#Laikonėra 4. Šešios tarpšvenčio valandos

antradienis 18.15–20.55 val.

trečiadienis 17.45–21.05 val.

Tarp nurodo laiko, kuriuo kas nors vyksta, tarpą. Tiksliau, metą, kai paprastai nevyksta nieko svarbaus ir išgyvenama kažkokia neapibrėžta būsena tarp buvusių, pasibaigusių ir būsimų, dar neprasidėjusių įvykių. Taigi, atsidūręs tarp papuoli į kažkokią niekieno teritoriją. Jau nesi ten, iš kur pajudėjai, ir dar nesi ten, kur link judi. Tarp visuomet įsiterpia tarp dviejų atskaitos taškų, megzdamas tarp jų vienokią ar kitokią jungtį ir gali reikšti skirtingus dalykus.

Iš pirmo žvilgsnio tarpšventis netalpina jokių originalesnių interpretacijų. Tai – laikas, kai valgomi šventinių patiekalų likučiai, į stalčius kaišiojamos dovanos, prieš išmetant dar kartą perskaitomi gauti sveikinimai. Tai labiausiai apstingęs laikas, nes dirbdamas nuveiki stebėtinai mažai, ir besivelkantys darbai savaime nusistumia į ateinančius metus. Tai – tuščias laikas, kai lyg ir nieko nelaukdamas vis dėlto lauki. Gal likusių švenčių, o gal ir jų pabaigos. Paprastai tarpšventį visi išgyvename panašiai. Panašios nuotaikos, kalbos, rūpesčiai, veiksmai. Tik šiais metais viskas yra kitaip. Tie, kurie pavargdavo nuo bruzdesio, sukraunamų ir iškraunamų krepšių, spūsčių gatvėse ir neprognozuojamų svečių antplūdžių, įgijo savotišką pranašumą prieš kitus. Tuos, kurie be viso to šventimo neįsivaizdavo. Dabar galima ramiai, be jokių trukdžių įsitaisyti mėgstamiausiame namų kampe, išsitraukti knygą ar pasileisti filmą ir taip egoistiškai leisti laiką, kuris normaliu atveju priklausytų bendravimui su kitais. Tai – tuštumos ar pilnatvės valandos? Atsakymai, ko gero, kiekvieno bus skirtingi.

Tikėtina, kad dabartinis tarp (dar platesniame nei švenčių kontekste) apims gyvenimo tarpsnį nuo pandemijos pradžios iki pabaigos. Ir čia neabejodami galime jį apibrėžti kaip laukimo metą, kada bus pasiektas antrasis atskaitos taškas ir dabartinis tarp atsirems įpabaigos faktą. Galbūt toje laukiamoje ateityje mūsų palikuonys, vartydami Remigijaus fotografiją „1990 m. gruodžio sekmadienį laiko nebuvo“, ras įrašą 30 m. pr. Pnd. (Pnd. – pandemija), o ant Beno „Riportas 1980–2020 belaikis“ bus pažymėta 40 m. pr. Pnd., o 2020 m. pasiliks belaikiai. Tokios ir panašios korekcijos ateityje įmanomos ne tik istorinėse datose, bet ir mūsų gyvenimuose.

Kas vyksta, kai fizinė erdvė aplinkui susitraukia, tampa ankšta judesiams, nors galbūt erdvesnė mintims, kai šventės virsta buvusiųjų imitacija ar nauja jų versija? Akivaizdu, kad tuo metu maišosi praeities, dabarties ir ateities suvokimai, koreguojasi ne tik įpročiai, bet ir įsi/vaizdavimai. Benas su Remigijumi visą šį laiką savo fotografinius vaizdus konstravo ne tik iš pirminės, bet ir antrinės ar dar kokios realybės, o gal net ne realybės. Keisčiausia, kad kuo tvirčiau jie stojasi ant žemės, juo labiau tolsta nuo šiandienos. Jie užsimena apie adventą, apie žiemos šventes. Dalijasi patarimais, „kaip per šventes nepersivalgyti (1)“. Bet, panašu, kad jiems patiems labiau rūpi „mergaitė, pasiruošusi plautis rankas“, „meškutės namuke“, „dūšios be dušo“ nei mutuojančios mūsų Kalėdos. Ribos tarp gyvenimo ir meno jų galvose seniai išsitrynė. Dabar jos nyksta tarp šių autorių žodžių ir veiksmų, vaizdavimų ir įsivaizdavimų, teiginių ir neiginių. Atrodo, kad daugėjant klaustukų mano tekstuose, atitinkamai jų mažėja Beno ir Remigijaus vizualiuose pokalbiuose. Jie nebeturi klausimų nei vienas kitam, nei internautams. Galbūt dėl to, kad jųdviejų bendravimas vėl palaipsniui užsisklendžia ir įgauna vis uždaresnę formą, iš juos stebinčiųjų pusės pradeda sklisti susierzinimas, primenantis beviltišką bambėjimą. „Niekas niekur neartėja. Lėta eiga, tyli spenga“, – siunčia Benas Remigijui, iš kurio netrukus gauna „Tylą“.

Ankstesnes būsenas Beno ir Remigijaus fotografijose vis dažniau papildo pilnakraujai personažai. Ir toliau medžiojama šviesa, tik dabar pastangų reikia mažiau, nes jos padaugėjo kartu su iškritusiu sniegu. Fiksuojami blyksniai, stebima raudona, klampūs šešėliai ir autorių pamėgtos apskritos formos. Nebūtinai pilnaties. O daugiau – nieko. Matai tai, ką matai. Jauti tai, ką jauti. Benas sudeda pamatus ir pastato ne namą, bet dvi kėdes. Po to įpila vyno Leonidui Donskiui. Taurė viena, todėl viena lieka ir kėdė. Kai vieni nueina, ateina kiti. Tik ar pabaiga visada reiškia pradžią?

Skaitmeninio albumo „Laiko nėra“ IV dalis.

Diskusijų platforma.

Daugiau informacijos: https://kurejusajunga.lt/