Dantė Anzolinis: „Mano pranašumas – didžiulės pastangos“

„O, Madonna!” – skėsteli rankomis dirigentas Dantė Anzolinis, pažvelgęs į laikrodį. Iš trumputės pietų pertraukos beveik nieko neliko. Pokalbis neprailgo, bet užtruko, nes viešėdamas Klaipėdoje jis turi skaičiuoti kiekvieną minutę. Kruopštus planavimas, prisipažįsta Dantė, nėra jo koziris. O ir ar apskritai tai yra vertybė? Svarbiausių gyvenimo dalykų neapskaičiuosi.

Dirigentas Dantė Anzolinis. Susan Wilson nuotr.

Prieš pusvalandį savo ruožtu mindžikavau prie įėjimo į salę, žiūrinėdama ant sienų kabančias senas afišas tarsi infografiką apie greitai bėgantį laiką. Atrodo, štai tas visai pažįstamos sudėties ir pavadinimo koncertas vyko vos prieš mėnesį, o iš tiesų – jau prieš šešerius metus… Turėjau malonumą apžvelgti gana solidų Klaipėdos koncertų salės veiklos laikotarpį, mat, pasibaigus rytinei repeticijai, muzikantai neskubėjo skirstytis. Savaitgalį atvykęs D. Anzolinis turi ką pasakyti kiekvienam iš jų – o penktadienio koncerte, kuriuo bus atidarytas tradicinis šventinės klasikos festivalis „Salve Musica”, atliekant Josepho Haydno oratoriją „Metų laikai” dalyvaus dešimtys atlikėjų.

Choro „Aukuras” kūrybinės veiklos dvidešimtmečiui skirtame koncerte gruodžio 6-ąją Klaipėdos koncertų salėje dainuos Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija”, kuriam vadovauja buvęs „Aukuro” chormeisteris Tomas Ambrozaitis, skambės specialiai šio renginio proga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninio orkestro pučiamųjų ir mušamųjų grupe papildytas Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas Mindaugo Bačkaus, pasirodys solistai dainininkai Asta Krikščiūnaitė, Mindaugas Zimkus, Tadas Girininkas. Ir pats D. Anzolinis, žmogus-kamertonas, kurio vardas ir pavardė jau yra muzika, glostanti šiaurietišką ausį.

Klaipėda turi keletą XX a. pabaigos kultūros padangės legendų, apie kurias kalbama tik aukščiausiojo laipsnio epitetais, ir Dantė  – viena iš jų. Po įsimintino bendradarbiavimo su  Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, „Aukuro” choru ir Klaipėdos kameriniu orkestru dešimtojo dešimtmečio viduryje jis prisimenamas nuolatos. Muzikantai, kuriems teko padirbėti su šiuo dirigentu, kalba apie jį su didžiule pagarba, akcentuodami išskirtinį jo komunikabilumą, aistringą kūrybingumą ir nuoširdumą, kuris atmintyje liko visam gyvenimui. Ši žavi istorija įgijo malonų tęsinį – suderinus planus, D. Anzolinis vėl atvyko į Klaipėdą.

„Pamaniau, kad laikas bėga velniškai greitai, kad mes nejaunėjame ir kad būtų nuostabu vėl sutikti Dantę, – sakė A. Vildžiūnas. – Kiekviena repeticija su juo – tai tarsi kūrybinės dirbtuvės man ir atlikėjams, unikali patirtis, kurios nesulyginsi su jokia kita. Ar jubiliejaus proga galima tikėtis geresnės dovanos?”

Argentinoje, italo ir čilietės šeimoje, gimęs ir augęs muzikas šiandien savo namais vadina septynetą šalių. D. Anzolinio gastrolių maršrutai plačiai driekiasi per Europą, JAV, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Dirigentas derina klasiką su šiuolaikine muzika, komponuoja ir pats. Jis glaudžiai bendradarbiauja su žymiu amerikiečių kompozitoriumi Philipu Glassu, atliko nemažai jo kūrinių. Itin sėkmingas buvo dirigento debiutas Metropoliteno operoje Niujorke 2008 metais, kai jis dirigavo Ph. Glasso operą „Satyagraha”. Lapkritį Rio di Žaneire D. Anzolinis debiutavo kaip kompozitorius.

„Buvau atvykęs į Klaipėdą triskart, bet paskutinis, man atrodo, buvo prieš šešiolika metų. Tai neįtikima”, – tarsteli dirigentas.

Ir, žinoma, atvykus po ilgos pertraukos įvykę pokyčiai labiau krenta į akis negu gyvenant čia nuolat. Ką apie juos pasakytumėte?

Taip, yra įdomių dalykų, kuriuos pastebėjau. Matau, kad miestas atsinaujinęs, pastebėjau naują kelio dangą, mačiau, kad yra atsiradę naujų įdomių parduotuvių, didžiulių pastatų. Nebuvau įėjęs į „Akropolį”, bet mačiau iš išorės, koks jis didelis. Visur gražiau, švariau, namai gražiai nudažyti, M. Mažvydo alėja – sutvarkyta. Pasivaikščioti buvau vos triskart, bet ir važiuodamas į Klaipėdą iš Palangos oro uosto pastebėjau, kad žolė tvarkoma geriau nei būdavo anksčiau. Puiku, kad Klaipėda tapo gražesnė. Tiesą sakant, man ji visada patiko, bet pirmąkart atvykau, kai Nepriklausomybė buvo neseniai atkurta. Dabar matyti, kad kreivė tolydžio kyla aukštyn.

O žmonės?

Mes suaugome, – juokiasi. – Turiu gerą draugą, kuris sako šitaip: „I’m not older – I’m more classic!” (angl. „Aš ne vyresnis – aš labiau klasikinis”). Žmonės čia – labai šaunūs. Jie labai gerų manierų ir labai šilti, kartais būna rezervuoti, bet tuo pat metu skleidžia tą ypatingą švytėjimą. Tai nuostabu. Ir tuo pat metu jaučiuosi pagerbtas. Nuėjau su Alfu (choro „Aukuras” vadovu A. Vildžiūnu. – Aut. past.) į koncertą, ir kažkas mane pamatęs sušuko: „Anzolini!” Praėjo tiek metų, o žmonės atpažįsta… Nesuvokiama. Tai fantastiškas pojūtis, bet ir didžiulė atsakomybė, nes žmonės turi lūkesčių. Tą pati jutau būdamas Niujorke: publika tikisi kažko. Žinoma, gali mėginti atliepti šiems pageidavimams, bet kiekvienas esame ribotas. Aš esu ribotas. Visada sakau, kad vienintelis mano pranašumas yra tas, kad labai stengiuosi. Žinote, pirminė mano vardo forma italų kalboje yra „Durante” – žmogus, kuris ištveria sunkumus, kuris stengiasi. Taigi toks mano vardas. Ir tokia mano prigimtis.

Sakote, jog esate ribotas, bet dirigento atveju šios ribos tarsi atrodytų platesnės – juk dirbate su gausiais kolektyvais.

Neneigiu, tai visiškai teisinga. Diriguodamas turi užtikrinti tam tikrą tarpusavio supratimą, kuriame ši asmenybių energijų suma sukurtų šį tą nauja. Jeigu muzikantai šito nepadarys, tu nepadarysi nieko! Aš visada stengiuosi padėti, bet nenoriu nurodinėti – siekiu formuoti skambesį. Bet, patikėkite, jeigu jie sukuria unikalų skambesį, tai jų galia, ne mano. Ką jie padarė per „Traviatą” Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre prieš daugelį metų, buvo jų darbas, ne mano. Energija kyla iš muzikantų.

Iš kur pats jos semiatės?

Ruošiuosi, skiriu daug laiko analizei. Stengiuosi būti atviras, puoselėti dvasinę sveikatą. Galėčiau pateikti daug atsakymo variantų, ir visi jie bus iš dalies teisingi ir iš dalies juokingi. Visada buvau kupinas energijos – nuo mažens. Tačiau neretai reikia daug studijuoti, kad išgautum iš savęs vis daugiau, kad didžiulė energija neliktų užspausta. Žinau, kad ji kyla pirmiausia tuomet, kai darai ką nors neegoistiško – tiesiog padedi muzikai ir muzikantams. Energija gimsta, nes jie mato tavo pastangas. Tačiau tai nėra įtikinėjimas, tai kažkas gilesnio. Tai kažkas akyse, tai gyvenimo pozicija, nė nežinau, kaip apibūdinti.

Vienintelis dalykas, kodėl studijavau dirigavimą, buvo skambesys, kuris man patiko. Paprasta ir buka priežastis, bet tai – tiesa. O dirigento galios reikšmę suvokiau būdamas Metropoliteno operoje Niujorke. Tuomet pirmąkart pamaniau: „O Dieve, esu didžiausiame teatre, visi šie žmonės nuolat kupini muzikos.”

Kai kuriate muziką arba pats ją atliekate, viskas yra kitaip?

Visiškai. Tuomet jaučiu turintis galių rašyti. Galvoju ir einu iš proto. Kartais užtrunka daug valandų sudėlioti bent du garsus. Bet tuo pat metu nesijauti apribotas – kitaip nei dirbdamas su šimtu žmonių.

Kai esi vienas, vienintelis tavo priešas – tu pats. Kai esi apsuptas daugybės žmonių, priešų gal ir neturi, bet privalai susitelkti. Tai reikalauja didžiulės energijos ir koncentracijos, bet drauge – didžiulio skausmo filtro, nes jeigu esi labai jautrus kiekvienam, tai tave užgauna

Tarsi reikėtų būti labiau sutelktam į save?

Negaliu to padaryti, todėl ir kenčiu. Tai sakau kaip faktą, bent jau man yra šitaip. Taip, koncentruojuosi į muziką, tačiau nuolat matau žmonių akis – kaip jie žiūri, elgiasi, dirba…

Gal muzikos komponavimas Jums yra savigydos, meditacijos forma?

Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurie, kaip patyriau pastaraisiais gyvenimo metais, daro mane laimingą. Kaip kad mano sūnus – jeigu jis dabar atsirastų čia, akimirksniu tapčiau laimingas. Šito nemoku paaiškinti. Panašiai yra su muzika. Kurti ją – nežinau, blogą ar gerą; žmonėms patinka, bet jie gali klysti, – yra labai savanaudiška, egoistiška. Bet kurdamas jaučiuosi gerai ir kito pasiaiškinimo neturiu.

Jeigu paklaustumėte, kodėl diriguoju, paaiškinti taip pat būtų sudėtinga. Kai buvau mažas, mano šeima neturėjo pinigų pianinui. Aš klausydavausi radijo. Kai išgirdau skambant orkestrą, negalėjau jam atsispirti. Supratau, kad noriu tokio garso! Nebuvo jokių ketinimų. Yra žmonių, kuriems patinka jaustis vadovais, o aš šito nemėgstu. Jokioje srityje. Bet man patinka padėti žmonėms. Mokyti – nelabai, nebent perteikti, ką moku labai gerai, bet ir tokiu atveju labai sudėtinga paaiškinti daugybę ilgus metus studijuotų dalykų – tai užtrunka valandas, o žmonės galbūt galvoja: „Gerai jau gerai, verčiau užsičiauptum.”

Sudėtingas dalykas, kodėl gyvenime pasirenki viena ar kita.

Kartais atrodo, kad pasirinkai, nes kitokio varianto nebuvo. Bet svarbu yra rinktis be racionalios strategijos. Viskas, kas yra iš tiesų svarbu, yra neišmatuojama. Skaičiais, žinoma, galima daug ką išreikšti. Bet čia jie netinka. Vidinį pasirinkimą lemia gilesnės priežastys. Kartais nutinka ir taip, kad tampi vadovu to nenorėdamas, bet dabar jau tikrai neturiu pasirinkimo…

O taip – penktadienį diriguojate koncertą Klaipėdoje! Beje, kieno iniciatyva vyksta šis bendradarbiavimas?

Alfo, ir tai puikus sutapimas. Žinoma, svarbiausia dingstis buvo jo suburto kolektyvo dvidešimtasis jubiliejus. Tačiau yra ir tam tikro sinchroniškumo: būna taip, kad svarbūs išoriniai dalykai sutampa su tavo asmeninio gyvenimo įvykiais, susitinka tam tikrame taške. Šitaip buvo ir šiuo atveju. Tad dabar esu čia ir dalyvausiu šioje šventėje!