Kūrėjas Pijus Čeikauskas: „Šiuolaikinės grafikos erdvės turi būti viešos“

Gatvės menininkas ir vizualizacijų kūrėjas Pijus Čeikauskas (Pidžin) žavi įvairiomis kūrybinėmis iniciatyvomis. Didžiausias jaunojo kūrėjo indėlis Klaipėdos krašte – miesto jaunimo įtraukimas į įvairius meninius projektus, apleistų miesto erdvių įveiklinimas. Šiuo metu menininkas siekia uostamiestyje sukurti viešą platformą, kurioje kurti, aktyviai veikti galėtų gatvės meno entuziastai. „Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinės grafikos erdvės turi būti viešos, o žmones reikia edukuoti, kas yra gatvės menas“, – kūrybinėms idėjoms dalijasi pašnekovas. Pijui gatvės menas – universaliausia saviraiškos forma.

Kaip prasidėjo Tavo, kaip menininko, kelias?

Kūrėjo kelias prasidėjo, kai pats sau pasakiau, kad noriu tęsti tai, ką myliu daryti. Būtent meilės jausmas apibrėžia būseną, kuomet kuriu. O jei tęsti – tai siekiau daryti gerai, įvairiai, ieškodamas naujų kampų. Žinoma, galėčiau sakyti, kad menas mano gyvenime atsirado nuo vaikystės, nes augau menininkų šeimoje. Tačiau atsakingai žiūriu į galimybę kurti ir nepriimu to kaip savaime suprantamo dalyko. 

Esi animacijos, vizualizacijų, grafinio dizaino kūrėjas. Kuo sužavėjo ir įtraukė būtent ši kryptis?

Šiose kryptyse atradau savąjį „arkliuką“. Džiugina ir tai, kad kuriant animacijas, vizualizacijas ar grafikos dizainą susipina tiek stiliaus plėtotei tinkami žanrai, tiek galimybė pragyventi.

Man patinka tai, ką darau, tad tam reikia ieškoti kompromisų ir mokėti parduoti, atskleisti ne tik savo kūrybą, bet ir įgūdžius. O skaitmeninės veiklos man padeda pasiekti žmones per ekranus ir atstumą. Taip mano idėjos pasklinda dar platesnei auditorijai.

Kaip pristatytum dabartinę savo veiklą?

Esu gatvės meno entuziastas ir aktyviai tęsiu savo veiklą šiame lauke. Po mažą žingsnelį imuosi ir švietėjiškos veiklos: organizuoju kūrybines dirbtuves, kuriu vietą gatvės menu besidomintiems žmonėms. 

Koks Tavo požiūris į gatvės meną?

Man tai vienas iš universaliausių saviraiškos būdų. Toks tikras. Viešoje erdvėje labai matyti meno vertė: ar jis tiesiog pats savaime žavus, ar turi kokią su aplinka susijusią potekstę, o gal bandantis įkąsti ir taip priverčiantis pagalvoti.

Gatvės mene yra taisyklės, kurias įdomu testuoti, laužyti. Čia esi ne tik gatvės menininkas ar pats sau „fainas peckeliotojas“, o ir slapūnas, savo pozicijos ir nuomonės reiškėjas. Šioje kūrybos kryptyje nereikia net pačiam kažką būti sukūrus – čia daug ką lemia pastabumas ir laiku bei vietoje padėtas pėdsakas.

Kai kurie mano, kad tarp grafičių meno ir vandalizmo – gana plona riba. Kokia Tavo nuomonė?

Išties, lyginant šiuos du apibrėžimus, kyla įvairių minčių dėl legalumo. Iš pradžių ir man buvo kiek nedrąsu „vandalizuoti”. Bet keičiantis požiūriui į erdves, į miestą, supranti, kad čia tavo pasirinkimas. Tu gali kurti ir destrukciją, kurios kaina – galbūt kažkieno piniginės paploninimas, bet gali rinktis ir integralius sprendimus, kurie miestą tik papildo. Bet kuris iš tų veiksmų, ar tai patinka, ar ne, – jie man yra gamtos dalis, kaip gamtinis reiškinys. 

Ar galėtum išskirti įsimintiniausius savo projektus? Kaip kilo jų idėjos ir kaip jos buvo įgyvendintos?

Man asmeniškai didžiausias ir svarbiausias kūrinys yra Šnipiškės. Čia aš gyvenau išvykęs iš Klaipėdos ir pradėjau domėtis gatvės menu bei pritaikyti tam naujas formas. Mano piešiniai rado savo vietą ant šio rajono kasdienybe tapusių statybinių tvorų. Internete galite atrasti ir mano puslapį (https://www.vietinisgidas.lt/), kuriame prisistatau kaip Šnipiškių gidas, o mano kurti žaismingi piešinėliai pasakoja apie šnipiškiečių gyvenimo ypatumus.

Vienas didžiausių mano meno projektų yra animacinis filmas „Mora Mora”. Jį sukūrėme per trejus metus su nuostabiausiais kolegomis, kuriuos vadinu draugais, – režisiere Jurga Šeduikyte ir komandos vadovu Robertu Nevecka. Šių žmonių dėka turėjau unikalų šansą saviraiškai. Už šį darbą pelnėme Lietuvos kino apdovanojimą „Sidabrinė gervė“. 

Gal galėtum įvardinti pagrindines temas, kurias nagrinėji savo darbuose?

Neapibrėžiu sau konkrečių temų. Jei reikėtų atsisukti ir apžvelgti, kiek ko sukurta, mano kūryboje vyrauja saviironija, sarkazmas ir atsižvelgimas į aplinką. Jei ne vizualiai, tai bent idėjiškai. Temas man natūraliai padiktuoja pati aplinka. Pavyzdžiui, matau kažkokią apleistą pakampę, apsidairau, kas aplink, – opa, ten bomžas miega. Gerai, galvoju, darysime bomžui draugą (šypsosi). Tokiu principu dažniausiai ir veikiu.

Ar Lietuvoje yra pakankamai iniciatyvų, kuriomis jauni menininkai tam tikra prasme kviečiami prisidėti prie miesto įvaizdžio kūrimo? Pavardink, kur jau teko prisidėti?

Iniciatyvų išties yra. Smagiausia, kad jos kyla ir iš pačių kūrėjų. Kalbant apie mano indėlį – 2021-aisiais metais, kai uostamiesčiui buvo suteiktas Jaunimo sostinės statusas, prisidėjau prie Klaipėdos miesto įvaizdžio kūrimo gatvės menu.

Mane labai žavi „Lofto“ iniciatyvos ir kuruojama „Open Gallery“ lokacija bei idėja. Čia taip pat turiu palikęs porą darbų. Vienas iš įkvėpimų yra Kiemo galerija Kaune, kuruojama Vytenio Jako, –  nuostabi vietinių žmonių iniciatyva. Čia mano darbų nėra, bet labai artima širdžiai tai, kas ten daroma.

Smagu, kad atėjo laikai, kai tau tereikia turėti gerą eskizą, ir tampa visai realu gauti leidimus bei finansavimą. Pabrėžiu, tai nevyksta kaip per sviestą, bet yra įmanoma.

Kokius meno projektus jau teko įgyvendinti Klaipėdos krašte?

Klaipėdoje mano kūrybą pamatysite ant sienos Melnragės šiauriniame rage, kur gyventojus pasitinka „Rūpintojėliai“. Kūrinys rūpinasi čia besilankančiųjų pozityvia nuotaika, spalvos ir tematika neša žinią, kad verta rūpintis esančiu šalia.

Kita siena, prie kurios teko prisiliesti Klaipėdoje – socialinis meno projektas „Peškom“. Tai piešiniai ant požeminės perėjos sienų Taikos ir Baltijos prospektų požeminėje perėjoje. Šis kūrinys skatina judėjimą mieste vaikštant pėsčiomis. Turiu Klaipėdos fanerų žemėlapį, pagal kurį galima sekti ir stebėti, kur rasti mano gatvės meno darbus: https://www.pijinas.com/klp.

Pernai dalyvavai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro projekte „Šiuolaikinės grafikos erdvės“, kuriuo siekta supažindinti visuomenę su kuriančiais žmonėmis. Kokie potyriai?

Tąkart su kolegomis kūrėme bendrą piešinį ant statybinės tvoros Klaipėdos senamiestyje. Man smagu, kad buvo patikėta tokia idėja, viskas vyko sklandžiai. Esu už žmonių įtraukimą į veiklas. O viena paveikiausių tai pasiekti priemonių yra gatvės menas. 

O kokios šiuolaikinės grafikos erdvės turėtų būti Tavo akimis?

Viešos. Trumpai ir aiškiai. Jos turi būti prieinamos visiems, o ne uždarytos po stiklu galerijoje ar neliečiamos baltame kube. Mums reikia ekspozicijų lauke. 

Kas Tau suteikia įkvėpimo kūrybai? Kur semiesi idėjų?

Berlynas, Vilnius, kiti miestai, gyventojai, nesąmonės, šlykštybės. Taip pat kupinas įkvėpimo yra internetas su savo pinterestais ir instagramais. Man patinka ieškoti įkvėpimo nuobodžiaujant, vaikštant ir dairantis. 

Kokie artimiausi Tavo planai ir kūrybiniai užmojai?

Fokusuojuosi į savo naujausią kūrybinį-vadybinį projektą Klaipėdoje – Artojo gatvės meno parką. Noriu uostamiestyje sukurti platformą, priimančią gatvės meno entuziastus. Čia gyvuotų didelio mastelio piešiniai – muralai. Jau ir dabar aktyviai pildoma legali piešimo siena šioje teritorijoje. Čia organizuoju gatvės meno užsiėmimus ir paskaitas. Siekiu sukurti lauko ekspoziciją – galeriją po atviru dangumi. Tokioje erdvėje niekam nereikėtų pirkti bilietų, viskas taptų atvira ir žadintų vaizduotę. Ta idėja galvoje gimė iš paskatos šviesti, kas yra gatvės menas, edukuoti, kaip rasti daugiau būdų nei tiesiog atsainiai „dergti“ miestą. Turiu viziją, kad tai bus mano indėlis miestui.

Galbūt tiek kūryboje, tiek gyvenime turi autoritetų? Kas jie ir kodėl? 

Man autoritetai yra mano kolegos. Tie, su kuriais užaugau mokykloje, su kuriais susipažinau Vilniaus dailės akademijoje. Mano mokytojai tapo mano kolegomis, jie man rodo pavyzdį. Turiu ir „dievukų“, kurie įkvepia savo dideliais darbais, stipria įtaka pasaulio kultūrai: Biancoshock, Blu, Aryz, Kitt Bennett, Mr Paradox Paradise.