Dalijimasis kūnu: Živilės Minkutės „Nertis iš kailio“

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) 2021 m. gegužės 7 – birželio 5 d. eksponuojama Živilės Minkutės solo paroda „Nertis iš kailio“.

Jaunosios kartos grafikė Živilė Minkutė savo kūrybą Klaipėdoje pristato pirmą kartą. Tačiau klaipėdiečiams, stebintiems mieste grafikos procesus, jos pavardė jau girdėta – menininkė praeitų metų rugpjūtį dalijosi savo patirtimi KKKC Meno kieme vykusiose atvirose grafikos dirbtuvėse „Now Art. Atgimimas“. Tuomet jaunoji kūrėja sužavėjo nuoširdžiu noru padėti ir šiltu bendravimu su dirbtuvių dalyviais.

Šiluma spinduliuoja ir parodos „Nertis iš kailio“ ekspozicija – galvodama apie lankytoją, autorė kūrė objektus su savo rankų ir pėdų atliejomis – kad žiūrovas turėtų kur atsisėsti ir jaukiai pabūti. Nors paroda – visai ne apie jaukų pasibuvimą. Anotacijoje rašoma, kad ji – „ne tik apie kūniškas patirtis, bet ir apie bandymą nutrinti medijų ribas, naujai prakalbinti grafiką ir ją kvestionuoti pasitelkiant skaitmenines fiksavimo priemones. Kartu ekspozicija skatina apmąstyti vyraujančius idealaus kūno, grožio kulto stereotipus“. Pokalbis su Živile Minkute – apie matomus ir nematomus parodos niuansus.

Sujungti duotybę

Į Klaipėdą atvežėte pirmąją savo parodą? Kokią istoriją ji pasakoja?

Apie tai net nebuvau susimąsčiusi, bet išties niekada Klaipėdoje neeksponavau jokių savo kūrinių. Ši paroda yra ilgai brandinta. Kai kurie kūriniai pradėti prieš penkerius metus. Istorija yra apie kūną. Tai buvo tam tikros mano paieškos, kaip susitaikyti su kūnu ir su duotybe. Nežinau, ar tai galima taikyti kitiems jauniems žmonėms ir ar tai priklauso nuo amžiaus, bet aš niekada savo kūne nesijaučiau savimi. Atrodė, kad tai, kas yra mano mintys, mano galva, esu aš, o visa kita – kažkas. Kažkas, kas yra. Mano siekis buvo sujungti tą duotybę, kurioje tarpsta mano galva ir mintys, paversti ją kūno dalimi. Ir šie kūriniai buvo tarsi viso šio proceso atspaudai.

Parodą pavadinote „Nertis iš kailio“. Iš ko ji susideda?

Iš keturių ciklų. Trys iš jų vadinasi „Kūnas“, jie skirstomi į „Duoti“, „Imti“ ir „Liesti“. Per pavadinimus stengiuosi atskleisti žiūrovui kūrybinį procesą. Vieni darbai, kur buvo paimtas dažas, yra „Imti“. „Duoti“ – kai dažas atiduotas, jis buvo tiesiogiai dengiamas ant kūno ir atiduodamas popieriui, paskui pridengiamas monotipijos dėmėmis. Šiame cikle aiškiausiai galima rasti pėdų motyvų, odos faktūrų. Manau, prie kiekvieno darbo pastovėjus galima rasti atpažįstamų momentų. Serijos dalis „Liesti“ – tai videoprojektas, kuris buvo sukurtas skeneriu kūną skanuojant kadras po kadro. Buvo padaryta beveik 10 tūkstančių kadrų, iš jų ir atsirado šis videoprojektas. Ketvirtasis ciklas – objektai „Jūsų paslaugoms“.

Ritualo rezultatas

Parodos ekspozicijai labai kūrybingai išnaudota visa salės erdvė. Kaip pavyko ją suvaldyti?

Manau, kad parodą labai keičia jos architektūra ir kad tai labai svarbi parodos dalis. Planavau ekspozicijos architektūrą ilgai, man tai labai svarbus momentas. Žinoma, kai atvykau, planuose daug kas pasikeitė. Bet labai džiaugiuosi, kad pavyko gerai išnaudoti tą centrinę nišą. Kadangi paroda – apie kūną, jautrumą, vos įėjusį žiūrovą pasitinka centrinė parodos ašis, kuri suponuoja sakralumo momentą kurdama tarsi bažnyčios navos motyvą ir kviečia įsijausti, nusiteikti tolimesniam kūrinių patyrimui.

Esate grafikė, bet šie atspaudai visiškai neprimena tradicinės grafikos.

Aš manau, kad šiais laikais išvis sunku kalbėti apie grynąją mediją. Jau kurį laiką dirbu su monotipija. Pagrindinis šių kūrinių skirtumas tas, kad tai yra kūno atspaudai. Tai tarsi plona linija tarp grafikos ir mišrios medijos. Bet grafika yra atspaudo menas, ir manau, kad tai vis dar yra atspaudas.

Tai vien jūsų kūno atspaudai?

Taip. Visa paroda iš tikrųjų yra gabalėlis po gabalėlio manęs – tiek tūrinės atliejos: kojos, rankos, tiek kūriniuose matomi atspaudai – visa tai yra mano kūnas. Tiesiogine prasme. Kilo klausimas: kaip prisiartinti tą kūną prie savęs? Jį įgalinti, įdarbinti visu plotu. Ir kartu kyla santykio su menu klausimas: kiek labai turi priartėti prie savo kūrinio, kad jis taptų nuoširdus? Ar užtenka visu plotu atsispausti, kad tai jau taptų tikra?

Ir kokią priėjote išvadą?

Nežinau. Palieku spręsti žiūrovui. Man tai buvo procesas, jis tapo labai svarbia dalimi. Ir visa tai, ką matome, yra tarsi tam tikro ritualo rezultatas. Todėl ir ekspozicijos erdvė buvo kurta intymi, jauki, tokia, kurioje norėtųsi susimąstyti, pabūti. Erdvės sukurtos su meditatyvia muzika, garso takeliu, kuris tarsi kviečia truputį nurimti.

Aukotis dėl meno

Žiūrovui turbūt bus įdomu, kaip vyko pats kūno atspaudo kūrimo procesas. Kokias medžiagas naudojote? Kas tai – tušas?

Ne, tai tikrieji grafikos spaudos dažai. Kadangi čia yra monotipija, stiklo plokštė buvo padengta dažu ir nuo jo kūnu pasiimtas dažas. Todėl mes turime negatyvą – atspaudas yra baltas. Ir tada likęs vaizdas yra perkeltas ant popieriaus su grafikos presu.

O kaip paskui nusiplovėte dažus?

Vaitspiritu.

Nepakenkė odai?

Labai smarkiai apsinuodijau (juokiasi). Nebuvo plano naudoti šitų dažų. Planavau būti protinga ir nusipirkau vandens pagrindo dažų. Viskas būtų buvę gerai, bet tokio ploto plokštės padengti vandens pagrindo dažais, kad jie išliktų kibūs, yra tiesiog neįmanoma. Kol nudažai 2 x 1 m dydžio plotą, jie džiūsta, tampa trupantys. Nėra detalių. Negerai. Nejautru. O viskas jau paruošta, langai uždangstyti, jau nusiteikę visam tam procesui, spaustuvė parengta. Ką daryti? Na, ką, imam spaudos dažus.

Tai bent auka!

Todėl aš juokauju, kad šie darbai yra neįkainojami. Tarsi paprastas kūno atspaudas, gal kam gali atrodyti: kas čia taip nepadarytų, pasidarysi kitą. Ne! Niekada! Ačiū!

Jūsų paslaugoms

Ši paroda jau kartą buvo įvykusi, bet tarsi neįvykusi. Žiūrovai gyvai ją gali pamatyti pirmą kartą?

Taip, ši paroda buvo pristatyta Vilniuje, grafikos meno centre „Kairė-dešinė“, bet parodos atidarymas sutapo su karantino pradžia. Galerininkės pasiūlė pratęsti ją net dviem mėnesiams. Vylėmės, kad per tiek laiko tikrai bus galimybė aplankyti. Tačiau taip neįvyko ir ji tapo viena iš internetinių parodų, į kurią niekada nebuvo pakviesti žiūrovai. Tai buvo labai paradoksalu, nes paroda kalba apie kūną ir aš formavau labai intymią erdvę, kurioje norėtųsi būti, ir net tas parodos architektūrinis momentas – kaip judėti, kur sustoti ir pabūti, išgyventi parodą – taip ir liko neprieinamas. Kažkoks net visai įdomus paradoksas įvyko su tuo negalėjimu pakviesti žmonių.

Šiuo požiūriu Klaipėdos žiūrovams labiau pasisekė, nes ne tik gali aplankyti parodą, bet ir pamatyti daugiau objektų. Kuriais objektais pasipildė ekspozicija?

Paroda papildyta nauju objektu „Jūsų paslaugoms“, nes prieš tai buvo tik mažesnė suolelio versija. Dabar jau galima ir prigulti. Taip pat atsirado ir šviesos objektai. Jie irgi buvo planuose iki pirmosios parodos, bet Vilniuje parodinė erdvė buvo mažesnė ir pakako buvusių eksponatų svorio. O Klaipėdoje galėjau jais papildyti ekspoziciją. Labai dėl to džiaugiuosi.

Kodėl atsirado šie objektai? Kokią istoriją jie pasakoja?

Šviesa yra šio ciklo tąsa. Pirma atsirado tūriniai objektai – su kūno atliejomis sujungti baldai. Pirminė jų idėja buvo noras suteikti žmogui galimybę sustoti. Jau sakiau, kad formavau ir kūriau tokią erdvę,  kurioje norėtųsi pabūti. O tam, kad pabūtum, reikia turėti kažkokią stotelę. Todėl atsirado baldai su mano pėdų atliejomis, pavadinti „Jūsų paslaugoms“. Jie – tarsi kūno įgalinimas: jau nežinau kaip labiau galiu būti jūsų paslaugoms nei leisdama prisėsti ant savo kūno. Šviesos momentas su rankų atliejomis  atsirado vėliau kaip tąsa mano siekio būti kažkieno paslaugoms – palaikyti kažkam šviesą. Taigi šis šviestuvų kampas ekspozicijoje – labiau ne apie šviesą, o apie norą būti kažkieno dispozicijoje. Dar vienas svarbus šviestuvų naratyvas, kad tas lempas laikančios rankos yra mano rankų atliejos. Aš neturiu dešinės rankos piršto, ir man visai smagu, kad tos rankos yra tokios autentiškos. Žiūrovui iš pradžių turbūt atrodo, kad kažkas ne taip, tarsi kažko trūksta. Bet iš tikrųjų trūksta! Tai tam tikras savo trūkumo ir autentiškumo išnaudojimas…

Pilnatvės paieškos

Šį ciklą kūrėte penkerius metus. Viename interviu esate prasitarusi, kad šiuo metu dirbate prie naujo, visiškai kitokio ciklo. Kas tai bus? Ir kitas klausimas: ar jūs dirbate tik ciklais?

Pradėsiu nuo antro klausimo. Taip, dirbu tik ciklais. Toks formatas man yra labai artimas. Sakyčiau, gal net ne ciklais, o labiau kompozicijomis ar parodomis. Aš tai vadinu kolekcijomis. Nes tema, kuri užgimsta, man niekada netelpa į vieno kūrinio formatą. Norisi istorijos, scenografijos, erdvės, kuri pasakotų apie temą. Lygiai taip pat su šia paroda. Kūriniai prasidėjo prieš penkerius metus ir atrodė, kad jie jau gali gyventi. Bet jiems tarsi trūko tąsos, idėjos, su kuria jie toliau kalbėtų ir tęstų savo dialogą. Ir atsirado objektai. Bet ir tai, kas tarsi buvo baigta, vis dar buvo nebaigta, nes yra dar kažkas, kas turi atsirasti, kad būtų pilna. Lygiai taip pat ir dabartiniai kūriniai – kai kurie jau kuris laikas egzistuoja, bet jie tarsi dar nėra pasirengę, kol nebus pilnos kompozicijos.

Kalbate apie naująjį ciklą? Kokia jo tema?

Naująjį ciklą vadinu „Šiuolaikinis triukšmas“. Jis yra skirtas visai mūsų kasdienybei. Paroda „Nertis iš kailio“ buvo apie ėjimą į save, susitaikymą, savęs susirinkimą, o kitas ciklas – apie aplinką, apie tai, kiek daug mes išfiltruojame ir kiek daug nebejaučiame. Kiek daug triukšmo galime pakelti ir vis dar jaustis tarsi tyloje? Aš tarsi rengiuosi klausti, kiek intensyvumo reikia atiduoti, kad sudomintum ir kad vis dar nebūtų sunku? Nes naujasis ciklas yra labai spalvotas – daug veidrodžių, fluorescencinių spalvų. Priėjau prie temos visai kitu kampu, kai atrodo taip gera, kad net bloga.

Živilės Minkutės paroda „Nertis iš kailio“ veikia iki 2021 m. birželio 5 d.

KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba).