Pilies gatvėje.
Taip pagrindinės miesto aikštės vakarinėje pusėje buvo suprojektuotas „V“ formos šiuolaikinės architektūros priestatas, viduje suskaidytas į dviejų aukštų erdves. Jose sumanyta įrengti bilietų kasas, fojė, bufetą, pagalbines patalpas ir nedidelį barą. Aikštės fasadas išskirtas senojo pastato kompozicijos motyvais – arka su trikampiu frontonu virš jos. Čia suformuotas ir naujas pagrindinis įėjimas į teatrą. Vis dėlto, artėjant Sovietų Sąjungos žlugimui, naujo teatro priestato statyboms trūko medžiagų ir po kelerių metų ėmė ryškėti atliktos rekonstrukcijos trūkumai: į minkštą Danės senvagės žemę smengantys pamatai ir trūkinėjančios sienos. Dėl avarinės būklės dramos teatras buvo uždarytas 2007 m.
Paskutiniajam rekonstrukcijos projektui vadovauti ėmėsi architektas Stanislovas Lukšas. Pirmą kartą įžengęs į begriūvantį teatrą jis prisimena, kad „pastato būklė buvo avarinė, tik senoji autentiška dalis buvo sveika. Beveik viską ir nugriovėme. Nebuvo ten nieko, ką vertėtų išsaugoti“. S. Lukšo ir jo kolegų tikslas buvo iš esmės performuoti sovietmečiu sukurtą priestatą.
„Sovietinio projekto idėja buvo tokia, kad teatras turi būti uždaras. Tada visi slėpėsi už savo sienų ir teatrą tokį suprojektavo. Mes norėjome, kad teatras būtų atvertas visuomenei.“
S. Lukšas suprojektavo naują langų eilę antrame aukšte iš aikštės pusės ir kampinėje senojo pastato ir priestato jungtyje iš Pilies g. pusės akliną sieną pakeitė stiklu. Būtent stiklinės sienos įrengimas į uostą nukreiptoje pastato pusėje buvo fundamentalus posūkis teatro architektūroje.
Anot architekto, anksčiau uostas buvo uždara teritorija ir nebuvo reikalo teatro į tą pusę atverti, bet gyvenimas labai pasikeitė ir atėjo metas atsiverti. Visomis prasmėmis. Kuriant interjerą buvo priimtas išradingas sprendimas vestibiulyje įrengti stoglangių juostas, išryškintas ir vakarinis senojo pastato fasadas, esantis teatro viduje. Atlikus polichrominius tyrimus dar pavyko atkurti senojo teatro pastato fasado autentišką spalvą, kuri slėpėsi net po 7 sluoksniais – teatras vėl sužibo rausva spalva.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas
Klaudija Audickaitė
Klaipėdoje, K. Donelaičio gatvėje, stovi pastatas, kurio istorija ir architektūra pasakoja ne tik apie miesto praeitį, bet ir apie muzikos bei teatro tradicijas, kurios čia gyvuoja iki šiol. Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakulteto pastatas, įsikūręs buvusiame Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastate, atidarytame 1911 m. „Yra legenda, kad tuo metu Klaipėdos pirklių dukterys neturėjo kur mokytis, todėl tėvai susimetė pinigų licėjaus statyboms. Vėliau paskutinė Prūsijos karalienė Viktorija Augustė papildė lėšas, ir taip statybos buvo baigtos“, – pasakojo LMTA Klaipėdos fakulteto dekanė Loreta Jonavičienė.
Iš pradžių licėjuje mokėsi mergaitės, po karo čia veikė vaikų internatas, o šiandien – LMTA Klaipėdos fakultetas, kuriame muzikos ir teatro menas skleidžiasi įvairiausiomis formomis. „Visą laiką šis pastatas buvo švietimo įstaiga. Tai labai unikalus dalykas – net ir keičiantis laikams, tai liko vieta, kurioje mokoma ir mokomasi“, – pabrėžė dekanė.
Architektūriškai įspūdingiausia pastato erdvė – koncertų salė. Čia išlikę sietynai, kurie kadaise būdavo nuleidžiami ir internato vaikai juos šveitė dantų šepetėliais, kad spindėtų. Taip pat vitražai, kurių vieni autentiški, o kiti – vėlesnio laikotarpio, bei skliautai, sukurti pagal Prancūzijos ir Italijos tradicijas. „Skirtingai nuo tradicinių mūrinių skliautų, mūsų salėje jie pagaminti iš specialios medžiagos, kuri ne tik estetiška, bet ir gerina akustiką. Tokią technologiją naudojo Prancūzijoje ir Italijoje, todėl mūsų fakultete tai tikras stebuklas“, – sakė L. Jonavičienė. Ne mažiau įspūdingos yra ir kitos autentiškos detalės – mėlynos plytelės prie pagrindinio įėjimo buvusios prabangos ženklu, masyvios durys, grindys ir laiptai, išsaugoję pirmapradę išvaizdą. Pastatas beveik nepakitęs nuo jo statybos pradžios, išskyrus fojė, kur kažkada buvo didelis holas su vokišku užrašu.
Visi šie elementai kuria atmosferą, dėl kurios salė laikoma viena vertingiausių Klaipėdoje kalbama, kad čia akustika yra viena geriausių Lietuvoje. Fakulteto istorija taip pat liudija Lietuvos švietimo ir menų raidą: Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetas 1971 m., prijungimai prie Valstybinės konservatorijos, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ir vėl sugrįžimas prie LMTA 2018 m. pastatas išlaikė savo misiją: būti vieta, kur gimsta menas ir kultūra.
Santuokų rūmai
Rapolas Neniškis
Klaipėdos santuokų rūmai – itin paslaptingas ir fantaziją kurstantis pastatas, atidarytas 1980 m. Vienintelė šių S. Šimkaus gatvėje įsikūrusių rūmų funkcija – rengti santuokos ceremonijas, todėl į vidų gali patekti tik jaunavedžiai ir jų artimieji. Likusiems pastato durys įprastai uždaros.
Šis pastatas yra mėgstamiausias architekto Ramūno Kraniausko kūrinys. Jis pats sukūrė tiek vidaus baldus, tiek pastato aplinką, kvietė norimus menininkus, vyko į Sankt Peterburgą rinktis statybinių medžiagų. „Reikėjo pačiam viską sugalvoti, nebuvo jokių paliepimų, ką norėjau, tą galėjau daryti“, – pasakojo architektas. Santuokų rūmai – prabanga ir sakralumu alsuojanti šventovė, primenanti R. Kraniausko mėgstamų bažnyčių architektūrą. Tai tikras likimus keičiantis portalas, pro kurio duris įeinama atskirai, o išeinama jau kartu. Ne veltui architektas, dirbęs drauge su konstruktoriumi Tautvydu Tubiu, Santuokų rūmų paradinį įėjimą suprojektavo akcentuodamas du atskirus skulptūrinius tūrius, o išėjimą išskirdamas jau vientisu fasadu.
Šis pastatas – artimas manierizmo stiliui. Rūmai užveria beveik puskilometrį siekiančios M. Mažvydo pėsčiųjų alėjos ašį. Eksterjere dominuoja aklini sienų paviršiai, juos skaido tik viena kita gelžbetonio konstrukcijomis ar tinko juostomis įrėminta anga.
Statyboms panaudoti elementai – raudonos plytos, gelžbetonio fragmentai, dekoratyvinis tinkas – charakteringai atspindi klaipėdietiškos architektūros bruožus. „Norėjau prisitaikyti prie senosios Klaipėdos krašto architektūros, todėl naudojau brutalizmą, raudonas plytas“, – pasakojo architektas.
Prieblandoje paskendęs rūmų interjeras kuria ypatingą ritualinę atmosferą. Pastato apdailoje panaudotos prabangios marmuro, granito ar pilko dolomito medžiagos. Interjeras prisodrintas ištaigingų elementų: išskirtinio dizaino baldų, šviestuvų, vitražų, skulptūrų, dailės kūrinių.
