Vytautas Valys: turime spinduliuoti gerą energiją
|
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteris, Vaikų operos studijos įkūrėjas, vadovas ir dirigentas Vytautas Valys 2014 m. į pajūrį atvyko tiesiai po studijų Zalcburgo „Mozarteum” universitete (Austrija). Per šešerius metus Klaipėdoje jam pavyko įgyvendinti daugelį muzikinių svajonių. Kas yra sėkmė? „Mano kolektyvų pasiekimai yra ir mano pasiekimai. Kai dainuoja mano dainininkai, aš daug labiau jaudinuosi, nei pats stovėdamas prie dirigento pulto. Dėl savęs išlieku ramus, pasitikiu savimi. Bet kai dainuoja mano kolektyvai, drebu, kad tik viskas pavyktų sklandžiai”, – atviravo V. Valys.  Vytauto Petriko nuotr. Puiki vieta tobulėti – Jūs ne tik chormeisteris, bet ir dirigentas. Kuri veikla labiau intriguoja? – Esu Muzikinio teatro chormeisteris, dirigentas. Dirigavimas – mano tobulėjimas, saviraiška, kuri man labai patinka. Džiugu, kai žmonės tai vertina ir kviečia mane diriguoti. – Kokia buvo karjeros pradžia Muzikiniame teatre? – Viskas prasidėjo dar besimokant Zalcburgo „Mozarteum” universitete. Su manimi susisiekė tuometė teatro vadovo pavaduotoja ir pasiteiravo, ką galvoju apie darbą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Buvau pakviestas atvykti pokalbio. Atvykau, aptarėme mano operinio ir chorinio dirigavimo studijas (tuo metu buvau bebaigiąs magistrantūrą), teatro siūlomas sąlygas. Sakiau, kad norėčiau ir truputį diriguoti, ne tik dirbti su choru. Žiūrėjau į ateitį, kad vieną dieną galėčiau diriguoti spektaklį. – Kaip jaunas žmogus čia įžvelgėte dideles perspektyvas? – Man tai tapo puikia vieta tobulėti. Nors apsisprendžiau ne iš karto. Grįžau į Zalcburgą ir tą pačią savaitę visos aplinkybės susidėliojo taip, kad nusprendžiau vykti į Klaipėdą. Nutariau – rizikuosiu. Nors turėjau galimybių likti Austrijoje ir po studijų ieškoti darbo pagal specialybę. Grįžus pradžioje atlyginimo užteko tik buto nuomai. Nežinojau, ar įmanoma bus pragyventi. – Kaip pavyko užsitarnauti kolegų pagarbą? Karjeros pradžioje tai svarbu… – Labai stengiausi, buvau ypač kruopštus. Šlifuodavau menkiausias detales. Norėjau iš choristų išreikalauti maksimumą. Mano veiklos pradžioje chorui buvo įdomu, kas čia vyksta. Jis dėmesingai vykdė nurodymus. Repetuodavau daugybę niuansų, neatsižvelgdamas, kad tai reikės atlikti scenoje, kur visai kita specifika… Viską dariau tarsi su mikroskopu, vėliau supratau, kad reikia žiūrėti plačiau, įvertinti įvairias aplinkybes. Darbas teatre turi etapus: kai aš paruošiu chorą, derinu su vyriausiuoju chormeisteriu, bet galutinė yra spektaklio dirigento nuomonė. Džiaugiuosi, kad mano ir Muzikinio teatro vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo nuomonės dažnai sutampa. Su dirigentais būna įvairiai: kai kurie dalykai sutampa, kai kurie – skiriasi. Tokia darbo specifika, tai negali būti teisinga ar neteisinga. Kiekvieno žmogaus asmeninė nuomonė svarbi. Ir darai taip, kaip reikia. Muzikoje visada palikta daug laisvės. Visko juk nesurašysi.  R. Mačiliūnaitės opera „Į švyturį“ V. Valiui tapo pirmu spektakliu, kuriame jis atsiskleidė kaip pagrindinis statytojas ir dirigentas. KVMT nuotr. Spalvingas choro skambesys – Kuo skiriasi darbas ruošiant chorą koncertui ir spektakliui, kuriame choristams tenka atlikti vaidybines užduotis? – Darbo technika gal ir nesiskiria, bet atsiranda įvairių niuansų, kuriuos sudėtinga suderinti. Darbas su sceniniu kūriniu, pavyzdžiui, opera ar operete, reikalauja ne tik dainavimo, reikia numatyti, kad atlikėjai turės atlikti vaidmenis, šokti. Tai papildomos aplinkybės, kurias tenka sujungti į vieną meno kūrinį. Turiu išanalizuoti libretą, įvykių seką, balso charakterį, ansambliškumą su solistais… Be to, sceninius kūrinius atlikėjai turi išmokti mintinai įvairiomis kalbomis, tai reikalauja daug kantrybės ir pastangų. Darbas su koncertiniais kūriniais, tokiais kaip oratorijos, mišios ar kūriniai a capella, reikalauja dar smulkmeniškiau, giliau pasižiūrėti į muzikinius niuansus, idealiai sustyguoti derėjimą, išjausti muzikinę mintį vien balsu, nes lieka tik publika ir muzika. – Kuo ypatingas Muzikinio teatro choras? – Mūsų teatro chore – 40 dainininkų. Tai puikių asmenybių rinkinys, kurį į visumą sujungia visi čia dirbantys chormeisteriai. Choro skambesys labai spalvingas: turime daug nuostabių balsų, kuriuos stengiamės atskleisti. Choras nuolat atsinaujina, jaunėja… Mes vienodai džiaugiamės tiek jaunais dainininkais, tiek čia dirbančiais nuo pat Muzikinio teatro įkūrimo, daugiau nei 30 metų. Džiaugiamės, kad kolektyvas palankiai priima naujokus: greitai juos apmoko ir įjungia į spektaklius. Chore trūksta vyrų, tad juos ypač vertiname ir džiaugiamės kiekvienu. Bet mylime ir moteris (juokiasi). Choro dainininko atlygis nedidelis, o vyrai, kaip šeimų maitintojai, stengiasi uždirbti kuo daugiau, tad tai priežastis, kodėl mažai vyrų renkasi šią profesiją. Ir ši profesija nėra paprasta: jei gerai dainuoji, dar nereiškia, kad gali sugebėti gerai šokti ir vaidinti. Tai būtina Muzikinio teatro choro nariams. Džiaugiuosi, kad visas patikėtas užduotis mūsų choras puikiai atlieka. – Gal choras tampa puikiu tramplynu solistams? – Jaunimas dažniausiai į chorą ateina kaip į tarpinę stotelę, kad pereitų į solistų skyrių. Tai puiki terpė jauniems žmonėms augti, tobulėti, pažinti scenos meną. Ir jiems sekasi: jaunieji choristai gauna mažesnių ar didesnių solinių vaidmenų, net ir nebūdami solistais. Gauti tokį vaidmenį kiekvienam solistui didelis meistriškumo įvertinimas, paskata eiti į priekį. Mums džiugu, kad pas mus užauga asmenybės. Ir truputį liūdna, kai jos išeina solinės karjeros keliu. Tad mes visuomet mielai sutinkame naujus talentus. Vyksta perklausos. Mūsų durys visada atviros naujokams. Sulaukę gero balso tikrai nepaleistume (juokiasi).  Su pagrindiniais miuziklo „Boni ir Klaidas“ veikėjais. V. Valys – šio miuziklo dirigento asistentas ir chormeisteris. KVMT nuotr. Tėvai kviesdavo groti – Kaip į jūsų gyvenimą atėjo natos ir taktai? – Augau inteligentiškoje šeimoje: mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėtis (amžiną jam atilsį) buvo inžinierius. Tėvai mus skatino nuo mažens domėtis menais, patys rodydami pavyzdį: vesdavo mus į koncertus, spektaklius, dalyvavo meno kolektyvų veiklose. Sesuo Eglė – profesionali aktorė ir dainininkė (baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) Vilniuje). Beje, ji Muzikinio teatro choro dainininkė. Dainuoti chore buvo jos sena svajonė, tad dalyvavo perklausoje ir buvo priimta. Sesuo Rasa – choreografė (baigė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Klaipėdos universiteto Menų fakultetą). Aš šeimoje – trečias vaikas, jauniausias. Groti pianinu pamokė tėtis, kai man buvo penkeri. Netrukus ir aš pradėjau lankyti parengiamąją klasę Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Iš darželio, būdamas šešerių, pats išeidavau anksčiau ir autobusu vienas per visą miestą važiuodavau į mokyklą. Dabar tai būtų neįsivaizduojama. Po metų įstojau mokytis chorinio dirigavimo specialybės. Namuose ir darželyje buvau mokomas liaudies dainų. Kaip minėjau, tėvai patys dalyvavo įvairių meno kolektyvų veikloje ir mane skatino. Tai mane įkvėpė. Muzika mane traukė. Nors turėjau įvairių pomėgių – krepšinis, dziudo… Man viskas buvo įdomu. Penktoje klasėje patyriau įdomų nuotykį. Vyko atsiskaitymas, kuriame turėjau dainuoti dainą, prasidedančią mano solo, o vėliau įstoja fortepijonas. Man pamiršo paduoti toną… Pradėjau dainuoti, užgrojo fortepijonas, ir viskas išėjo idealiai. Po egzamino manęs mokytojai klausė, kaip sužinojau, kokio aukščio nata pradėti. Nusistebėjau: negi kiti nežino? Man atrodė, visi girdi muziką konkrečiomis natomis. Mane patikrino ir taip sužinojau, kad turiu absoliučią klausą. Esu dėkingas už šią Dievo dovaną. – O kaip sekėsi bendrojo lavinimo dalykai? – Nebuvau pirmūnas. Informatika, istorija labai domėjausi. Visada buvau toks: jei man patinka, skaitau, domiuosi plačiau, jei manęs nesudomina, darau tik tiek, kiek reikia. Nebuvau pažangiausias klasės mokinys… – Padauža? – Peštukas nebuvau, bet buvau aktyvus vaikas. Turėjau daug draugų. Tėvai mane gaudydavo kviesdami iš balkono, kad eičiau groti (juokiasi).  Po koncerto Austrijoje. Asmeninio albumo nuotr. Intensyvesnės studijos – Kada supratote, kad reikia mokytis? – Bendrojo lavinimo mokykloje mokslai man nebuvo pirmoje vietoje. Viskas pasikeitė, kai įstojau į LMTA. Ten viskas sekėsi puikiai: geriausi pažymiai pasipylė, stipendija… Ir mane tai užkabino. Atsirado stipri motyvacija mokytis. Būdamas pirmame kurse radau laiko dirbti „Lietuvos” ansamblyje – dainuoti chore, dalyvauti sesers Eglės organizuojamuose renginiuose. Turėjau klasės draugą, gyvenusį Zalcburge, kuris pasiūlė atvykti ir pasidomėti studijomis šiame mieste. Nuvažiavau po pirmųjų studijų metų LMTA. Kai išgirdau, ko ir kaip mokoma Zalcburgo „Mozarteum” universitete, supratau, kad noriu ten studijuoti. Lietuvoje studentai pasiima vieną operos epizodą ir mokosi jį iki atsiskaitymo, o Zalcburge atsiskaitymų nėra, studijuoji ne atskirą epizodą, o visą operą ir atlieki ją visą nuo pradžios iki galo. Į Austriją mane traukė ir dėl man patrauklios studijų programos: pirmus trejus studijų metus, iki bakalauro diplomo, mokomasi bendrų dirigavimo dalykų, tau sudaromos galimybės chorui ir orkestrui diriguoti įvairiausius kūrinius, kartu su profesionaliais teatro choristais dainuoti spektakliuose ir net vesti jiems repeticijas. Mokomasi labai plačiai – tai mane žavėjo ir traukė. Visada norėjau sąlyčio su operine kultūra, scenos menu. Lietuvoje dirigavimo paskaitos vyksta taip: vienas studentas, du koncertmeisteriai ir dėstytojas. Austrijoje paskaitos vienu metu vyksta 3-4 studentams: du groja, vienas diriguoja, trečias dainuoja. Kiekvienai pamokai reikia ypatingai ruoštis, ypač groti fortepijonu, nes jeigu ateini nepasiruošęs, sužlunga paskaita. Todėl atsakomybė ir disciplina čia labai svarbi. Mano stojamieji į Zalcburgo „Mozarteum” universitetą buvo linksmi. Atvykau į teorijos egzaminą kone visiškai nemokėdamas vokiečių kalbos. Egzaminas buvo ilgas ir sunkus. Po teorinių užduočių sprendimo nuėjau diriguoti ir tik tada išsiaiškinau su komisijos nariais, kad pataikiau ne į bakalauro, o į magistro studijų egzaminą. To neišsigandau, teorinis paruošimas Lietuvoje – aukščiausio lygio. Įstojau! – Kaip išlaikyti egzaminą nemokant kalbos? – Muzikos kalba visame pasaulyje vienoda. Studijų pradžioje, kai dar nemokėjau vokiečių kalbos, mane gelbėjo tai, kad ten galima rinktis, ką mokytis. Trys dalykai privalomi: dirigavimas – penki pusantros valandos trunkantys užsiėmimai per savaitę (palyginimui – Lietuvoje būdavo tik du 45 min. trukmės dirigavimo užsiėmimai), partitūrų skaitymas ir repeticijos. Visus kitus dalykus trejiems studijų metams gali išsidėlioti pats. Tad iš pradžių daug dėmesio skyriau kalbos mokymuisi.  R. Mačiliūnaitės opera „Į švyturį“ V. Valiui tapo pirmu spektakliu, kuriame jis atsiskleidė kaip pagrindinis statytojas ir dirigentas. KVMT nuotr. Kai darbas – malonumas – Ar teko sutikti dėstytojų, kuriais norėjosi sekti? – Visi mokytojai man davė labai daug. Dirigavimo pradėjau mokytis pas Romualdą Gražinį – mano mokyklos dėstytoją, choro „Aidija” vadovą. Tai nuostabi asmenybė, kuri sudomino muzika ir ypač choriniu dainavimu. Vėliau turėjau dar vieną mokytoją – profesorių Jurijų Kalcą. Mano manymu, tai inteligentas numeris vienas Lietuvoje. Žaviuosi jo muzikine estetika, gebėjimu rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Iš jo išmokau estetikos ir pagarbos žmogui. Jis visur gebėjo palaikyti precizišką tvarką. Tai sutapo su mano vertybėmis. Jis manyje išugdė pagarbą muzikai. LMTA studijavau pas profesorių Tadą Šumską. Iš jo irgi gavau labai daug. Tai žmogus-fantazija. Asmenybė, kūrinį matanti įvairiausiomis spalvomis. Jis mums atvėrė muzikos poezijos, istorijos pažinimo klodus. Manau, prof. T. Šumskas iš trijų minučių kūrinėlio galėtų sukurti kelių valandų filmą. Gali nemėgti muzikos, bet pas šį dėstytoją verta eiti pasiklausyti jo skleidžiamos išminties. Austrijoje visą studijų laikotarpį dirigavimo mane mokė vienas ir tas pats pedagogas prof. Karlas Kamperis. Tai ypatingas mokytojas, jau pirmo susitikimo metu liepęs į jį kreiptis „tu”. Pradžioje man tai atrodė sunku: kaip galima dėstytoją „tujinti”? Bet jo ryšys su visais studentais buvo draugiškas, artimas. Po pamokų studentai su dėstytoju eidavo gerti kavos, organizuodavo bendrus pasisėdėjimus. Jis mokė, kad svarbiausia – muzika. Nesvarbu, kaip diriguosi, svarbu, kad perteiktum muziką ir emocijas. Šis mokytojas manimi labai rūpinosi, padėjo. Ačiū jam. – Kokiomis vertybėmis grindžiate santykius su choristais dabar, kai pats vadovaujate chorui? – Svarbu gerbti kiekvieną kolektyvo narį. Jei kreipiesi su pagarba, tai pagarba grįžta tau. Nesu diktatorius, nešaukiu per repeticijas. Man labai svarbu, kad žmonės jaustųsi gerai ir jaustų pareigą su malonumu atlikti savo darbą. Tai padės siekti gerų rezultatų. Pakėlus balsą gal ir pasieksi ko nori, bet ilgalaikėje perspektyvoje tai niekur neveda. Juk muzika yra energija, kurią choristai perteikia žiūrovams. Kai choras spinduliuoja gerą energiją, žiūrovai ją priima. Tad choro aura man labai svarbi. Ir kad visas jis būtų kaip šeima. – Kas jūsų profesijoje sunkiausia? – Kolektyvinis darbas visada yra iššūkis – skirtingi žmonės, skirtingi charakteriai ir jų požiūriai… O choras yra vienas. Reikia viską suderinti taip, kad procesas ir rezultatas būtų geriausias. Chormeisteris yra tarpininkas tarp choro ir dirigento, tenka sugerti daug įvairiausių emocijų, pastabų, kritikos ir nepasitenkinimo. Čia paminėjau sunkiausius dalykus, bet man chormeisterio darbas vienareikšmiškai yra malonumas.  Publikos aplodismentai A. Kučinsko operos vaikams „Žvaigždžių opera“ komandai. Scenoje ir operos chormeisteris V. Valys. „Prokadro“ nuotr. Apie svajones – Svajojote atlikti W. A. Mozarto „Requiem”. Kodėl būtent šį kūrinį? – Svajonė atlikti W. A. Mozarto „Requiem” iš dalies išsipildė. Ruošiau jį Klaipėdos muzikiniame teatre, bet koncertiniam atlikimui diriguoti neteko. Tai tarsi mano nostalgija Austrijai… Kiekvienų metų gruodį visa Austrija gieda šį „Requiem”. Tą kūrinį esu ruošęs ir dainavęs gal 100 kartų. Tai gal nebuvo mano svajonių viršūnė, bet su juo esu susitapatinęs. – Zalcburgas – miestas, kuriame gimė ir kūrė W. A. Mozartas. Jame iki šiol gausu šio genijaus ženklų. Kas įkvepia vietinius žmones? Gal kažką galima pritaikyti ir Lietuvoje? – Man labiausiai įsiminė Austrijos chorinė kultūra. Negaliu teigti, kad tai chorų tėvynė, kaip Lietuva, turtinga savo Dainų šventės tradicijų, bet Austrija – pagarbą keliantis scenos meno lopšys. Vietiniai žmonės edukuoti, domisi kiekvienu pastatymu, jo atlikėjais ir apie juos turi savo tvirtą nuomonę. Vienodai gausiai lanko miuziklus, operetes, operas… Ten visi spektakliai pilni publikos. Zalcburgas pilnas W. A. Mozarto, bet tai daugiau skirta turistams. Šio miesto žmonės gyvena viso pasaulio muzika. Norėtųsi, kad Lietuvos žmonės vertintų muziką taip, kaip ji vertinama Austrijoje. Taip, ir mūsų publika lankosi spektakliuose, bet norėtųsi, kad ne tik ateitų, bet ir domėtųsi, skaitytų, diskutuotų, vertintų, kad tai taptų kiekvienos šeimos tradicija. Tada žiūrovų salėse būtų dar daugiau – tai visų mūsų, meno žmonių, gyvenimo tikslas. – Kas jūsų mėgstamiausias kompozitorius? Gal W. A. Mozartas? – Net nežinau… W. A. Mozartas – labai subtilios, bet be galo įvairiabalsės klasikinės muzikos kūrėjas. Jo muzika lyg balta paklodė, kur viskas girdėti ir matyti… Nieko joje nepaslėpsi. Pasirodo visi netikslumai, todėl šio kompozitoriaus muzika atskleidžia atlikėjų profesionalumo lygį. Kai Klaipėdos muzikiniame teatre statėme W. A. Mozarto operą „Don Žuanas”, tai buvo puikus kolektyvo lygio patikrinimas: koks choras, kokio lygio solistai, kaip groja orkestras. – Ir kokios išvados? – Mes visi labai perspektyvūs (juokiasi). Mūsų lygis puikus, kartu matome, kur dar galime tobulėti. Bet tai normalu. Tobulumui nėra ribų.  Nuo 2017 m. V. Valys – Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ moterų choro „Smiltatė“ meno vadovas. Asmeninio albumo nuotr. Mažų miestelių ambicijos – Austrijoje labai populiarūs įvairių profesijų atstovų ar miestelių bendruomenių chorai… – Taip. Kiekviename, net itin mažame miestelyje rasite chorą. Mūsų miesteliai irgi turi kultūros centrus ir chorus, bet yra vienas esminis skirtumas: Austrijos miestelių chorų tikslai būna žymiai aukštesni. Jie stengiasi atlikti kuo sudėtingesnius kūrinius, pasitelkia žinomus atlikėjus. Net mažiausiam Austrijos kaimo chorui nėra problema nusisamdyti orkestrą, kad atliktų savo paruoštą programą. Ir salės visada pilnos žiūrovų. Studijuodamas Austrijoje net užsiėmiau tokia privačia veikla: teikdavau pagalbą šiems chorams. Subūriau žmones, kurie padėdavo įgyvendinti mažų miestelių dideles svajones. Tai būtų galima daryti ir Lietuvoje, tik reikia finansavimo. Lietuvoje trūksta ir entuziastų palaikymo, bendruomeniškumo. – Buvote operos „Į švyturį” muzikos vadovas ir dirigentas… – Tai mano pirmasis spektaklis, kuriame buvau pagrindinis statytojas ir dirigentas. Bet man svarbiausia, kad tai buvo pirmasis teatro ir jo vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio pasitikėjimo manimi žingsnis. Turėjau labai daug laisvės. Bet kartu ir daug įsipareigojimų, nes operos kompozitorė, viena perspektyviausių Lietuvos kompozitorių Rita Mačiliūnaitė, viską surašė taip preciziškai smulkiai, panaudodama šiuolaikinės elektronikos technologijas, kad darbas buvo tikrai labai sudėtingas. Man tai buvo didžiulis savęs išbandymas. Spektaklio muzika dainininkams vokaliai buvo labai sudėtinga. Pradžioje atrodė, kad visų kompozitorės sumanymų neįmanoma įgyvendinti, bet mes vis dėlto prisijaukinome šį spektaklį. Šis išbandymas kiekvienam kūrėjui buvo naujas atradimas ir dar vienas žingsnis Lietuvos meno kūrybos išraiškoje. Suvienyti kolektyvą, sujungti žmones, kurie „matė kelią į švyturį”, man tapo didele laime. Šio pastatymo metu į darbą eidavau kaip į didžiausią šventę. Kiekviena diena, kiekviena minutė buvo nuostabi. Ir džiugu, kad spektaklis „Į švyturį” buvo įvertintas garbingu „Padėkos kaukės” apdovanojimu. Šypsenos veiduose  Su pagrindiniais miuziklo „Boni ir Klaidas“ veikėjais. V. Valys – šio miuziklo dirigento asistentas ir chormeisteris. KVMT nuotr. – Esate populiarių miuziklų bendrakūrėjis: „Kaip prasisukti versle be didelio vargo” – dirigentas ir chormeisteris, „Boni ir Klaidas” – dirigento asistentas ir chormeisteris. Kuo jus žavi miuziklai? – Man tai yra gyvenimo variklis. Kai statome miuziklus ar operetes, aš su jais labai susigyvenu. Namie beveik nesiklausau muzikos, nes ji spektaklio statymo periodu tiesiog gyvena, groja galvoje, kartais per miegus visą spektaklį sapnuose išklausau. Dirbdamas su tokiais kūriniais daug analizuoju, išgyvenu kiekvieną epizodą, stengiuosi rasti balansą tarp solistų, choro, dirigento, režisieriaus. Norėčiau vieną dieną tai įgyvendinti pats. Tai mano svajonė ir siekiamybė. Pavyzdžiui, miuziklas „Boni ir Klaidas” buvo mūsų teatro perliukas, kuriam niekad netrūko žiūrovų. Norėčiau, kad čia atsirastų daugiau tokių smagių, jaunimui tinkamų muzikinio teatro perliukų. – Miuziklai, operetės žiūrovams – lyg svajones atpalaiduojančios oazės. O kaip tai vertina profesionalai? – Man tai šventė darbe. Atlikėjams suteikiama daug laisvės. Siužetai intriguojantys. Kai juos diriguoju, stengiuosi tai padaryti kiek įmanoma įdomiau, spalvingiau. Kolektyvui miuziklai ir operetės labai patinka. Iš šypsenų veiduose matyti. – Gal dar turite kūrinį, kurį ateityje norėtųsi atlikti? – Daug svajonių jau pavyko įgyvendinti. Kažkada tikėjausi dirbti operos „Bohema” pastatyme – jau įvyko. Norėjau prisiliesti prie miuziklų – irgi pavyko… Liko vienintelė svajonė – tobulėti pačiam ir visur dalyvauti. Ji – visam gyvenimui. Savų ir kviestinių balansas – Į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą atvyksta vienas už kitą garsesni dirigentai, kuriami išskirtiniai pastatymai. Ar tai jums padeda tobulėti profesinėje srityje? – Žinoma. Atvykstantys kūrėjai priverčia pasitempti, tapti geresniems. Ir kolektyvas į atvykusiuosius žiūri kitaip: labiau stengiasi. Bet… Kad ir kiek atvyktų kūrėjų, reikia rasti tinkamą balansą tarp saviškių ir atvykstančiųjų. Būtina vertinti žmones, kuriuos turime. – Kas yra menininko darbo variklis – atlygis, pripažinimas, aplodismentai? – Atlygis labai svarbus, nes tai yra mūsų darbas, iš kurio turime pragyventi, kaip ir kiekvienas. Lietuvoje, deja, menas nėra labai vertinamas, todėl menininkai priversti dirbti po kelis darbus. Finansinis stabilumas yra visavertiško darbo pagrindas. Bet atlygis savaime nėra menininkų kūrybos variklis. Variklis – žmogaus savirealizacija: žiūrovų plojimai, juokas, ašaros… Aplodismentai gerus jausmus tik sustiprina. Džiaugiuosi, kai žmonės reaguoja spektaklio metu. Plojimai po arijų ar juokas iš komiškų situacijų mums parodo, kad žmonės įvertina tai, kuo mes dalijamės su jais. Aplodismentai yra skirti ne tik scenoje esantiems atlikėjams, bet ir visam aptarnaujančiam personalui – apšvietėjams, scenografams, grimuotojams, aprengėjams, siuvėjams, scenos darbuotojams, garso režisieriams ir kitiems. – Tai ploti po arijų nėra blogas tonas? – Reikia išmanymo, kaip elgtis tinkamai. Pavyzdžiui, tarp mišių dalių neplojama. Bet jei solistas sužavėjo publiką spektaklio metu, plojimai tampa didžiausia padėka už atliktą darbą. Būna ir prieštaraujančių tam, bet aš esu už. – Ar jus atpažįsta mieste? – Negaliu sakyti, kad mane stabdo ir sveikina. Daugiau atpažįsta ne dėl veiklos teatre, bet kaip dirbantį su vaikais. Sutikę žmonės kartais teiraujasi, kaip sekasi jų vaikams Vaikų operos studijoje… Žinomumas man nėra siekiamybė.  „Tik duokite mums sceną!“ – didžiausias V. Valio vadovaujamos Vaikų operos studijos auklėtinių troškimas. Asmeninio albumo nuotr. Dirbo ir karantino metu – Papasakokite apie Vaikų operos studiją: kaip ji atsirado? – Viskas prasidėjo 2015 m. nuo vaikiškų spektaklių. O 2016 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre buvo statoma G. Puccini opera „Bohema”. Jos partitūroje numatytas ir vaikų choras. Kadangi tokio choro teatras neturėjo, nutariau jį suburti pats. Buvau labai nustebęs, kai į atranką atėjo net 40 vaikų. Pats operos statymas vaikams labai patiko, o ir tėvai buvo suinteresuoti tolesniu muzikiniu ugdymu teatre.  V. Valio vadovaujamos Vaikų operos studijos auklėtinių emocijos tapus konkurso nugalėtojais. Asmeninio albumo nuotr. Pasikonsultavęs su LNOBT Vaikų operos studijos bei Zalcburgo muzikinio teatro „Landestheater”, kuriame studijuodamas atlikau praktiką, vadovais, 2017 m. pavasarį savo idėją paverčiau tikrove – veiklą pradėjo Vaikų operos studija. Net karantino metu ši studija intensyviai dirbo virtualiai. – Anksčiau Vaikų operos studijoje buvo jaunesniųjų ir vyresniųjų grupės, o dabar yra viena. Kodėl? – Nutariau optimizuoti veiklą ir turėti vieną grupę, kurioje šiuo metu dainuoja 22 vaikai. Darau griežtesnes atrankas ir priimu galinčius dainuoti vaikus, turinčius muzikinių gebėjimų. Tada lengviau dirbti, galima atlikti sudėtingesnius kūrinius. Nebeskirstau vaikų į jaunesnius ir vyresnius, nes, pavyzdžiui, studijoje yra septynmetė mergaitė, kuri dainuojant tampa pavyzdžiu dvylikamečiams. – Iš įvairių konkursų grįžtate su daugybe diplomų, puikiai vertinami ir jūsų studijos parengti solistai. Kokie ateities planai? – Pastaruoju metu dėl karantino buvo sudėtinga kažką planuoti. Buvome numatę dalyvauti konkurse, surengti savo koncertą, bet teko atidėti. Mūsų studija dabar turi daugiau solo dainuojančių vaikų. Jie irgi važinėja po konkursus. Planuojame pradėti rengti spektakliukus su vaidyba ir šokiais. Anksčiau mūsų pasirodymai būdavo labiau koncertiniai, dabar skirsime daugiau dėmesio vaidybai. Stengiuosi, kad visi vaikai vaidintų, turėtų po vaidmenį, kad ir mažą. Mūsų tikslas – sukurti gerą spektaklį.  Su Neringos meno mokyklos choru. Asmeninio albumo nuotr. Spausti ar pakylėti? – Esate Neringos meno mokyklos choro, solfedžio, fortepijono mokytojas, taip pat Nidos moterų choro „Smiltatė” vadovas. Kaip suspėjate? – Laiko trūksta, bet turint didelį norą ir kantrybės viskas įmanoma. Pats buvau labai susirūpinęs ir svarsčiau, ar kažkurios veiklos neteks atsisakyti, bet pavyko viską puikiai suderinti. Visur suspėju. Pedagoginis darbas Neringos meno mokykloje ugdo mane kaip mokytoją. Turiu mokytojo metodininko kvalifikaciją. – Ar Neringa turi talentų, kuriais gali didžiuotis? – Žinoma. Viskas priklauso nuo mokytojo požiūrio: ar vaikus spausime, ar pakylėsime. Neringoje mes dirbame pagal kiekvieno vaiko galimybes, kiek leidžia jų laikas. Sudarome specialias programas. Ir turime labai gabių vaikų. O sąlygos tobulėjimui Neringos meno mokykloje puikios: vienoje klasėje mokosi po kelis vaikus. Nuolat organizuojami koncertai, visi vaikai turi galimybę koncertuoti scenoje. Tai kitur būtų sunkiai pasiekiama. Manau, baigęs mokyklą vienas kitas mano mokinys rinksis muzikos studijas. – Jūs kaip profesionalas galite nuspėti savo operos studijos auklėtinių likimą? – Nereikia spėti. Tikrai esama operos studijos vaikų, kurie jau dabar dalyvauja Muzikinio teatro spektakliuose: miuzikluose „Boni ir Klaidas”, „Smuikininkas ant stogo”, operoje „Prūsai”. Mano auklėtiniai turi labai daug potencialo. Teatro vadovybės nuolat prašau – tik duokite mums erdvės pasireikšti. Visa studija pasiruošusi dainuoti spektakliuose. Per Kalėdas vyko šokio spektaklio „Spragtukas” premjera, kurioje dainavo ir Vaikų operos studijos choras. Mes taip džiaugėmės tokia galimybe… Tik duokite mums sceną! Be scenos baimės  V. Valys akompanuoja savo auklėtiniui Kristupui Keruliui, patekusiam į geriausiai dainuojančių šalies vaikų dešimtuką. Asmeninio albumo nuotr. – Vienas garsiausių jūsų auklėtinių – palangiškis Kristupas Kerulis. Ar jis ketina tapti profesionalu? – Esu tikras, kad Kristupas pasuks muzikos keliu. Manau, jis turi puikių perspektyvų. Šiuo metu Kristupas yra vienas geriausiai dainuojančių vaikų šalyje, puikus ir miuzikluose, ir popscenoje. Jam labai gerai sekasi. Tik būtina dėmesio skirti ne vien muzikiniam, bet ir bendram psichologiniam pasiruošimui, inteligencijos ugdymui, ugdyti pagarbą aplinkiniams. Aš kaip pedagogas tuo ir užsiimu. Nes tik aukštos vidinės kultūros žmogus gali perteikti publikai gerą energiją. Po tam tikro laiko Klaipėdos muzikiniam teatrui bus garbė, kad šių vaikų muzikinis kelias prasidėjo būtent čia. Mūsų studijos vaikai paslaugūs, atsakingi, protingi… Bet aš nesistengiu ir nenoriu, kad jie manęs bijotų. Jiems aš esu tiesiog Vytautas. Savo auklėtiniams stengiuosi būti ne tik mokytoju, bet ir draugu. Ir tai pasitvirtina. Vaikai man nebijo pasipasakoti, kaip jiems sekasi už studijos ribų, šeimoje. Gal pasitiki? – O mažosioms žvaigždutėms žvaigždžių ligos simptomai nepasireiškia? – Aš tokių dalykų nepateisinu. Jei atsirastų šios klastingos ligos užuomazgų, greitai išnarpliočiau jas savais metodais (juokiasi). Vaikų operos studijoje ugdome pagarbą vienas kitam. Daug apie tai kalbamės su vaikais. Studijos narių amžius – nuo 7 iki 16 metų. Vyresnieji privalo rodyti pavyzdį jaunesniems, o vyresnieji turi ko pasimokyti iš jaunesnių. – Kaip sekasi sužiūrėti, kad išvykus į gastroles vaikai neišmėtytų rūbų ir nekrėstų kvailysčių? Nepasijaučiate daugiavaikiu tėvu? – Aš taip juos ir vadinu – mano vaikai. Tokie rūpesčiai man nėra problema, nors kartais prašau mamų pagalbos. Kai matau, kokie vaikai laimingi, kaip veržiasi į sceną, kaip džiaugiasi pasirodymais – net stebiuosi, kad jie nejaučia jokios scenos baimės. Ir kas tuos suaugusiuosius scena prigąsdina?..  Prie dirigento pulto – edukacinio projekto „Statykime operą“ muzikos vadovas V. Valys. Olesios Kasabovos nuotr. Balsą turi visi – Bekalbant net įdomu pasidarė: labiau džiaugiatės savo paties ar savo auklėtinių pasiekimais? – Mano kolektyvų pasiekimai ir yra mano pasiekimai. Kai dainuoja Muzikinio teatro ar Vaikų operos studijos chorai, aš daug labiau nerimauju, nei pats stovėdamas prie dirigento pulto. Pats neturiu baimės kažką pamiršti, žinau, kad padarysiu ką galiu. Bet kai dainuoja mano kolektyvai, jaudinuosi, drebu, kad tik viskas pavyktų sklandžiai.  V. Valys su seserimis Egle ir Rasa. Beje, Eglė dainuoja Muzikinio teatro chore. Asmeninio albumo nuotr. – Ar kiekvienas gali išgirsti muziką, dainuoti, groti? – Svarbiausia – norėti. Jei žmogus nenori dainuoti, o tu jį versi – tikrai nepavyks. Nepriversi. O jei žmonės labai nori, tada sakau: dainuoti gali visi. Tik klausimas – iki kokio lygio. Kartais diskutuojant su žmonėmis išgirsti, kad jie neva neturi balso. Turi, tik neišlavintą. Reikia tik noro, tinkamos terpės ir tinkamo pedagogo. Gal ne kiekvienas bus geras choristas ar solistas, bet dainuoti gali visi. – Ar būna negirdinčių muzikos ir todėl negalinčių jos vertinti? – Muziką girdi ir ja žavisi visi. Tarkime, jaunimas dažniau žavisi populiariąja, o ne klasikine muzika. Tai nėra blogai. Mes turime užsiimti edukacija: supažindinti su geriausiais klasikos kūriniais, gebėti tai tinkamai pateikti. Tas pat ir su vaikais. Reikia juos skatinti pažinti klasiką nuo mažens. Čia labai svarbus tėvų indėlis. Jei 15-metį, niekada neklausiusį klasikinės muzikos, atvesi į operą, tikėtina, kad jam nepatiks. – O jei tėvai vaiką vedasi į visus spektaklius, nors jam tai nelabai patinka, – jie ugdo ar atgraso vaiką nuo kultūros? – Net jei ir nepatinka – yra gerai. Formuojasi jo nuomonė, jo požiūris, jo muzikos pažinimas. Tai tik į gera. Aišku, jei vaikas penktą kartą iš eilės bus vedamas į nepatinkantį spektaklį – tai tikrai gali tapti kankinimo įrankiu. Kaip pedagogas esu pastebėjęs ir tėvams patariu, kad einant į spektaklį vaikams reikia formuluoti užduotis: stebėti, kokie balsai, kokie instrumentai groja ir pan. Ir po spektaklio visa tai galima aptarti. Turint konkrečias užduotis, vaikams būna įdomiau žiūrėti muzikinį spektaklį.  V. Valys su žmona Asta augina du sūnus – Vytautą ir Emilį. Asmeninio albumo nuotr. Teisingas ir laimingas – Papasakokite apie savo šeimą. Ar tiesa, kad vienas iš motyvų po studijų grįžti į Lietuvą buvo žinia, kad tuoj tapsite tėvu? – Tuo metu, kai dalyvavau darbo pokalbyje Muzikiniame teatre, dar abejojau, ar Zalcburgą iškeisiu į Klaipėdą. Bet vos grįžęs į Austriją sužinojau, kad tapsiu tėčiu. Ir tai padėjo greitai apsispręsti. Dabar esu laimingas dviejų vaikų tėtis: su žmona Asta auginame Vytautą (6 m.) ir Emilį (3 m.). Aš noriu, kad mano sūnūs augtų Lietuvoje. Kad jie kalbėtų lietuviškai. – Kaip pavyksta rasti balansą tarp šeimos ir darbo? – Aš tikrai daug dirbu. Bet kai grįžtu namo, perimu iš žmonos rūpinimosi vaikais estafetę. Esu visiškai atsidavęs tėčio pareigoms: kiekvieną vakarą žaidžiu su vaikais, juos migdau, skaitau jiems pasakas. Rytais taip pat esu sau paskyręs svarbių šeimos pareigų. Karantino metu dar labiau: žmona dirbo Klaipėdoje, o aš su berniukais leidau laiką Labanoro girioje. Ir iš jos galiu dirbti virtualiai.  V. Valio sūnus Vytautas dainuoja miuzikle „Smuikininkas ant stogo“. Asmeninio albumo nuotr. – Ar tėtis vaikams viską leidžia? – Ne. Viską darau protingai. Mama daugiau juos lepina, o aš stengiuosi būti ne griežtas, bet teisingas. – Ar jau pastebite savo sūnų muzikinius talentus? – Vyresnysis Vytautas dalyvauja miuzikle „Smuikininkas ant stogo”. Jam kiekvienas spektaklis labai svarbus. Nors kalendoriaus nepažįsta, bet žino, kad gegužės 23 d. turėjo dainuoti „Smuikininke ant stogo” ir liūdėjo, kad spektaklis nukeltas dėl karantino. Savo partiją jis moka puikiai. Prieš vieną spektaklį buvo susirgęs, tačiau penktą ryto atėjo pas mane ir pasakė: „Tėti, aš neprakalbu, bet aš padainuosiu. Kaip jie be manęs dainuos?” Ir sudainavo… Po spektaklio sirgo visą savaitę, bet negalėjau neleisti dainuoti, nes tai Vytautui labai svarbu. Jis apskritai labai atsakingas vaikas. Kartą liepiau darželyje nerėkauti, būti tyliam, kad galėtų dainuoti. Tai vakare auklėtoja sakė, kad Vytautas visą dieną tylėjo, su vaikais beveik nebendravo… O vakare manęs paklausė: „Buvau tylus. Tai jau galėsiu dainuoti?” Klausą jis turi gerą. Kai teiraujuosi, kuo nori būti užaugęs, sako, kad bus smuikininkas ant stogo. – Klausausi jūsų ir galvoju, kad esate labai laimingas žmogus… – Esu. Bet noriu dar daugiau iššūkių. Gal esu maksimalistas ir visada žinau, ko dar nepadariau, bet galiu nuveikti, negaliu sustoti. DURYS, 2020 birželis, Nr. 6 (78) |