Tamsos teritorijoje

Remigijaus Treigio paroda „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką” Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje.

2_treigys

Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.

Aklinos tamsos užpildyta erdvė neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji – beribė. Joje negali jausti sienų, lubų, nebent pagrindą po kojomis. Tai – paprastai vienintelis atramos taškas, kurį būdamas tokios erdvės viduje jauti fiziškai, bet negali įžiūrėti. Tamsi erdvė tuo pat metu yra ir atvira, ir uždara. Uždara žvilgsniui, gebėjimui matyti, tačiau atvira mintims ir vaizduotei. Tokia erdvė itin palanki įtampai, nerimui, baimei ir net panikai. Jausmams, kurie daugiau ar mažiau susiję su saugumo praradimu, grėsme būti pažeistam ar iš viso sunaikintam. Kiek užtrunka, kol mūsų rega, neaptikusi jokio akies tinklainės dirgiklio, konstatuoja visišką tamsą ir pasiunčia į smegenis pavojaus signalą? Būtent jis tampa pagrindiniu impulsu, išprovokuojančiu baimes. Panašu, kad kelias nuo tamsos patyrimo iki minties apie išnykimą yra gana trumpas. Per trumpas, kad spėtum užsiimti savitaiga, situacijos analize ar kokiais nors kitais nusiraminimo būdais. Tačiau pakankamas, kad baimė užgriūtų tave visu savo svoriu.

Remigijaus Treigio fotografijų ciklas „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką” (1999) yra būtent apie tai – tamsoje kaupiamas baimes. Nors jo fotografijoje tamsa nėra aklina, jos poveikis labai panašus. Tamsa nuo pat vaikystės mus veda į nežinią, riziką pasiklysti ir pamesti save. Taigi, čia pakliuvę neišvengiamai įžengiame į pavojingą teritoriją, kurioje, kaip sufleruoja mūsų sąmonė, galime pradingti. Nesvarbu, kad tą akimirką išgyvenami jausmai nėra griežtai apibrėžti, gana migloti. Tačiau panašu, kad jie veikia gerokai stipriau nei akivaizdus susidūrimas su grėsme, kai aiškiai supranti, kad trauktis nėra kur, turi pulti arba pasiduoti. Šiuo atveju viskas kitaip. Čia paliekama pakankamai erdvės ne tik dvejonėms ir daugialypiams nujautimams. Atsidūręs tirštos tamsos prisodrintose Remigijaus erdvėse niekada nesi tikras, ar tavo baimė pakankamai pagrįsta. O gal tu tiesiog sąmoningai leidiesi įbauginamas, kad vėliau iš jos ištrūkęs galėtum nors akimirką pasijusti visiškai laisvas. Gal tai laisvės pojūčio kaina? Tokio jausmo ypač stinga dabar, pastarosiomis savaitėmis, kai žinojimas nugrimzdęs tamsoje. Neguodžia ir tai, kad jis kartkartėmis iš jos išnyra, nes dabar žinojimas pasireiškia grėsmės pavidalais. Tai laikas, kai neįmanoma ne tik pajusti, bet ir simuliuoti visiško išlaisvėjimo. Egzistuoja kažkas, kas tam trukdo. Ir tas „kažkas” labai panašu į baimę.

3_treigys

Remigijus Treigys, iš ciklo „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ (sidabro želatinos atspaudai ant popieriaus, 20 x 20). 1999 m.

Pasirodo, reikia labai nedaug, kad žmogus regėtų. Kai tik akys apsipranta su tamsa, pradeda fiksuoti daiktų skleidžiamas šviesos daleles ar trumpus blyksnius. Kai tai nutinka, prasideda kitas, atpažinimo, etapas. Linija pavirsta daikto kontūru, dėmė – paviršiaus fragmentu. Detalė po detalės akys pradeda lipdyti atskirus objektus ir tada jau galima juos atpažinti. Kai tai nutinka, pasijunti labai arti išsigelbėjimo. Pažįstami daiktai sufleruoja pažįstamą aplinką, o čia jau yra saugu, kad ir sąlyginai. Treigys puikiai žino, kad tamsą galima suardyti tik pasitelkus šviesą. Tačiau šviesai prasiskverbti prie paviršių, plokštumų, briaunų ir plyšių jis leidžia tik tiek, kiek būtina, kad galėtum juos šiek tiek ištraukti iš gilumos.

Šio menininko fotografijoje dažnai išvis nelieka spalvų. Jos išnyksta ir šiame cikle. Vyrauja švelniai pereinantys juodos ir pilkos tonai ir pustoniai. Kartais tampa neaišku, kur baigiasi materialų pavidalą turintis objektas ir prasideda jo metamas šešėlis. Toks paviršių tyrinėjimas akimis gali tapti bergždžiomis pastangomis pažinti aplinką, jei tikimasi ją išvysti aiškiai ir tiksliai. Geriausiu atveju, kas pavyks šiose erdvėse, gali gauti užuominų apie vietą, kurioje atsidūrei, ir laiką, į kurį patekai. Taupi, iš nežinia kur sklindanti šviesa tarsi ištempia erdvę tiek vietos, tiek ir laiko požiūriu, prailgina atstumą nuo pažvelgimo iki vaizdo užfiksavimo. Treigys niekada neišsako visko iki galo, jis visuomet palieka erdvę, sukonstruoja plokštumą ar nubrėžia ribą, kur galima būtų susidėlioti savo mintis, nuojautas ir suvokimus.

Pasakodamas savo tamsias istorijas, autorius naudojasi ne tik šiomis priemonėmis. Daugiau nei prieš dvidešimt metų sukurtos fotografijos, kaip jam įprasta, iki pat kraštų užpildomos vizualiniais triukšmais: įbrėžimais, subraukymais, padraskymais. Tai visuomet veikė kaip jo fotografijos įgarsinimas, papildomas garsų fonas vaizduojamiems objektams. Dabar šie triukšmai atrodo stebėtinai jaukiai. Kiekvienas fotografijos paviršiaus pažeidimas tampa savotišku įrodymu, kad erdvė yra dėvima, gal net gyvenama. O tai jau tamsos pri(si)jaukinimo pradžia. Vadinasi, baimėms iš tamsos išsklaidyti nebūtinas visiškas atpažįstamumas. Jeigu tai neįmanoma, užtenka šias erdves ir jose tūnančius objektus prisijaukinti. Atrodo, to pakanka, kad baimės neišvešėtų, pradėtų tirpti ir galiausiai iš viso išnyktų. Gal taip galėtų nutikti ir su tuo „kažkuo”, kas šiandien trukdo mums jaustis laisviau? Nežinia, bet pabandyti verta.

[nggallery id=507]

Virtuali paroda veikia iki gruodžio 31 d.

Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda)

Paroda pristatoma ČIA.

7md_logo_200

Parašykite komentarą