Skaitmeninis Klaipėdos architektūrinės dailės archyvas

Nacionalinį kultūros paveldą skaitmenina įvairios atminimo puoselėjimo institucijos – bibliotekos, muziejai, archyvai, mokslo ir kultūros įstaigos. Vis daugiau kultūrinės informacijos sukuriama skaitmenine forma. Pernai Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka suskaitmenino Klaipėdos ir didžiąją dalį Vakarų Lietuvos vitražų. Tai nebe pirmas tokio pobūdžio šios bibliotekos projektas, visiems prieinamas virtualioje erdvėje.

S. Drebickaitė. Keturių dalių teminis vitražas „Gamtos pažinimas. Mokslas. Darbas. Menas“. 1987 m. Plonas spalvotas stiklas, švinas, 15 kv. m. S. Nėries g. 5, Klaipėda, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto vitražų salė. Išsaugotas. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.
S. Drebickaitė. Keturių dalių teminis vitražas „Gamtos pažinimas. Mokslas. Darbas. Menas“. 1987 m. Plonas spalvotas stiklas, švinas, 15 kv. m. S. Nėries g. 5, Klaipėda, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto vitražų salė. Išsaugotas. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

Realus ir virtualus paveldas

I. Kanto viešoji biblioteka uostamiesčio kultūros paveldo skaitmeninimą pradėjo 2000 m. Pirmasis rimtas bibliotekos darbas šioje srityje – „Virtuali Klaipėdos krašto dailės galerija“, reprezentuojanti Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte gyvenančių dailininkų kūrybą (projektą parėmė Atviros Lietuvos fondas). 2002 m. įgyvendintas dar vienas didelis projektas – „Klaipėdos miesto nekilnojamosios vertybės“, suskaitmeninti uostamiesčio paveldo objektai, įrašyti į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (projekto rėmėjas – Klaipėdos miesto savivaldybė). 2014 m. vykdant projektą „Klaipėdos nekilnojamasis kultūros paveldas: realus ir virtualus“, informacija apie Klaipėdos miesto nekilnojamąsias kultūros vertybes išversta į vokiečių ir anglų kalbas (projektą iš dalies finansavo Lietuvos Respublikos kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos).

2019 m. I. Kanto viešosios bibliotekos Meno skyrius suskaitmenino monumentaliosios ir taikomosios dailės kūrinius visuomeniniuose ir sakraliniuose objektuose. Sėkmingai įgyvendintas kultūrinis projektas „Monumentalioji tapyba architektūros labirintuose: praeitis ir dabartis“, kurį iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba. Suarchyvuotos Klaipėdos ir visos apskrities klasikinės freskos, sgrafitai ir šiuolaikinės sieninės tapybos kūriniai. Surinktos medžiagos pagrindu sukurtas interaktyvus žemėlapis – vedlys, kuriame skelbiamos išlikusių ir sunaikintų meno kūrinių nuotraukos, tikslios metrikos, kūrinių dislokacijos vietų nuorodos, skelbiama apie objektų lankymo galimybes.

2020 m. Meno skyrius suskaitmenino Klaipėdos ir didžiąją dalį Vakarų Lietuvos vitražų. Gruodį buvo užbaigtas Lietuvos kultūros tarybos iš dalies finansuotas projektas „Vitražai Klaipėdos visuomeninių pastatų interjeruose: istorija ir dabartis“. Sukaupta vizualinė ir faktografinė informacija papildė prieš metus sukurtą monumentaliosios dailės žemėlapį. Nuo šiol jame galima apžiūrėti išlikusius ir sunaikintus vitražus, susipažinti su jų kūrėjais. Monumentaliosios dailės objektų žemėlapį galima rasti bibliotekos tinklalapio nuorodoje  http://www.biblioteka.lt/freskos/.

Nykstanti meno rūšis

XX a. septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai – visuomeninių pastatų statybos bumo ir architektūrinės dailės klestėjimo laikotarpis. Tuo metu Klaipėdoje, Palangoje, Šilutėje, Juknaičiuose kilo kultūros namai, santuokų rūmai, sveikatingumo kompleksai, muziejai, gydyklos, organizacijų administraciniai pastatai.

V. Bizauskas, architektas R. Ramanauskas. Abstraktus vitražas kavinėje „Aismarės“. 1998 m. Plonas stiklas, švinas, 150 x 200 cm. Tilžės g. 9, Klaipėda. Išsaugotas. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.
V. Bizauskas, architektas
R. Ramanauskas. Abstraktus vitražas kavinėje „Aismarės“. 1998 m. Plonas stiklas, švinas, 150 x 200 cm. Tilžės g. 9, Klaipėda. Išsaugotas. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

Modernių pastatų lakoniškiems interjerams pagyvinti būtinai reikėjo dailės inkliuzų – freskų, vitražų, keraminių pano, gobelenų, skulptūrų. Architektūrinę dailę, be abejonės, skatino pastato sąmatoje iš anksto numatytas dailės kūrinio finansavimas. Architektūrinė dailė buvo ne dekoro elementas, o organiška  pastato dalis.

Ypač palankus šis laikotarpis buvo vitražų kūrėjams. Dekoratyviniai, heraldiniai ar teminiai vitražai puošė ne vieno visuomeninio pastato interjerą. Bet tai jau istorija: architektūrinė dailė – nykstanti meno rūšis. Pastatai modernėja, įsitvirtina stiklas, kinta užsakovų skonis, greitėja statybos tempai. Tradicinei freskai ir vitražui vietos lieka vis mažiau. Nepriklausomybės atgavimas ir prasidėję pastatų privatizavimo procesai labai nepalankiai veikia monumentaliąją dailę: sunaikinta ne viena freska, negrįžtamai suniokota daug vitražų.

Susiklosčius tokiai situacijai, reikėjo nedelsiant pradėti archyvavimo darbus: fotografuoti ir skaitmeninti išlikusius kūrinius, o sunaikintus vitražus atkurti iš nuotraukų, archyvų ir dailės albumų. Asmeninių nuotraukų archyvais pasidalijo vitražų kūrėjai Bronius Bružas ir Eimutis Markūnas. Konstantinas Šatūnas atsiuntė puikų savo vitražų katalogą. Projekto vykdytojai konsultavosi su menininkėmis Rimante Kulšiene ir Laimute Gintautėle Baginskiene, už profesionalias konsultacijas dėkingi menininkui Eimučiui Markūnui. Vertinga buvo klaipėdiečių architektų Ramūno Kraniausko, Zigmo Rutkausko, Adomo Skiezgelo informacija. Jiems padedant surastas ne vienas puikus vitražas uostamiesčio erdvėse. Suskaitmeninta beveik 60 vitražų, deja, 19 iš jų jau buvo sunaikinti.

Vietoj vitražų – langai

Sunku patikėti, kad Klaipėdos medienos medžiagų kombinatą (dabar UAB „Klaipėdos medienos  grupė“, Liepų g. 6) dar ne taip seniai puošė du įspūdingi vitražai. Vienas iš jų – stambiausias darbas Lietuvos naujojoje architektūroje ir ryškiausias šiuolaikinės architektūros ir vitražo sintezės pavyzdys – Algimanto Stoškaus 1974–1975 m. sukurtas monumentalus vitražas „Baltija“. Įspūdingo būta ir 1975 m. menininko Broniaus Bružo sukurto didžiulio dekoratyvinio plono stiklo vitražo. Deja, neliko nei vieno, nei kito. Po pastato rekonstrukcijos vitražus pakeitė plastikiniai langai.

A. Stoškus, architektai P. Lapė, F. Sakalauskas. Vitražas „Baltija“. 1974–1975 m. Storas spalvotas stiklas, cementas, 420 x 1800 cm. Liepų g. 68, Klaipėda (buvusiame Medienos medžiagų kombinate). Sunaikintas. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.
A. Stoškus, architektai P. Lapė, F. Sakalauskas. Vitražas „Baltija“. 1974–1975 m. Storas spalvotas stiklas, cementas, 420 x 1800 cm. Liepų g. 68, Klaipėda (buvusiame Medienos medžiagų kombinate). Sunaikintas. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

2020 m. sausį buvo sunaikintas Henriko Kulšio vitražas (architektas Gytis Tiškus) Klaipėdos buities rūmuose (Herkaus Manto g. 35) . Klaipėdiečiai buvo vitražo naikinimo liudininkai, bet, laimė, dar šį tą spėjo nufotografuoti. Šis H. Kulšio vitražas išsaugotas bent jau skaitmeniniame archyve – vitražų ir freskų žemėlapyje.

Grėsmė iškilo ir įspūdingo dydžio Marijos Anortės Mackelaitės jūrinės tematikos vitražui, kuris yra buvusių Klaipėdos prekybos uosto kultūros rūmų pastate (J. Janonio g. 27). Dabar pastatas parduodamas, vitražas iš vidaus aklinai užkaltas. Kol kas jo nufotografuoti nepavyko, todėl šio kūrinio nėra vitražų žemėlapyje.

Galima pasidžiaugti, kad Klaipėdoje yra daugiau išlikusių, nei sunaikintų vitražų. Klaipėdos laikrodžių muziejuje ir Prano Domšaičio dailės galerijoje išlikę dekoratyvūs Broniaus Bružo vitražai, Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete išsaugotas menininkės Silvijos Drebickaitės 1987 m. sukurtas didžiulis teminis keturių dalių vitražas „Gamtos pažinimas. Darbas. Menas. Mokslas“. Fakulteto dekanas profesorius Rimantas Balsys, atverdamas duris į vitražų salę, neslėpė pasididžiavimo, kad jam pavyko atkovoti šią erdvę – ji kurį laiką buvo virtusi sandėliu. Respublikinės Klaipėdos ligoninės Konsultacinės poliklinikos interjerą puošia santūrių spalvų, originalios kompozicijos  dekoratyvinis heraldinis Henriko Kulšio vitražas, Lietuvos jūrų muziejaus administracijos pastatą ir Klaipėdos civilinės metrikacijos rūmus – teminiai Gintautėlės Laimutės Baginskienės vitražai. Vitražų kūrėjo Algirdo Dovydėno darbai išsaugoti buvusios „Žaliosios“ vaistinės languose Tiltų gatvėje, architektų labai branginamas A. Dovydėno vitražas „Miestas prie jūros“ tebėra bendrovės „Klaipėdos komprojektas“ pastate Taikos pr. 24A. „Mėlynos jūros fone miestas išnyra lyg sala, nusagstyta senamiesčio kvartalais ir persmeigta įsirėžiančiomis į juos galingomis uostamiesčio konstrukcijomis. Kompozicijoje savitai interpretuojami Klaipėdos peizažo fragmentai“, – apie šį A. Dovydėno vitražą rašė menotyrininkė Raminta Jurėnaitė.

A. Dovydėnas, architektas Z. Rutkauskas. „Žaliosios“ vaistinės penkių dalių vitražas. 1979 m. Spalvotas stiklas, švinas, tapymas, piešimas, 260 x 90 x 5 cm. Tiltų g. 6, Klaipėda. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.
A. Dovydėnas, architektas Z. Rutkauskas. „Žaliosios“ vaistinės penkių dalių vitražas. 1979 m. Spalvotas stiklas, švinas, tapymas, piešimas, 260 x 90 x 5 cm. Tiltų g. 6, Klaipėda. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

Ypač saugomi bažnyčiose

Reikšmingą projekto dalį užima bažnyčių vitražai. Sakraliniai objektai į skaitmeninimo projektą įtraukti todėl, kad Klaipėdos bažnyčios buvo atkurtos ar naujai pastatytos tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, todėl ir jų vitražus kūrė šiuolaikiniai vitražo meistrai.

Įspūdingą erdvinį vitražą „Prisikėlęs Kristus“ Šv. Kazimiero bažnyčiai (Kretingos g. 40), sukūrė vitražų grandas Kazimieras Morkūnas. Anot bažnyčios klebono Rolando Karpavičiaus, tai yra didžiausias ir sunkiausias erdvinis vitražas visoje Rytų Europoje: jo aukštis – 11 m, plotis – 4,5 m, svoris – 800 kg. Vitražo sukūrimui ir pakabinimui bažnyčios erdvėje reikėjo ne tik kūrybinės meistrystės, bet ir ypatingų techninių bei inžinerinių sprendimų. K. Morkūnas šio vitražo baigti nesuspėjo, po jo mirties kūrinį užbaigė menininkė Eglė Valiūtė. Stiklo mozaikos technika Šv. Kazimiero bažnyčiai ji sukūrė ir unikalias Kryžiaus kelio stotis.

1996 m. Eimutis Markūnas Naujosios Apaštalų bažnyčios (Taikos pr. 72) erdvėms sukūrė vitražų ciklą „Šešėliai“. Bažnyčios vitražams menininkas pasirinko originalią kompoziciją:  bažnyčios langais vilnija kryžių pynės, o tarpus tarp kryžių užpildo tūkstančiai skirtingų, nesikartojančių piešinių bibline tema. Į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios vitražų autoriaus paieškas įsijungė visa parapijos administracija – buvo labai sudėtinga atkurti vitražo metriką. Įminti šią painią mįslę padėjo kunigas Vilius Viktoravičius: vitražus bažnyčiai sukūrė kaunietis menininkas Jaunius Erikas Kaubrys.

Klaipėdos architektai vitražo meistrų dažniausiai ieškojo sostinėje. Tuometis Vilnius dailės institutas buvo vienintelė vitražų kūrėjų mokykla. Tarp architektų ir vitražo meistrų formavosi savotiški kūrybiniai tandemai.

K. Morkūnas, E. Valiūtė, architektai A. Skiezgelas, R. Krištapavičius. Erdvinis vitražas „Prisikėlęs Jėzus“. 2013 m. Storas spalvotas stiklas, metalo konstrukcijos, aukštis – 11 m, plotis – 4,5 m, svoris – 800 kg. Kretingos g. 40, Klaipėda, Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčia. I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.
K. Morkūnas, E. Valiūtė, architektai A. Skiezgelas, R. Krištapavičius. Erdvinis vitražas „Prisikėlęs Jėzus“. 2013 m. Storas spalvotas stiklas, metalo konstrukcijos, aukštis – 11 m, plotis – 4,5 m, svoris – 800 kg. Kretingos g. 40, Klaipėda, Klaipėdos Šv. Kazimiero bažnyčia.
I. Kanto bibliotekos archyvo nuotr.

Klaipėdiečiai architektai Zigmas Rutkauskas, Ramūnas Kraniauskas, Adomas Skiezgelas, Aina Inkratienė, šviesaus atminimo Gytis Tiškus, Petras Lapė, Arvedas Kybrancas ne vieną puikią visuomeninę erdvę sukūrė kartu su vitražo meistrais Kaziu Morkūnu, Algimantu Stoškumi, Broniumi Bružu, Algirdu Dovydėnu, Gintautėle Laimute Baginskiene, Henriku Kulšiu, Rimante Kulšiene. Palangiškį architektą Leoną Laimutį Mardosą graži kūrybinė draugystė siejo su vitražų kūrėju Broniumi Bružu. Dabar, deja, jau sunaikinti buvusio „Litimpekso“ banko ir kavinės „Sodžius“ vitražai Palangoje, bet vienas jų bendras kūrinys – B. Bružo sukurtas altorinis vitražas L. L. Mardoso suprojektuotoje Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčioje – saugomas ir parapijiečių labai vertinamas.

Juknaičių gyvenvietės erdves vitražais gražino architektų Stanislovo Kalinkos, Petro Grecevičiaus ir vitražo meistrų Algimanto Stoškaus, Algirdo Dovydėno, Konstantino Šatūno kūrybinės pajėgos. Ne vieną puikų vitražą, bendradarbiaudamas su  architektu Juozu Šipaliu, K. Šatūnas yra sukūręs „Baltijos“ (dabar „Auskos“) poilsio namų erdvėms. Erdvinį ažūrinį vitražą „Muzika“ K. Šatūnas, bendradarbiaudamas su architekte Irena Likšiene, sukūrė Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklai. „Vitražo kompozicija, skambėdama lyg vargonai, kyla aukštyn ir vidine klausa išgirsti erdvę, vibruojančią ir aidinčią muzikos garsais“, – apie šį vitražą teigė Žydrūnas Mirinavičius, K. Šatūno vitražų meno žinovas.

Paieškos dar nebaigtos

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vitražus pradėjo kurti ir klaipėdiečiai. Kelis vitražus Klaipėdos interjeruose yra sukūręs Virgilijus Bizauskas. Abstrahuotus ir spalviškai skambančius menininko vitražus galima apžiūrėti Simono Dacho progimnazijoje (Kuršių a. 2/3), kavinėje „Aismarės“ (Tilžės g. 9). Virginijaus Bako sukurtas vitražas išlikęs Klaipėdos apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje (Herkaus Manto g. 2). Tapytojas Rytis Martinionis prisiminė, kad klaipėdiečių sukurtų vitražų uostamiestyje buvo daugiau, pats Rytis buvo ne vieno iš tų vitražų idėjos ir meninių sprendimų autorius. Deja, ne visi vitražai išliko, nepavyko surasti net jų nuotraukų. „Buvome jauni, tiesiog mėgavomės gyvenimu ir net nepagalvodavome, kad vitražus reikia įamžinti ar bent jau nufotografuoti. Nevaikščiojome su fotoaparatais rankose, išmaniųjų tuo metu nebuvo“, – prisiminamais dalijosi V. Bakas. Todėl žemėlapyje nėra legendinės „Bohemos“ kavinės vitražo, nepavyko rasti kavinės „Morena“ (prie Girulių televizijos bokšto) vitražo nuotraukų. Gal po šios publikacijos kas nors pavartys savo senus albumus ir pasidalys su I. Kanto biblioteka savo nuotraukomis.

Atliktas didžiulis darbas, sukaupta vertinga medžiaga, kuria gali naudotis dailės istorijos žinovai ir mėgėjai, paveldosaugos specialistai ir visi besidomintys Klaipėdos istorija, jos kultūra. Sukurtas freskų ir vitražų žemėlapis gali būti naudingas kultūrinių ekskursijų organizatoriams. Projekto autoriams pavyko apsilankyti Lopaičiuose – gražią kūrybinę edukaciją „Pilies malūne“ jiems surengė klaipėdietis vitražų kūrėjas V. Bizauskas. Kartu su Leonu Laimučiu Mardosu ir grafike Gražina Oškinyte-Eimanavičiene vieną sekmadienio rytą projekto kūrėjai pabuvojo Kūlupėnų bažnyčioje (L. L. Mardosas yra šios bažnyčios projekto autorius, jo gražią idėją bažnyčios altorių papuošti spalvingu Šv. Motiejaus atvaizdu įgyvendino B. Bružas). Kryžiaus kelio stotis Kūlupėnų bažnyčiai sukūrė grafikė G. Oškinytė-Eimanavičienė.

Monumentaliosios dailės ir vitražų paieškos Klaipėdos miesto ir Vakarų Lietuvos interjeruose dar nebaigtos. Interaktyvus žemėlapis bus nuolat pildomas ir atnaujinamas. Jame galėtų atsirasti viso regiono bažnyčių vitražai, bet tai – jau kitas didžiulis darbas, kurį tikimasi atlikti.

DURYS / 2021 vasaris / Nr. 2 (86)

Parašykite komentarą