Miglė Anušauskaitė: Iš kelių dialektų sunormintos jidiš kalbos pagrindu tapo lietuviškasis

Jidiš (ייִדיש) – viena iš germanų kalbų, vartojama žydų. Kalba rašoma hebrajų raštu. Jidiš kalba susidarė vidurio vokiečių aukštaičių (X–XIV a.) tarmės pagrindu, šioje kalboje yra apie 10−15 % hebrajiškų ir aramėjiškų žodžių. XX a. jidiš kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, šiuo metu – apie 3 milijonus. Dažnai laikoma vokiečių aukštaičių kalbos tarme.

Apie jidiš kalbą, Vilniaus Gaoną ir Lietuvos žydus kalbamės su Lietuvos nacionalinės bibliotekos Judaikos tyrimų centro tyrėja Migle ANUŠAUSKAITE*.

Pirmiausia norėčiau išsiaiškinti, kas yra jidiš kalba. Nemažai žmonių mano, kad Scots – tai anglų kalbos dialektas, esu girdėjęs ir nemažai „kompetentingų“ teiginių, kad jidiš – vokiečių kalbos dialektas. Taigi, kas iš tikro yra jidiš kalba?

Tarpukariu Vilniuje veikusio YIVO žydų mokslo instituto direktorius Maksas Vainraichas mėgdavo sakyti: „Kalba yra dialektas su kariuomene ir laivynu.“ Atseit, ribos tarp kalbos ir dialekto ne tik neaiškios, bet dažnai ir politizuotos. Pavyzdžiui, kinų mandarinų kalba laikoma viena kalba su įvairiais dialektais, tačiau skirtumai tarp kai kurių iš jos dialektų didesni negu skirtumai tarp anglų ir olandų kalbų.

Tiek jidiš, tiek dabartinė vokiečių išsivystė iš Viduramžiais vartotos vidurio vokiečių aukštaičių kalbos, bet jidiš yra užrašoma ne lotyniškais, o hebrajiškais rašmenimis, dalį jos žodyno sudaro hebrajiškos, aramėjiškos ir slaviškos kilmės žodžiai. Jidiš ir vokiečių kalbos vienu metu pradėjo „gyventi skirtingus gyvenimus“, skiriasi jų kalbėtojų bendruomenės, rašto sistemos, nemaža dalis žodyno. Nors ir tiesa, kad mokant vieną iš jų galima daugiau mažiau suprasti kitą, tai yra dvi skirtingos kalbos, atsiradusios iš vienos – panašiai kaip ispanų ir prancūzų atsirado iš lotynų kalbos, tačiau jų skirtingumas nėra kvestionuojamas.

Būdama „be kariuomenės ir laivyno“ jidiš kalba ilgą laiką buvo nevertinama ne tik kitų Europos tautų atstovų, bet ir pačių žydų. Tai buvo kasdieninė gatvės ir namų kalba, kurios prestižas neprilygo hebrajų ir aramėjų kalboms – šiomis buvo skaitomi ir komentuojami religiniai tekstai. Anuometinę jidiš kalbos situaciją būtų galima palyginti su lietuvių – ši vienu metu taip pat buvo laikoma prasčiokų šnekta, kurios išsilavinę žmonės neva nevartoja ir knygų ja nerašo.

Jidiš kalbos „renesansas“ prasidėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ne be Vilniuje įsikūrusio YIVO instituto įsikišimo, kuris pradėjo sisteminti jidiš kalbos taisykles, taip pat ėmė kurtis sekuliarios jidiš mokyklos (kaip alternatyva religinėms mokykloms, kur buvo skaitoma hebrajų ir aramėjų kalbomis), leisti laikraščiai… Nors knygų jidiš kalba buvo leidžiama ir anksčiau, XX a. pradžioje jų leidyba ypač suklestėjo.

Kokia jidiš kalbos istorija Lietuvoje? Kada jos buvimas čia pirmąsyk fiksuotas? Vilniaus Gaonas kalbėjo hebrajiškai ar jidiš, o gal abiem kalbomis?

Nors ir neįmanoma visiškai tiksliai atsakyti, kada ir iš kur į Lietuvą atkeliavo pirmosios žydų bendruomenės (yra manančių, kad dalis jų galėjo atvykti iš Chazarų kaganato), dauguma pirmųjų žydų naujakurių XIV–XV a. į Lietuvą kėlėsi iš dabartinės Vokietijos teritorijos, keliaudami per slavų teritorijas ir pakeliui prisirinkdami slaviškų skolinių. Vokietijoje buvo sustiprėjęs žydų persekiojimas, o Lietuvos teritorijoje – priešingai, didesnė religinė tolerancija ir geresnės sąlygos naujakuriams.

Šiose bendruomenėse jidiš ir hebrajų kalbos visada egzistavo paraleliai: hebrajų kalba buvo skirta religiniams raštams, išsimokslinusių žmonių diskusijoms, ją išmokdavo (ar bent pramokdavo) visi žydai berniukai. Jidiš kalba buvo skirta kasdieniams pokalbiams ir reikalams, taip pat norint pasiekti „paprastus žmones“. Pavyzdžiui, chasidų pamokslininkai koncentravosi ne į išsimokslinusius talmudistus, o į paprastų žmonių mases, todėl savo pamokslus sakydavo jidiš kalba ir netgi inkorporuodavo ją į liturgiją, šitaip susilaukdami tradicinio judaizmo atstovų pasmerkimo. Jidiš kalba buvo leidžiami moterims skirti tekstai, o vėliau, šiai kalbai išsikovojus pripažinimą, – ir daug pasaulietinės bei mokslinės literatūros kūrinių, statomi spektakliai, kuriama poezija ir t. t.

Hebrajų kalbą šiose bendruomenėse būtų galima palyginti su lotynų kalbos situacija Viduramžių Europoje: nors žmonės ir turėjo savas kalbas, visi rimti kūriniai ar mokslinės diskusijos vykdavo lotyniškai, šios kalbos mokėjimas ir vartojimas buvo vienas iš statuso ženklų.

Vilniaus Gaonas buvo nepaprastai išsilavinęs žmogus, rašęs hebrajų kalba, tačiau bent dalyje kasdieninio gyvenimo situacijų neabejotinai vartojęs jidiš kalbą – antraip jam paprasčiausiai būtų buvę sunku susišnekėti su neišsilavinusiais žmonėmis. Kita vertus, galime klausti, kokią Gaono gyvenimo dalį galėjo sudaryti tokie kasdieniniai pašnekesiai – mat jis buvo didelis asketas, visą laiką skyręs mokslams ir pernelyg nesidomėjęs tuo, kas vyksta aplinkui.

Vis dėlto Gaono ir jidiš kalbos prestižas nėra visai nesusiję dalykai. Jų ryšį Dovid Katz aptaria straipsnyje „The Religious Prestige of the Gaon and the Secular Prestige of Lithuanian Yiddish“. Nors jidiš kalba turėjo kelis skirtingus dialektus, sunormintos jidiš kalbos pagrindu (taigi tos, kurią dabar mokomės jidiš kursuose) tapo būtent lietuviškasis. Gaono šlovė ir jo mokinių įsteigtos religinės mokyklos tapo Lietuvos kaip Aškenazo žydų mokslinio centro pagrindu, kas (šalia kitų priežasčių) leido vėliau Vilniuje įsikūrusiam Žydų mokslo institutui kaip pagrindą norminimui pasirinkti lietuviškąjį dialektą.

Teko girdėti, kad Vilnius vadinamas vienu stipriausių jidiš kalbos mokymo centrų. Kokia dabar Lietuvoje situacija su šia kalba, kiek yra ja kalbančių? Ar visi Lietuvos žydai supranta jidiš, ar daugiau mokančių hebrajų, o gal abi kalbas? Kokios šių kalbų supratimo / kalbėjimo proporcijos?

Nuo 1998 iki 2018 m. Vilniaus universitete (nuo 2001 m. kuruota Vilniaus jidiš instituto) vykdavo Vilniaus jidiš vasaros mokykla. Keturių savaičių trukmės intensyviuose kursuose, skirtuose įvairių lygių kalbos studentams, būdavo mokoma ne tik kalbos, bet ir jidiš kultūros, supažindinama su literatūra, rengiamos ekskursijos, šabo vakarienės. Tiek kursų dalyviai, tiek dėstytojai atvykdavo iš įvairių šalių, taigi tai būdavo puiki proga susipažinti ne tik su turtinga jidiš kultūra, bet ir ja besidominčiais bendraminčiais. Deja, nuo 2019 m. Vilniaus jidiš vasaros mokykla nebevyksta. Kaip viena iš jos dalyvių (2017 m.) labai tikiuosi, kad bus atgaivinta.

Dabartinėje Lietuvoje, kaip ir daugumoje kitų modernių valstybių, žydai nėra homogeniška grupė, gyvenanti atskirai nuo pagrindinių populiacijų, taigi nėra ir vienos kalbos, kurią jie visi vartotų. Kai kurių gimtoji kalba yra lietuvių, kai kurių – rusų ir t. t. Kiek man žinoma, Lietuvoje yra vos kelios šeimos, kurių gimtoji kalba (ar viena iš gimtųjų kalbų) būtų jidiš. Hebrajų gimtakalbių nebuvo net tarpukario Lietuvoje, juolab dabar – jei neskaičiuosime čia iš Izraelio atvykusių žmonių.  Hebrajų kalbos kursai taip pat vyksta, pavyzdžiui, organizuojami Lietuvos žydų bendruomenės.

Augant susidomėjimui Lietuvos žydų istorija, atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių išmokti ir jidiš kalbą. Žinau bent kelias kassavaitinių jidiš kursų iniciatyvas, kur šią kalbą mokėsi ne tik žydų paveldo tyrinėtojai, bet ir paprasčiausiai besidomintys.

Ar Lietuvos bei pasaulio mastu jidiš galima būtų pavadinti nykstančia kalba? Ar daug literatūros ja išleidžiama, kiek ji gyva?

Didžiausias jidiš kalbą ir kultūrą ištikęs smūgis buvo Holokaustas, kurio metu buvo sunaikinta dauguma ja kalbėjusių. Daugelis žydų, kuriems pavyko išgyventi ar emigruoti anksčiau, atsidūrė visai kitose sąlygose – kitakalbėse kultūrose, kuriose reikėjo adaptuotis, išmokstant vietinių kalbų. Dažnoje šeimoje jidiš išliko kaip „senelių kalba“. Pavyzdžiui, pamenu vieną amerikietį, jidiš kursų dalyvį, kuris, išmokęs žodį „malpe“ (beždžionė), sušuko: „Tai štai kaip močiutė mane vadindavo!“

Kitas pavyzdys – chasidų ir kitų ortodoksų bendruomenės, gyvenančios daugiausia JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Izraelyje. Šių gana uždarų bendruomenių nariai tarpusavyje bendrauja jidiš kalba, kuri savo ruožtu taip pat keičiasi (pavyzdžiui, paprastėja artikelių sistema). Galbūt netrukus galėsime kalbėti apie chasidišką jidiš dialektą? Kad ir kaip ten būtų, iš maždaug 1,5–2 milijonų jidiš gimtakalbių (daugiau negu, pavyzdžiui, gimtakalbių estų) didžiuma yra būtent šių bendruomenių nariai.

Gretimai galima pastebėti ir visai kitokią tendenciją: yra – mano nuomone, vis daugiau, tačiau nežinau, ar čia galiu būti objektyvi – žmonių ir institucijų, norinčių tęsti tarpukariu išsiskleidusią jidiš kaip sekuliarios ir visiems atviros kalbos tendenciją. Daugybė iniciatyvų Europoje, JAV ir Izraelyje suburia veiklius ir kūrybingus įvairaus amžiaus, įvairios kilmės ir įvairių lyčių žmones, kurie jidiš kalba rašo poeziją, stato operos kūrinius, piešia komiksus. JAV ir Izraelyje yra nedidelis jidiš rašančių poetų būrelis. Kaip vienas iš jidiš kalbos gyvybingumo ženklų yra 2020 m. pradžioje išleistas Arun Viswanath „Hario Poterio“ vertimas į jidiš kalbą, kurio visas tiražas buvo išparduotas per 48 valandas.

Kiek suprantu, bent anksčiau, ši kalba Lietuvoje buvo labai gyvybinga. Mano seneliai, per karą išgelbėję žydaitę su neseniai gimusia dukra, pasakojo, kad tarpukaryje senelio tėvas laisvai kalbėjo jidiš, o ir nemažai Šiaulių gyventojų kalbėję šia kalba. Ar tai buvo pagrindinė Lietuvos žydų kalba? Kada Lietuvos žydai išmoko kalbėti hebrajiškai?

Jidiš kalba buvo nepaprastai gyvybinga tarp Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos žydų. Tarpukariu išaugo ir lietuvių bei žydų inteligentijos susidomėjimas vieni kitų kalbomis ir kultūromis: buvo leidžiami vertimai, jidiš-lietuvių kalbų žodynėliai, moksliniai tyrimai, pavyzdžiui, apie sinagogų architektūrą. Tačiau iki tol kontaktas tarp žydų ir lietuvių kultūrų nebuvo labai ryškus. Buvo palaikomi prekybiniai santykiai, tarpukariu rašytose žydų jaunimo autobiografijose neretai paminima, kad būdamas mažas autorius žaidęs ar mokęsis su krikščionimis, tačiau tokie draugiški ryšiai užaugus retai atsikartodavo. Vienas vaikinas prisimena, kaip Pirmojo pasaulinio karo metu jo šeimą priglaudė lietuvių šeima, kita mergina pasakoja apie romantinius ryšius su vedusiu lenku, bet tai yra daugiau išimtys. Atitinkamai ir kontakto tarp jidiš ir lietuvių kalbų būta nedidelio.

Bent keli jidiš kalbos žodžiai – „bachūras“, „chebra“ – į lietuvių kalbą atėjo iš jidiš per nusikaltėlių žargoną (asmeniškai spėju, kad būtent dėl tokių neigiamų konotacijų jie ir laikomi nevartotinais, o ne dėl to, kad jidiš kalbos skoliniai galėtų kelti kokią nors grėsmę lietuvių kalbai). Sunormintoje jidiš kalboje lietuviškų skolinių vargiai rasime, tačiau istorinės Lietuvos teritorijoje jidiš kalbos dialektuose jų netrūko. Šia tema yra puiki kalbininko Chackelio Lemcheno knygelė „Lietuvių kalbos įtaka Lietuvos žydų tarmei. Lietuviškieji skoliniai“, kurioje surinkti įvairūs tarmiški skoliniai. Dalis jų nepakeičia jau esamo jidiš kalbos žodžio, bet parodo tam tikrą (dažnai pajuokiamą, menkinantį) niuansą, pavyzdžiui, „klupeven zech“ reiškia „klupinėti, atsakinėjant į klausimus“.

Nemokamoje „Duolingo“ kalbų mokymosi platformoje netrukus, gal dar šiais metais, pasirodys ir jidiš kalbos kursas (hebrajų jau keleri metai joje yra). Kaip vertinate tokius pasaulinio mastelio bandymus populiarinti šią kalbą?

Aš asmeniškai manau, kad jidiš kalba ir kultūra yra verta visų populiarinimo pastangų. Nežinau daug apie „Duolingo“ politiką, bet įtariu, kad jos tikslas yra ne tiek „padėti kalboms išlikti“, kiek teikti turinį, kuris galėtų būti įdomus jos vartotojams. Ne sykį girdėjau jidišistus besipiktinant, kada gi pagaliau „Duolingo“ įtrauks jidiš į savo programą, juolab kad nėra daug mokslo institucijų, kuriose būtų galima mokytis jidiš kalbos ištisus metus. Galbūt „Duolingo“ išklausė jų pastabas, o galbūt pastebėjo augantį susidomėjimą jidiš kalba ir kultūra (ne be tam tikro jos egzotizavimo). Kad ir kokia būtų to priežastis, jidiš populiarėjimo tendencija mane neabejotinai džiugina.

* Publikuojamas interviu iš spaudai rengiamos rašytojo Mindaugo Peleckio knygos „Kalbų ekologija. Kalba ir žmogus XXI a.: poliglotai, nykstančios kalbos ir jų gaivintojai“. Joje autorius nagrinėja kalbos fenomeną ir naujausias su juo susijusias tendencijas: didėjantį poliglotų skaičių pasaulyje; kalbų nykimą bei jų gaivinimą; žmogaus padėtį XXI a., kai kalba arba neišvengiamai pakeičiama dominuojančiąja, arba turi iš visų jėgų būti gaivinama entuziastų. Terminas „kalbų ekologija“ (arba lingvistinė ekologija, angl. language / linguistic ecology) įvardija sritį, kuri tiria, kaip kalbos sąveikauja vienos su kitomis ir kaip išsaugoti nykstančias kalbas.