Jonas Mekas ir Holivudas: abipusė įtaka

Pradedant kalbėti apie trinarį lyginimą: klasikinio Holivudo kino, Meko darbų ir Martino Skorsezės (Martin Scorsese) filmus, tenka aiškintis metodologinę problemą – ar lyginimas turi būti pagrįstas intertekstualumo, ar komparatyvistikos principais. Nugali pastarasis aspektas, nes ieškoti tiesioginių Meko citatų ir kartočių Skorsezės kūriniuose atrodo pernelyg drąsu ir kažin, ar pagrįsta.

Kadras iš Jono Meko filmo „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo” (1992 m.)

Faktinę šio straipsnio inspiraciją – Skorsezės darbų pasirinkimą – lėmė Meko sukurtas filmas apie žymųjį Holivudo režisierių, kuris vis dažniau teigia, kad dabartiniam komerciniam Amerikos kinui avangardas padarė didžiulę įtaką. Taigi klausimai, į kuriuos reikia atsakyti, yra du: kokias transformacijas patiria klasikinis Holivudo kinas, jį interpretuojant Mekui, ir kokia amerikiečių avangardinio kino pradininko įtaka dabartiniam JAV komerciniam kinui?

Šiai analizei pasirinkti du filmai – Meko „Zefiro Torna, arba Vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo” (1992) bei Skorsezės „Aviatorius” (2004). Abu kūriniai panašūs savo pagrindiniais herojais ir pagrįsti iš tiesų gyvenusių žmonių biografijomis. Skorsezės Hovardas Hughesas buvo aviacijos novatorius, o Mačiūnas – meno pasaulio revoliucionierius. „Aviatorius” pradedamas scena, kurioje motina mažajam Hovardui aiškina užkrečiamų ligų, ypač choleros, tuo metu siautusios Hjustone, pavojų. Šis epizodas turi aiškių sąsajų su „Zefiro Torna” pasakojama Mačiūno vaikystės patirtimi, kai, būdamas vaikas, jis buvo operuojamas be anestezijos. „Zefiro Torna” prologas yra muzikinis, grojami kompozitoriaus Monteverdžio kūriniai, kuriuos galima vadinti Mačiūno gyvenimo leitmotyvu. „Aviatoriaus” pagrindinio veikėjo gyvenimą daugiausia lėmė vaikystėje iš motinos gauta muilo dėžutė, figūruojanti filme pačiais esmingiausiais momentais.

Kitas faktorius, siejantis abiejų filmų pradžią, yra raudonos spalvos motyvas. Meko filmas prasideda nuo raudona, kraujo spalva, užrašyto filmo pavadinimo. „Aviatoriaus” pirmoji scena vyksta raudonai apšviestoje patalpoje. Abiem atvejais ši spalva reiškia dviejų veikėjų neribotą vitališkumą, gyvenimo jėgą. Mačiūno ir Hugheso gyvenimai rodomi ir pasakojami taip, kad išryškėtų abiejų personažų įgyjamas modalumas veikti – norėjimas ir galėjimas gyventi taip, kaip jie tai darė. Abu filmai baigiami scenomis, kuriose ryškėja žmogaus galia įveikti laiką. „Zefiro Torna” rodomas sugedęs laikrodis, kurio rodyklės sukasi ne pagal laiko slinktį, o „Aviatoriaus” pagrindinis veikėjas kartoja frazę apie ateitį. Ir Mačiūnas, ir Hughesas – žmonės, įveikę laiką ir laikinumą. Klasikinio Holivudo kino požiūriu Mekas ir Skorsezė atmeta linijinį pasakojimą su konkrečia ekspozicija, vystymu bei epilogu. Jų kūriniai yra toli už savo pačių ribų.

Panašūs „Zefiro Torna” bei „Aviatoriaus” protagonistai ir antagonistai. Abiejuose filmuose protagonistai yra didžių užmojų žmonės, kuriems trukdo ligos ir visuomenė, atstovaujama valdžios. Kaip „Zefiro Torna” vaizduojamas Mačiūno ironiškas pasipriešinimas teisėsaugos atstovams primena Hovardo Hugheso dvikovą su senatoriumi. Skirtumas tik tas, kad Mačiūnas sirgo fizine, o Hughesas – psichikos liga. Klasikiniuose Holivudo filmuose protagonisto esmę sudaro arba gebėjimas mylėti, arba konkretus vaidmuo kriminalinėje istorijoje (jei filmas – detektyvas; tokių klasikinėje eroje buvo gausu).

Kadras iš Martino Skorsezės filmo „Aviatorius” (2004 m.)

„Zefiro Torna” ir „Aviatorius” artimi biografinio pasakojimo kūrimo principais, režisieriaus santykiu su pagrindiniu veikėju. Ir Mačiūnas, ir Hughesas galėtų būti vaizduojami kaip ikoniniai meno ir aviacijos pasaulio veikėjai, tačiau pasirenkamas asmeniškesnis būdas perteikti jų gyvenimus: Mekui Mačiūnas – pirmiausia geras draugas, o Skorsezei Hughesas – kūrybingas, drąsus ir kartu labai pažeidžiamas žmogus. Sutampa ir veikėjų gyvenimo faktų atranka, nes abu veikėjai atmeta pinigus ir gyvenimo materialumą vardan savo tikslų, kurių patys visai nevadina dideliais, grandioziniais. Jie tiesiog tokie – be pasipūtimo. Abu aptariami filmai yra tikras kontrastas klasikinio Holivudo kino dokumentikai, kurioje adoruojamas pagrindinis veikėjas.

Mekas ir Skorsezė suardo pagrindinius klasikinius erdvės kūrimo kine principus: nevengiama vaizduoti veikėjų ne kadro centre, vaizdas dažnai nefokusuojamas į pirmąjį planą, svarbus ir fonas. Kai Mačiūnas ir Hughesas rodomi viešose vietose, jie tampa dominuojančiomis figūromis. Atsvara tokiam vaizdavimui yra erdvės, kuriose veikėjai lieka vieni arba juos supa vos keli žmonės: tuomet jie trapūs, pažeidžiami. Būtent asmeninių erdvių rodymas leidžia režisieriams kurti žmogiškus, o ne monolitinius veikėjus. Laikas Meko ir Skorsezės filmuose nėra linijinis, kaip buvo įprasta klasikiniame Holivudo kine. „Aviatoriuje” savita „laiko mašina” tampa dėžutė su muilu, kuri lyg Davido Lyncho darbuose atlieka sąmonės ir pasąmonės jungiklio vaidmenį. „Zefiro Torna” laiko šuolius iš esmės diktuoja nuotaika – filmas yra itin emocionalus, tačiau ne serialo, o intymumo prasme. Klasikinis Holivudas būtų artimesnis serialo jausmingumui.

Skorsezės filme „Aviatorius” itin mėgstamas planas, kuriame pagrindinis veikėjas vaizduojamas iš nugaros. Stambus veido planas rodomas tik tada, kai Hughesą ištinka ligos priepuoliai. „Zefiro Torna” Mačiūnas stambiu planu rodomas taip pat tik ligoninėje. Filmavimo erdvei būnant viešai, abiejuose filmuose pirmenybė teikiama moterų ir mergaičių stambiems planams. Ir Mekas, ir Skorsezė nemažai dėmesio skiria filmavimui iš viršaus. Skirtumas tik tas, kad Mekui tokio filmavimo kampo nereikia argumentuoti kokia nors logika, o „Aviatoriuje” vaizdus iš viršaus primeta pati filmo tema. Abu filmai sukurti beveik be dengimų, nuo vienos scenos prie kitos pereinama be tarpinių kadrų. Veikėjų veidai dažniausiai rodomi iš priekio, o ne profilio, taip siekiant pabrėžti jų asmeniškumą ir žmogiškumą, o ne visuomeniškumą. Įdomu tai, kad Skorsezės filmo kameros judrumas kartais prilygsta „Zefiro Torna” kūrėjo kameros judrumui – tiesa, tai ir vėl pateisinama siužetu: skrydžio metu dreba lėktuvas.

Meko ir Skorsezės filmai – tai žaidimas su klasikine mimeze. Kad „Zefiro Torna” nesiekiama žiūrovo įsijautimo efekto – akivaizdu. „Aviatoriuje” mimezė pakeičiama gilesniu psichologiniu žvilgsniu į veikėjo charakterį, kuris nėra artimas žiūrovui, neapeliuojama į meilę ar teisingumą, todėl įsijausti – taip pat sudėtinga.

Patys žavingiausi „Aviatoriaus” kadrai, kuriuose Hughesas ima į rankas mechaninę kamerą ir ima filmuoti. Nepalieka įspūdis, kad ta kamera – Meko. Taip skleidžiasi Meko ir Skorsezės, Mačiūno ir Hugheso bei šių keturių asmenų santykis su klasikiniu menu ir Holivudo klasika.