Jono Meko kinas kaip „žadintuvas”

Vartojimas ir vartotojai Vakarų civilizacijoje pirmiausiai siejami su masiškumu, didelę reikšmę čia turi globalizacija, kuri įtvirtina rinkoje pasaulinio masto prekes ar paslaugas. Taigi šie produktai tampa populiarūs, juos madinga vartoti, tai siejama su vartojimo vertybėmis: pasyvumu, komfortu, lengvumu. Kitas globalizacijos ir vartojimo aspektas yra greitis – per trumpą laiką siekiama suvartoti labai daug produktų, jie dažnai menkai besiskiria vienas nuo kito ir neša materialinę naudą prekės gamintojui ar paslaugos pardavėjui.

Kadras iš Jono Meko filmo „Reminiscences of a Journey to Lithuania / Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą”, 1972 m.

Ne naujiena, kad vartojimo ideologija skverbiasi ir į kultūros sritį – atsiranda vadinamosios etiketės: vartotojas ima pasitikėti vienu ar kitu pardavėju, gamintoju, todėl nesuka sau galvos dėl naujo produkto kokybės, vertės. Vienai etiketei priklausantys produktai menkai skiriasi vienas nuo kito. Iš to kyla habitualizacija: vartotojas per trumpą laiką išmoksta priimti ir vartoti produktą, o vėlesni to paties gamintojo darbo rezultatai jau nereikalauja jokių vartotojo pastangų, nes jau žinoma, su kuo vienokias ar kitokias knygas, filmus, muziką „valgyti”.

Jono Meko atvejis įdomus tuo, kad jo filmai bei literatūra yra visiškai neskirti vartoti – nei jie masiniai, nei lengvi, nei teikiantys komfortą. Atvirkščiai – Mekas, atrodytų, mėgavosi tuo, kaip iš savo žiūrovų atima galimybę anemiškai spoksant žiūrėti jo filmus. Itin savitai Mekas elgėsi su kita vartotojų visuomenės norma – greičiu. Jo filmuose kadrai labai greitai keičia vieni kitus, tačiau būtent šiuo greičiu, kuris artimas suvokimo ribai, Mekas pažadina vartotoją iš gilaus ir šilto įprastų produktų vartojimo miego. Žiūrovas-vartotojas yra savotiškas parazitas: kenčia nuo tų pačių produktų perprodukcijos vartojimo, todėl minėtas pabudimas gali sukelti interesą, net intrigą, galima klausti savęs: „Ką gi aš čia matau?” ir konstatuoti: „Šie filmai ir literatūros tekstai gerokai skiriasi nuo to, prie ko esu įpratęs.”

Pabudęs iš vartojimo miego, individas tampa atsakingas už savo patirtį, išgyventą bežiūrint filmą ar beskaitant knygą. Juk, kai nuolat vartoji tą patį produktą, atsakomybės klausimas išnyksta, nereikia spręsti apie produkto vertę, nes ji nekinta, ji – konstanta. Meko kaip žadintuvo poveikis ypatingas tuo, kad vartotojas vėl tampa subjektu, nes vartojimo visuomenėje įprasta, kad žmogus yra tik objektas, kurį veikia fundamentalioji rinka, jam nereikia turėti individualių požiūrių, jis – vienas iš daugelio. Žiūrėdamas Meko kiną, žiūrovas tampa sprendžiančia instancija, jis ima veikti, tampa aktyvus.

Įprasta, kad vartojimo visuomenėje produktai yra taikomi būtent tam tikroms tikslinėms grupėms, pagal šią orientaciją kuriama reklama. Vartotojas tampa pasirinktuoju, o ne besirenkančiuoju. Esminis tikslas, kurio siekia gamintojai ir vartotojai, yra abipusis poreikių tenkinimas – vartotojui reikia valgyti, gerti, pramogauti, gamintojui iš to reikia uždirbti. Meko kinas, būdamas sunkiai suprantamas, pirmiausiai iškelia klausimą vartotojui: „Ar aš tikrai noriu tai matyti?” Net jei vartotojas pasirenka nežiūrėti Meko filmo, jis vis tiek išmušamas iš įprastinio gilaus miego, priverčiamas pasirinkti. Jei pasirinkimas yra nežiūrėti minėtų filmų, atsisakoma estetikos ir grožio dimensijų, grįžtama prie kičo, iš kurio Mekas atvirai šaipėsi. Vartotojo gyvenime grožį pakeičia, imituoja būtent kičas. Gyvenimas tik vartojant – tai gyvenimo imitacija.

Vartotojas paprastai yra susirūpinęs tik savimi, nors neretai turi šeimą, visą dieną praleidžia tarp žmonių. Jis neturi artimų draugų ir pripažįsta tik sau tapačius individus. Šis tapatumas įmanomas būtent dėl rinkos fundamentalizmo. Žmones jungia ne bendras gamtos ar intymios patirties išgyvenimas, o tų pačių produktų vartojimas ir bendravimas apie šią vartojimo patirtį. Mekas siūlo savo draugiją, kuri reiškia, kad žiūrovas, mėgaudamasis jo kinu, nebus vienas tarp daugelio, sprendimai bus tikrai individualūs. Juk daug įdomiau pasikalbėti su draugu ar žmona, vyru ne apie holivudinį produktą, apie kurį nuomonės sutaps, ir patirtis nebus nauja, o apie originalų Meko filmą, dėl kurio nuomonės gali būti įvairios. Tokiu būdu žmones praturtins ne vien matytas filmas, bet ir tarpusavio bendravimas po kino seanso. Meko kinas gali pripratinti prie dar vienos pamatinės vertybės – buvimo vienatvėje, tačiau tikroje, o ne būnant tarp žmonių, bet jaučiantis vienišam.

Holivudinio kino vartotojo lūkesčių horizontas prieš pradedant žiūrėti filmą jau yra suformuotas rinkos, žmogus dažniausiai yra linkęs prie produktų, kurie turi maksimalią paklausą. Akivaizdu, kad būtent todėl jų pasiūla yra didesnė. Avangardinis kinas palieka nesuvokiamo keistumo įspūdį, vartotojas po filmo priverstas keistis, o tai, pasak Wolfgango Isserio, reiškia, kad kūrinys yra „nekulinarinis”, jis keičia lūkesčių horizontą. Vartotojas laipsniškai virsta antivartotoju. Imama suprasti, kad „nekulinariniai” kūriniai turi galimybę pasiūlyti begalinę interpretacijų įvairovę, kuri reiškia, kad kiekvienas žiūrovas filmą interpretuos remdamasis savo asmenine patirtimi. Kuo mažiau individas yra vartotojas, tuo originalesnė bus interpretacija. Jis pradės suprasti, kad Meko filmai neturi kūrėjo iš anksto numatytos ir kūrinyje užšifruotos prasmės, ją turi atrasti pats individas – nėra vienos vienintelės teisingos interpretacijos. Tai jau drąsina individą, o drąsa – vienas iš kūrybingumo pagrindų.

Jei žmogus pasirenka ne vartojimo kelią, o individualumą, jis laipsniškai ima suprasti, kad gyvenimas yra ne vartojimas, o, kaip Mekas pasakytų, neaiškumas. Šis aspektas atima iš buvusio vartotojo komforto ir patogumo jausmą, verčia ieškoti to, kas beveik nerandama. Kita vertus, suvokimas, kad gyvenimas yra nesuvartojamas, gali saugoti nuo savižudybės, kai žudomasi manant, kad gyvenimas jau baigtas, vartojimo galimybių daugiau nėra. Individualumas kreipia grožio link, todėl Meko filmai, kurie nufilmuoti nukreipus kamerą tiesiog į gatvę, praeivius, gamtą, nėra beprasmiai, nes žmonės ir gamta savaime gražūs.