Donis „Без гражданства”: kaip vieno žmogaus rezistencija virsta epu

Neseniai KKKC Parodų rūmuose Donatas Bielkauskas pristatė naują plokštelę „Без гражданства”. Kadangi ambient žanro muzikos klausau labai retai, buvo įdomu išgirsti, ką kuria savi, pažinti naujus muzikantus, pažvelgti ir į bendrą miesto kultūrinę situaciją, žodžiu, standartiškai pasisemti visokio įvairaus turinio, kad numalšinčiau savo kultūrinį alkį. Tačiau buvau nustebinta. Viskas buvo nepaprastai netikėta.

Projektas “Skeldos”. Donato Bielkausko nuotr.

Ekstraordinarių džentelmenų lyga

Tai turėjo būti ramus ir paprastas vakaras mieste. Pasirinkau koncertą, kuriame, be Donio, savo muziką pristatė dar 3 projektai: „Driezhas” (Kristijonas Lučinskas), „Skeldos” ir „Girnų giesmės” (Laurynas Jukonis). Nepameluosiu sakydama, kad greičiausiai nerasime labiau kitokių ir išskirtinių nei ši keturių džentelmenų lyga.

Pilni kūrybiškumo, atsidavę savo muzikai, tarsi tarpgalaktinės, šviesmečių tolumos, šviesos greičiu uždegančios fantaziją garsinėm atmosferom, šiek tiek keistuoliškų, gal tamsokų spalvų, tačiau taip sodriai pilnai švelnumo ir didumo. Projektai buvo pristatomi vienas po kito ir puikiai derėjo tarpusavyje. „Driezhas”, „Skeldos” ir „Girnų giesmės” skirtingomis atmosferinės muzikos atšakomis puikiai papildė Donio plokštelės perklausą.

Tačiau čia norėčiau koncentruotis į Klaipėdos kraštui svarbiausią vakaro dalį – Donio plokštelės „Без гражданства” pristatymą. Taigi, trumpai: tai instrumentinė muzika, visiškai minimalistinė, be galo sinematinė ir gili, abi plokštelės pusės užėmė apie 40 minučių. Iki koncerto viešoje erdvėje informacijos apie pačią plokštelės idėją praktiškai nebuvo. Tačiau dar prieš renginį pavyko sužinoti, kad ši muzika skirta artimo žmogaus gyvenimo istorijai pagerbti, istorija nėra smarkiai viešinama, o pati plokštelė išleista labai minimaliu tiražu (150 vnt.). Čia melomanai turėtų suklusti: muzika ir jos atsiradimo aplinkybės – išskirtinės.

Kelionė laiku į karo lauką, arba „Silent hill” Klaipėdoje

Renginio pradžioje Donatas papasakojo istorinę liniją, kurią muzika plokštelėje ir įgarsina. Tai Donato senelio istorija, ir šioji nebuvo tokia reta tais laikais, kai be pilietybės jautėsi didžioji dalis Lietuvos žmonių. Pokaris. Pasimetimas. Mirtys. Tremtys. Persipynę gyvenimai, kai visiškai svetimi tampa savais, o kartais savi tampa svetimais. Tamsus metas. Laikas, kai vietos yra tik beprotybei arba stiprybei ir kovai. Pasipriešinimui viduje. Žingsnis po žingsnio išsaugoti tai, kas liko, kas brangu, kas svarbu. Ir pokariu viso to reikšmė didesnė nei bet kada iki tol.

Donatas Bielkauskas jau seniai demonstruoja aukštąjį pilotažą atspindėdamas, tarsi veidrodis, pasirinktą idėjinį vaizdinį. Ir šis kūrybinis darbas – dar vienas to įrodymas. Įrašams buvo naudojami tik akustiniai instrumentai ir aplinkos garsai iš autentiškų senelio gyvenimo vietų, kas tik dar labiau verčia žavėtis atliktu darbu ir pakelia plokštelės vertę keliais laipteliais į viršų.

Pirmoji plokštelės pusė rami, plaukianti, lengvai prabėganti. Aido skambesys sukuria erdvės, prasilenkiančios su laiku, pojūtį, dabartis pinasi su praeitimi, nukelia į tai, kas praėjo, į prisiminimus. Ramybės tembrai keitėsi su nerimo gūdžiom nuojautom, tačiau viskas taip ir liko viename dinaminiame lygmenyje, tarsi bandytų išlaikyti situacijos emocinį neaiškumą, šiek tiek nežinios. Įpusėjus pirmai plokštelės pusei tiesiog neįmanoma nepajusti, kad šis darbas stipriai susiriša su japoniško survival-horror (išlikimo-siaubo) žanro žaidimų garso takeliais, tokiais kaip „Silent hill” ar „Resident evil”. Taip, tai kitas pasaulis, tačiau ambient muzikos žanras žavi savo globalumu. Manau, kad ši muzika galėtų puikiai derėti su šiuolaikine žaidimų kultūra ir ją labai praturtintų. „Без гражданства” muzikinis turinys laisvai galėtų būti panaudotas žaidimų scenarijų įgarsinimui ar filmų garso takeliams, ir tai būtų be galo organiška.

Donato Bielkausko nuotr.

Nuostabu, kaip palyginti ramiai klausoma pirmoje dalyje, antrojoje kompozicija mane perkėlė į stiprų emocinį veiksmą. Teko pajusti tuštumą, tarsi „Gelbstint eilinį Rajeną” scenose, be jokio sukrėtimo, tiesiog visiškai kontūzyta vidury karo lauko, krūtinę slegiantis duslumas, galėjau išgirsti tik didžiulius sprogimus, prasispaudžiančius pro spengimą ausyse. Kai viskas tarsi sulėtintame kine tau neleidžia susivokti akimirkoj, niekas neklausia tavo nuomonės, tik tas pražūties kvėpavimas virš tavęs ir tavo namų. Tačiau visada yra pasirinkimas, ir herojus renkasi pasipriešinimą, nors pro akis prabėga daug besikeičiančių paveikslų, tarsi keičiamos laiko linijos: vaikystė, juokas, sodyba, išmintas takas pievoje, vaikų šypsenos, pirmi kartai, meilė, prisilietimai artimų, buvusių ir būsimų. Visa ši maža ir tyli rezistencija didžiuliame veiksme taip jautriai perteikia žmogaus vienišumą kare, po karo, savoje žiaurumo nuplikytoje ir sniegu pažymėtoje žemėje. Pasimetimo, skausmo ir baimės pojūčiai. Dialogas viduje. Tyla. Žingsniai sniege.

Ir pabaigoje švelnus akordeono skambesys, per mažorą sugrąžinantis mus į dabartį, o gal į visišką priešistorę, kai tu čia šiandien arba pagrindinis veikėjas ten tada net nenumano, koks mūšis jo laukia, jis nežino, ką tai duos ateičiai, nesuvokia, kad jo žingsniai sniege bus klausomi, aptariami ir aprašomi, taip įprasminant visų mūsų praeitį. Jo tvirta pozicija su „Без гражданства” įrašu pase bus tarsi fundamentas visų tų, kurie tai išgyveno. Puikiai perteiktas pradinis vaikiškas naivumas, šviesa ir tikėjimas ateitimi.

Pilietiškumas, globalumas ir inovatyvumas

Pilietybės tema perkošia visus „Без гражданства” plokštelės lygmenis – nuo muzikinio turinio ar pasirinkto autentiško garsyno, kas rodo paties kūrėjo stipriai išsiugdytą pilietiškumą, iki tokio pasaulietiško muzikos žanro, kuris savo neapibrėžtumu ir atvirumu puikiai rezonuoja su pilietiškumo diskurso problematika mūsų šiandieniniame globaliame pasaulyje. Ką reiškia pilietybė ir kova dėl jos šiandien, kai laisva ranka gali rinktis, kuo ir kur būti? Ką reiškia XX a. istorinės kovos šiandienos kartoms, gimstančioms pasaulyje be sienų? Tai klausimai, į kuriuos neturėsime vienareikšmiško atsakymo. Tačiau ambientinė muzika yra tikriausiai mažiausiai apribota istorinių, etninių, tautinių ir pilietinių rėmų, neturinti jokio etoso, globali erdvė reikštis lakiai muzikinei vaizduotei. Tad toks tam tikra prasme priešingybių – lokalaus pilietiškumo istorijos ir globalaus muzikos žanro – duetas yra kompozitoriaus gero skonio ženklas.

Plokštelės perklausa vyko visiškoj ramumoj ir be jokio veiksmo priešais klausytojo akis. Buvo keista, tačiau dabar net neįsivaizduoju, kaip kitaip pristatyti tokią muziką. Šiandien vis labiau populiarėja plokštelių perklausos ir tarp globalaus masto žvaigždžių, tad Donatas nebestebina tokiu paprastu ir organišku inovatyvumu. Kodėl sakau, kad tai puikus pasirinkimas pristatyti ambientinę muziką? Todėl, kad šiai muzikai nereikia atlikėjo prieš akis, nereikia siūlomų vaizdų, judesio, apčiuopiamos formos. Pakanka istorinės linijos užuominos, tuščių akių ir pilnų ausų, ir vaizduotė nuneša ten, kur reikia.

Epilogas

Kiekvieną kartą Donatas save įprasmina vis kitaip. Šį kartą tai buvo labai originalu ir ekstraordinaru. Kaip jau minėjau, šio žanro muzika nėra mano kasdieniame grojaraštyje ir į renginį ėjau labiau prijausdama pačiam Donatui kaip asmenybei. Tačiau Donis su „Без гражданства” visiškai mane pavergė. Tai yra tikra globaliai lietuviška ambient žanro muzika, visiškai atitinkanti Brian Eno apibūdinimą, kad tokia muzika turi apimti daugybę klausymo lygių ir įtraukti klausytoją ne tik ausimis, ji turi paliesti erdvę, kurioje yra klausytojas. „Без гражданства” ambient garsai tirštai persismelkę folkloro spalvų ir to autentiško skonio, tarsi sodraus vyno saldėsio, taip įsimintinai sušildančio viduje. Nes tai – ne tik muzika, tai gryniausias žmogaus išgyvenimas, perteiktas muzika, jausmu, fantazija, istorija, atmosfera.