Ieva Toleikytė: „Nesutinku žaisti žaidimo”

Ieva Toleikytė – jaunoji rašytoja, kurios prieš šešerius metus pasirodžiusi pirmoji novelių knyga „Garstyčių namas” buvo pažymėta daug žadančios prozininkės šleifu. Dabar I. Toleikytė rašo romaną, verčia knygas, neseniai išleido muzikinį albumą.

Rebecca Larsson foto

Rebeccos Larsson nuotr.

Interviu dieną susitarėme susitikti slėnyje, įsispraudusiame tarp dviejų senamiesčio gatvelių. Mums teko ilgai sėdėti, vaikščioti, apžiūrinėti kambarius ir ganyti šunis, kol įrašinėjamas pokalbis virto gyvu ir dideliu žvėrimi.

Ieva, papasakok, ką šiuo metu veiki, kaip atrodo tavo – laisvo paukščio – diena?

Mano gyvenime dabar visko daug ir viskas bangom. Kai paskutinį kartą matėmės, daug mąsčiau, daug buvau viena, daug skaičiau. Jaučiausi dvejopai, lyg švaistyčiau laiką ir lyg maudyčiausi laike, žiūrėčiau jam į akis. Po to išvažiavau į Roskildę, į seminarą vertėjams iš danų kalbos, ir pasipylė vertimai, atsirado idėjų, sumanymų. Tai dabar daug verčiu, daug „dirbu”. Paskui ateina kita banga – muzikos. Tada valandų valandas dainuoju, mokausi groti, klausau muzikos, ieškau. Kai išsisemia šitas „vanduo”, ateina rašymas. Tada rašau, o jei nerašau, galvoju apie savo tekstą, bandau suprasti, kur ir kaip jis mane veda. Tada „manęs nėra”.

Neseniai per prancūzų pamoką mokytoja paklausė, ar dirbu (prancūziškai). Atsakiau, kad esu freelancerė ir turiu daug laiko. Mokytoja pradėjo juoktis ir pasakė, kad freelanceriai išvis neturi laiko, jie dirba visą parą. Tai yra tiesa. Net jei manau, kad negalvoju apie rašymą, ir ramiai sau darau prancūzų namų darbus arba verčiu filmą, „darbas” vyksta toliau, man to nežinant. Tekstas nesustoja, jeigu nesėdi prie wordo failo, jis nuolat auga, keičiasi, kaip ir balso tembras, spalvos keičiasi priklausomai nuo būsenų, minčių. O paskui lyg iš nieko atsiranda naujos dainos, nauji, keisti sąskambiai, ritmai.

Viskas, ką darau, labai stipriai įtraukia, kaip jūros banga. Ir nėra perskyros. Darbas vs. laisvalaikis, svarbu vs. nesvarbu, pareiga vs. malonumas. Viskas susiję, persipynę. Ir viskas rūpi.

O šiaip stengiuosi kasdien valgyti ir sportuoti, tai mano dienos pagrindas. Juokingai skamba, bet rimtai! Didžiąją paros dalį esu panirusi į kalbą, sėdžiu prie kompiuterio, sklandau po debesis. Noriu turėti stiprią nugarą, stiprias kojas ir riešus, kad nepaskęsčiau ar vėjas nenuneštų.

Kaip manai, kokių dalykų reikia rašytojui, kad jis galėtų parašyti romaną? Su kokiais ilgo teksto rašymo sunkumais susiduri tu?

Stiprios nugaros, stiprių kojų ir riešų. Reikia (pasi)tikėjimo. Reikia motyvacijos. Reikia kažkokio dosnumo.

Galima formaliai parašyti knygą, kuri bus romano apimties, kuri turės temą, idėją ir net siužetą, bet neturės energijos, gyvybės. Nebus kibirkšties, intrigos. Gal skamba abstrakčiai, bet manau, kad kiekvienas rašantis ir skaitantis instinktyviai jaučia šiuos dalykus. Tai ir yra baisiausia. Rašydamas negali nuo savęs pasislėpti, negali savęs apgauti. Dabar man atrodo, kad rašymui labiausiai reikia vidinės patirties, jautrumo ir savotiškos empatijos, dosnumo ir drąsos atiduoti save tekstui. Tai irgi baisu, nes atrodo, o kas iš manęs liks? Ką darysiu toliau? Dėl to manau, kad per gyvenimą gali parašyti vos kelias knygas arba turi būti nepaprastai stiprus ir atviras pasauliui, išdrįsti keistis.

Bet čia tik žodžiai, daugiau norai nei realybė. Galima atsakyti ir trumpai: reikia nemalti šūdo.

Kaip kuri savo prozos personažus? Ar daug į savo prozą įsileidi įvykusių situacijų, pažįstamų žmonių?

Dažniausiai tai įvyksta netiesiogiai. Patirtys transformuojasi. Neseniai galvojau apie tai, kad yra dalykų, patirčių, apie kurias neįmanoma papasakoti. Jos pernelyg abstrakčios, miglotos, galbūt susilydžiusios iš daugybės skirtingų patyrimų, pastebėjimų, nuojautų. Joms reikia rasti formą. Dabar rašau knygą, kurioje nėra nieko „paimto iš gyvenimo”, bet tai tik veiksmo lygmuo. Tos būsenos, kurios atsiskleidžia per veiksmą, man labai artimos ir suprantamos.

Sykį bandžiau parašyti apsakymą „iš savo gyvenimo”, savotiškai pažaisti juo. Išėjo tokia keista dėlionė, žmonės susikeitė vietomis ir laiku. Bet vien jau žodis „bandžiau” išduoda, kad tekstas nepavyko ar neįvyko taip, kaip tikėjausi. Aš nusvilau pirštus.

Bet prieš metus, sau pačiai netikėtai, parašiau esė, kuriame papasakojau apie skendimą jūroj ir savo babytės mirtį. Tas tekstas sprogo. Matyt, buvo susikaupę tiek daug ilgai laikytos energijos, įtampos, kad viskas tiesiog atsitiko. Parašiusi tą tekstą pajutau milžinišką palengvėjimą. Jis buvo labai simboliškas ir pažymėjo ilgo etapo pabaigą. Atrodė, kad pati sau pagaliau prisipažinau, kas esu. Jaučiausi lyg „išėjusi”. Abejojau, ar tai literatūra, bet tai nebebuvo svarbu. Atsimenu, kad tėtis perskaitęs pasakė, jog čia galėtų būti labai asmeniškos knygos pradžia. Net pati pradėjau apie tai galvoti, svarstyti, apie ką dar galėčiau parašyti, bet paskui pasidarė kažkaip bjauru. Labai bijau imitacijų, „susigalvoto” rašymo. Jei galiu nerašyti, nerašau.

Esi minėjusi, kad šiuo metu daug skaitai. Kokios knygos patenka į tavo akiratį? Ar susidarinėji skaitomų knygų sąrašus?

Sudarinėti sąrašus yra mano sena liga, o knygų skaitymas – dar viena banga, kuri periodiškai aplanko. Vis dėlto stengiuosi neskaityti nieko per jėgą, nes man tai atrodo beprasmiška. Knyga turi rezonuoti, būti aktuali (nebūtinai savo turiniu), kad pajėgtum atidžiai ją skaityti. Pavyzdžiui, žiemą skaičiau Prustą, antrą dalį. Dar niekada nebuvau skaičiusi taip ilgai, taip lėtai ir po tiek nedaug (apskritai esu „gera mergaitė” ir man būna sunku atsispirti darbštumo iliuzijai, pirmūniškam skaičiavimui, atrodo, kad reikia skaityti-daryti kuo daugiau). Iš pradžių buvo sunku atsispirti minčiai, kad švaistau savo laiką, kad Prustas švaisto mane, bet po truputį pripratau prie knygos tempo, kuris, tiesa, tobulai atitiko mano tempą, nes turėjau daug laiko ir reikėjo viską permąstyti. Praėjus kokiam mėnesiui pamačiau, kad ta knyga mane labai stipriai veikia, kad pradėjau matyti savo gyvenimą, savo jausmus kur kas aiškiau: kaip ant delno, ilgais kelių aukštų sakiniais.

Iš dalies perskaitytų arba skaitomų knygų sąrašas apie tave nieko nepasako. Čia kalbu labai neakademiškai, iš paprastos kasdienio gyvenimo pozicijos. Didžioji perskaitytų knygų dalis „nueina į nieką”, paprasčiausiai jas pamiršti, jų kaip ir nebuvo, jos liko neperskaitytos. Skaitymas, kaip ir rašymas, yra rizikingas dalykas, kurį sunku suplanuoti, kuris „ištinka” palankiai susiklosčius aplinkybėms. O tie „nutikimai” yra savotiški lūžio taškai, kai pajudi iš vietos, pagaliau supranti kažką arba nebesupranti, atsiranda jėgų ir noro eiti.

Prieš porą metų iš naujo atradau skaitymo malonumą per Johno Fowleso knygas. Kai buvau maža, Fowleso romanas „Magas” atrodė pati paslaptingiausia knyga pasaulyje (jai prilygo tik „Gyvasis vanduo” ir baisus, tamsus, sunkus ir juodas Dantės „Dieviškosios komedijos” leidimas). Tai buvo labai stora knyga kietais, tamsiai mėlynais viršeliais, su blyškiai švytinčiu, nuogu moters kūnu. Tie penki ar šeši šimtai puslapių atrodė pavojingi, viliojantys, kažkas, kas manęs laukia ateityje. Praėjus beveik dvidešimčiai metų pagaliau ją perskaičiau. Ir žinai, tas vaikiškas įspūdis buvo labai tikslus. Paskui perskaičiau dar kelias Fowleso knygas, jo apsakymus. Tai įspūdinga, daugiasluoksnė literatūra.

Šiaip skaitau gana eklektiškai, mėgstu kontrasto principą. Neseniai skaičiau „Tibeto mirusiųjų knygą”, bet kai pasirodė, kad darosi pavojinga, peršokau prie Vonneguto „Čempiono pusryčių”, knygos, kuri nė trupučio neprarado savo aktualumo ir vis dar stulbina vaizduote, įžvalga, tikslumu. Žinojimas, kad šitos knygos egzistuoja, padeda gyventi.

Ar tavo santykis su tekstu pasikeičia, kai susipažįsti su teksto autoriumi? Nebūna taip, kad tekstas pradeda nebepatikti, kai žmogus pasirodo nemielas (arba atvirkščiai)?

Skaitymas ir rašymas yra labai intymi bendravimo forma, todėl susipažinus su autoriumi, kurio tekstus jautiesi perskaitęs, išgyvenęs, dažnai būna nejauku, nes realybėje pasiekti to intymumo negali arba nenori. Yra keletas lietuvių autorių, kuriems jaučiuosi artima, nors mes net nebendraujam arba bendraujam labai mažai. Būna toks jausmas: aš žinau, kad tu žinai. Tai labai daug.

Kiek žinau, tavo tėvai – aistringi knygų skaitytojai. Kokie jūsų literatūriniai santykiai?

Kai buvau visai maža, man skaitydavo balsu. Geriausiai atsimenu Selmos Lagerlöf „Stebuklingąsias Nilso keliones”. Tai labai stora knyga, o leidimas buvo senas, apiplyšęs, daug kartų klijuotas lipnia juosta, lapai parudavę. Tėtis perskaitė man tą knygą nuo pradžios iki galo. Nežinau, kiek laiko užtruko šitas projektas, bet tai buvo vienas nuostabiausių dalykų mano vaikystėje. Labai gyvai atsimenu, kaip vasarą kaime guliu lovoje, o tėtis atsisėdęs ant kėdės skaito man keliones, vis atsistoja, pavaikšto po kambarį, pauzėse gaudo uodus, pliaukši delnais, bet nenustoja skaityti. Tas skaitymas prikaustydavo mano dėmesį kaip magnetas.

Vėliau pradėjau skaityti pati, ir tėvai visada gaudavo man naujų knygų. Tai buvo mano pasaulis. Dar labiau paaugus pradėjo žadinti smalsumą „suaugusiųjų” knygos, troškau skaityti tai, ką skaitė mano tėvai, ir daug ką perskaičiau anksčiau laiko.

Tikriausiai normalu, kad pradėjau rašyti pati. Tėvai pirmieji perskaitė mano pirmą apsakymą ir paskatino rašyti toliau. Bet šiaip jie gana išrankūs skaitytojai. Dažnai jų bijau.

Buvai minėjusi, kad tu ir tavo draugai savo laikysena primena autsaiderius. Gal galėtumei plačiau pakomentuoti šią mintį?

Nežinau. Autsaideris per didelis žodis. Apskritai esu žmogus, kuriam visada „sekėsi”. Sekėsi mokykloje, universitetą baigiau raudonu diplomu, kai man buvo devyniolika ar dvidešimt, išėjo pirmoji knyga, esu sulaukusi visokių „oficialių” įvertinimų, esu „patvirtinta”, bet dažnai jaučiuosi nepritapėle, o gal tiesiog nenoriu pritapti. Nesutinku žaisti Žaidimo arba kartais paprasčiausiai išsiduodu, kad jo taisyklės man nesuprantamos.

Tam, kad galėtum žaisti ir būtum visuomenės narys, turi labai įsijausti ir tikėti taisyklėmis, priimti tai, kas vyksta, kaip savaime suprantamą dalyką. Mane dažnai kamuoja visokios abejonės. Vos gimstame, mūsų gyvenimas jau yra iš esmės suplanuotas, ir dažnai įsisukus į mokslus, darbus ar santykius apima baisus jausmas, kad viskas neišvengiama, kad nėra išėjimo, kad esi įstrigęs ir nieko nesirenki. Kad ir kaip juokingai ar apgailėtinai tai skambėtų, reikia drąsos pasakyti ne, kai tau siūlo dirbti banke ar didelėje firmoje, pasakyti ne, kai tau siūlo stoti į doktorantūrą ir tu supranti, kad tai darytum vien dėl to, jog nežinai, ką daryti, ir tai atrodo logiškas ėjimas. Reikia drąsos ir užsispyrimo kovoti už gyvą santykį su savimi ir pasauliu, reikia įžūlumo neprarasti susidomėjimo gyvenimu, neužstrigti reikšmėse, kurias tau kažkas suteikė, ir daryti sprendimus ne iš baimės, o su džiaugsmu, jauduliu.

Kartais labai ryškiai pajuntu tokį anoniminį Terorą, spaudimą elgtis, jaustis vienaip ar kitaip, o svarbiausia – žinoti, ką noriu daryti. Šitą Terorą labiausiai nervina, tiesiog siutina, jeigu tavo tapatybė nestabili, jeigu tu ją išgyveni kaip procesą, o ne kažkokią duotybę.
Kažkodėl man atrodo, kad saugumas ir įprotis, inercija yra didžiausi gyvybės priešai. Labai dažnai žmonės, net mano bendraamžiai, nusistebi, kai sakau, kad man netrūksta pinigų. Lietuvoje ypač populiaru kalbėti apie sunkią menininkų padėtį ir panašiai. Man nesunku išgyventi, man sunku pasiekti sąžinės švarumo, sunku tikėti, sunku neprarasti smalsumo.

Mano draugai kažkodėl kuria muziką. Kartais gali pasirodyti, kad jos niekam nereikia, tik patiems grojantiems. Čia – Žaidimo leksika. Ne „tik”, o „net”. Tas mažas žodelis „net” išreiškia visą autsaiderystės esmę.

Tai, kad gavau raudoną diplomą, priskirčiau prie „tik” dalykų. Tai, kad rašydama savo magistrinį darbą patyriau flow būseną ir atradau kažką, ko visai nesitikėjau, priskirčiau prie „net”. Ten pat pridėčiau visas nakvynes šabakštynuose prie degalinių betranzuojant per Europą, visus sukurtus laužus, konteineriuose rastus pyragus, marsus, kruasanus ir daržoves, visas nuskintas vynuogių kekes, valandas, praleistas stovint ant kelio, sutiktus žmones, muziką, kurią man teko laimė išgirsti, ryšius, kuriuos sugebėjau pajausti, atsakymus ir sprendimus, kuriuos pavyko rasti.

Autsaideris labiausiai vertina dalykus, kurie sunkiai apčiuopiami, dažnai neturi piniginės ar apskritai materialios išraiškos, ir ant tų dalykų stato savo gyvenimą, todėl iš šono gali atrodyti kaip kvailys, nevykėlis. Ir autsaideris nė už ką nenori valdžios. Gali pasirodyti, kad tai tik poza, bet čia pozicija. Aš pati esu nemaža bailė, dažnai slepiu ką galvoju, praslystu, prisidengiu rezultatais, kartais apima jausmas, kad gyvenu inkognito.

Visai neseniai jūsų duetas „Elas ir Sparkis” išleido albumą. Tavo dainavimas daug kam, pažįstantiems Toleikytę nuo studentavimo laikų, buvo staigmena. Pasakojai, kad paauglystėje dainavai keliuose ansambliuose. Kaip įvyko tavo grįžimo į muziką procesas?

Nustojau dainuoti būdama pirmame kurse, vadinasi, prieš daugiau nei šešerius metus. Tai buvo sąmoningas sprendimas, kurį priėmiau supratusi, kad negebu kurti muzikos, galiu tik ją atlikti. Ir dar – kad mano balsas turi štampą, tam tikrą manierą ir spalvą, kuri man svetima, su kuria nebenoriu ir nebegaliu tapatintis. Mano balsas pasidarė man svetimas.

Grįžimas buvo ilgas procesas. Kad noriu vėl dainuoti, supratau per Matso Gustafssono ugnies orkestro (Fire Orchestra) koncertą mažame Austrijos kaimelyje, netoli Slovakijos ir Vengrijos sienos, Nickelsdorfe, improvizacinės muzikos festivalyje. Pradėjau lankyti privačias dainavimo pamokas ir kartą mokytoja uždavė namuose sukurti mantrą apie tai, kaip aš „jaučiu flamenko muziką”. Išėjo visai įdomi melodija ir paaiškėjo, kad vis dėlto galiu kurti. Taip atradau savyje didelį energijos, melodijų, ritmų šaltinį, radau kitokį būdą kalbėti.

Seniai norėjau grupės, bet mano motyvacija nebuvo aiški. Po ilgų dvejonių galiausiai supratau, kad muzika man yra komunikacija ir išraiška. Kad aš noriu bendrauti. Muzika man yra atsvara rašymui, vertimui, kur esi vienas ir „bendrauji” su savimi. Kai atsakiau sau į šitą klausimą, viskas pradėjo labai greitai vykti. Pradėjau groti su Vidu! Mūsų temperamentai gerai sutapo, mes vienodai užsidegę šia muzika, mums negaila jai laiko, todėl nors grojam dar tik pusantrų metų, jau turim antro albumo apmatus. Pradėjusi dainuoti savo dainas jaučiausi lyg pagaliau pradėjusi gyventi.

Ką reiškia jūsų grupės pavadinimas „Elas ir Sparkis”?

Ilgai sukom galvą, kaip pasivadinti, kol galiausiai Vidas nusprendė ir teisingai padarė. Aš ieškojau kokio nors dvasingo, gražaus pavadinimo, o jis pavadino mus „tikraisiais vardais”. Tėvai mane vadina Sparkiu nuo vaikystės, paskui tą pravardę pasigavo mano draugai. Ilgai jos nekenčiau, nes ji reiškia, kad esu infantili, linksma, draugiška ir kvailoka. O aš norėjau būti kieta! Šiaip jaučiuosi jau šiek tiek subrendusi ir išaugusi Sparkį, nors jis dar dažnai pasirodo. Elas – tai Vidas, bet vėlgi… Kartais sakom, kad mes abu sparkiai, o Elas – tai klausytojai. Svarbiausia, kad nesivadinam „Ieva ir Vidas”. Kai pasakau, kaip vadinasi mūsų grupė, žmonės visaip juokingai reaguoja, kartais atrodo, kad susinervina, gal galvoja, kad iš jų šaiposi. Man atrodo svarbu, kad visame kame būtų toks sveiko nerimtumo lašas, humoras. Labai lengva susireikšminti, „susidvasinti”. Mūsų vardą būtų sunku parduoti. Aš noriu, kad jis neturėtų kainos.

Kokie meno kūriniai (literatūra, kinas, muzika, dailė ir kt.) pastaruoju metu tau darė didžiausią įspūdį?

„Konfrontationen” festivalis. Buvau jame du kartus, bet daug žmonių ten keliauja penkiolika, dvidešimt metų iš eilės. Vienas austrų muzikantas sakė, kad dalyvavo trisdešimt keturis kartus, praleido tik patį pirmą, nes tada dar nežinojo apie festivalį.

Keturias dienas kamerinėje aplinkoje žmonės groja ir klausosi. Muzika labai įvairi, bet visada improvizacinė, ir dažnai muzikantų veiduose matai, kad jie patys nenutuokia, kas įvyks, nes viskas vyksta čia ir dabar. O tai reiškia, kad reikia ypatingos koncentracijos. Man tai toks stiprus dabarties momento, klausymo išgyvenimas. Gali išgirsti daug netikėtų, naujų dalykų, garsų, kokių tavo ausys net nesapnavo. Gali išgirsti save. Gali nuobodžiauti ir staiga „nušvisti”. Šešios valandos abstrakčios muzikos per dieną yra didelis iššūkis. Ir net nesvarbu, kiek valandų ar minučių. Abstrakti muzika apskritai yra iššūkis, ji žadina vaizduotę ir demaskuoja tavo mintis, panašiai kaip meditacijoje jos išplaukia į paviršių.

Pirmą kartą atsidūrusi Nickelsdorfe patekau į visišką euforijos būseną. Nežinojau, kad egzistuoja tokios vietos, kur žmonės klausosi vienas kito, kur skamba tiek daug gyvos, pašėlusios, įžūlios muzikos, kur visi paprasčiausiai džiaugiasi, kad gali drauge išgyventi šitą momentą.

Kad žmonės lygūs, dažnai skamba kaip pasityčiojimas, bet Nickelsdorfe, bent jau tas keturias liepos dienas, gali tai pajausti. Visiems duota laisvė, ir ta laisvė yra bendra. Kaip kokia paslaptis.

1 komentaras

  1. Dalia

    Puiku, bet dar daug jaunatviško maišto ir maksimalizmo. Su metais žmonės aprimsta ir supranta, jog žaisti ŽAIDIMĄ yra neišvengiama (skaitykite Goethe)

Komentuoti: Dalia Atšaukti atsakymą