Identitetų studija laiko paraštėse

Su Anatolijumi Klemencovu susitinkame jo studijoje ir pagaunu save galvojant, kad mūsų interviu tęsiasi jau 20 metų. Tik dabar suprantu, kad niekada pokalbiams (o, kiek buvo tų pasitarimų ir diskusijų, meno projektų aptarimų!) ypatingai nesiruošdavome, nes pasitikėdavome improvizacijų metu gimstančių naujų idėjų galia.

Du pastarieji dešimtmečiai prabėgo tarsi parodos atidarymas. Susitikę juokaujame ir mintyse perrenkame Anatolijaus eskizus bei esminius kūrinius, dariusius įtaką kitiems jo kūriniams, o gal net sau patiems. Apsistojome ties naujausia autoriaus kūrinio „Identitetų laikai“ versija, paskutiniu jo darbu, eksponuotu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro projekte „Supernova“ ir meno mugėje „ArtVilnius’20”. Šis kūrinys kalba apie mus keičiantį laiką ir pats yra jo paženklintas. Tai kūrinys-kometa, staiga pasirodantis meno eteryje, ilgam išnykstantis ir vėl pasirodantis – jau kito konteksto orbitoje. Pirmą kartą Anatolijaus Klemencovo instaliacija „Identitetų laikai“ (2008), kurioje panaudotos SSRS laikų milicijos atmintinės / piešiniai / fotorobotai, skirti nusikaltėlių tautybėms atpažinti, buvo pristatyta 2008 m. mano kuruojamo meno projekto „Now art Now future“ metu „Meno parko“ galerijoje, Kaune.

Man įdomu, kaip šis kūrinys galėtų būti suprastas žiūrovo, nesusijusio su šiuolaikinio meno pasauliu, kūrybinėmis menininkų strategijomis, tačiau žinančio, kas yra identiteto konstruktas Europoje po Berlyno sienos griūties. Kalbuosi su VDU moksliniu darbuotoju dr. Tomu Kavaliausku, ką tik išleistos knygos „Europe Thirty Years after 1989“ (Brill-Rodopi) sudarytoju ir bendraautoriumi. Prašau jo komentaro ne apie tai, kaip geopolitika ir europinė dimensija įtakojo meno procesus, bet apie tai, kodėl mūsų sąmonėje vienaip ar kitaip dar rezonuoja neegzistuojanti valstybė, apie jos paliktą geopolitinį pėdsaką, naujas ribas ir sienas, kurias braižome tapatybių žemėlapyje.

Ignas Kazakevičius: Tomai, šio kūrinio autorius A. Klemencovas neanalizuoja SSRS sistemos, geopolitinio vieneto egsistavimo prasmės, nesigilina į to laiko ekonomikos ar kultūros raidą, iš to kilusią disidentinę būtį ir jos madą, protesto kultūrą, laisvės apibrėžimus, pasyvią rezistenciją, depresiją ir psichologines traumas, protekcionizmą ir korupciją, visuomenės daugiaveidiškumą, nes visa tai egzistuoja ir dabar, tik kitais „vienos tiesos“ mutacijų pavidalais. Vis dėlto autorius panaudoja šiais laikais absurdiškai atrodančią tautybių išklotinę-identifikatorių, kuri jau savaime regisi artefaktu. Keista, juk pakankamai nutolome nuo sovietinės civilizacijos. Turbūt tokie rudimentai vienokia ar kitokia forma išlieka mūsų kultūroje, tampa savotišku mūsų tapatybės archyvu. Kaip trumpai apibrėžtum analogišką mutaciją trijų dešimtmečių europinės tapatybės kontekste?

Tomas Kavaliauskas: Sovietmečiu Vakarai į rytų europietį žvelgė kaip į nevisavertį žmogaus porūšį, vadinamą homo sovieticus. Evoliucijoje turime homo erectus, po to – homo sapiens, o prie to prisidėjo dar ir homo sovieticus, kuris neva tikėjo šviesiu komunizmo rojumi. 1989-aisiais vakarų vokiečiams, anglams, amerikiečiams tapo neaišku, kodėl homo sovieticus nori laisvės nuo komunizmo ir Kremliaus, kodėl nori integruotis į Europos Sąjungą. Vakariečiams užtruko, kol sužinojo, kad buvo tautinė lietuvių ir lenkų, latvių ir estų, čekų ir rumunų tapatybė, disidentai, pasipriešinimas. Taigi įvyko ne tik geopolitinė transformacija, pereinant iš socializmo į ekonominį kapitalizmą bei politinę demokratinę santvarką, bet dar ir piliečių tapatybės savimonės kaita. Tačiau reikėjo palaukti iki 2004-ųjų, kol tuose Vakaruose bus suvokta, kad ex-homo sovieticus yra nebe „from East Europe“, o iš „Baltic States Lithuania“, „Baltic States Latvia“ ar iš šiandieninės Vidurio Europos Lenkijos, priklausančios NATO ir ES.

I. Kazakevičius: Žiniasklaida yra didelis fabrikas, gaminantis, įpakuojantis, kasdien mums pristatantis „tinkamą“ savęs suvokimo produktą. Žurnalistai ir sociologai, politologai ir režisieriai, rinkodarininkai ir antropologai – visi jie įsivaizduoja esą socialiniais dizaineriais, modeliuojančiais mūsų nuostatas reikiama linkme. Prisimindami SSRS ir posovietinės erdvės transformacijų istoriją, matome, kad bandymai atkurti prarastą, šaknis į neegzistuojančią terpę įleidusį savęs identifikavimą, sukuria klaidingas nuostatas, dirbtinius kultūrinius barjerus, politines konfrontacijas ir karus, o bet koks konfliktas skatina visuomenės pokyčius, pastarieji vėl teigia identiteto pokyčius, kurie užprogramuoja naujus konfliktus. Ar tai neišvengiama?

T. Kavaliauskas: Brexit’o procesas 2018–2020 m. atskleidė anglų rasistines nuostatas prieš tuos pačius „from East Europe“, tarytum nebūtų praėję 30 metų po 1989-ųjų Berlyno sienos griuvimo, kuomet Vakarai susijungė su Rytais. Londone ir Mančesteryje buvo sumušti lenkai ir lietuviai, nes jie „from East Europe“. Matyt, toji Berlyno siena tikrai buvo Berlyne, o ne Londone, matyt, Berlyno sienos metafora kartais netinka, nes kai kam tai – dar tebelikusi stovėti siena: matyt, Londone, o dar ryškiau – tarp Šiaurės Airijos ir Airijos, nes po Brexito jau reikia atskirti, kur baigiasi Didžioji Britanija. O tie patys vokiečiai vis dar jaučia šias dvi tapatybes – rytų (sovietinio, kur Dresdene Vladimiras Putinas tarnavo) vokiečio ir vakarų vokiečio skirtingus likimus ir skirtingus ekonominius lygmenis. O štai rusai ir ukrainiečiai, su kuriais iki 1989–1991 m. buvome „from East Europe“ kartu bendroje „didžiojoje tėvynėje“, į mus žiūri kaip į išvykusius greituoju traukiniu į Vakarus ir pernelyg sparčiai įšokusius į ES Šengeno zoną. Žvelgiant iš Baltijos šalių perspektyvos, mums Rusija, Ukraina, Baltarusija, Moldova atrodo esančios anapus NATO sienos, keliančios grėsmę mūsų geopolitiniam saugumui, – ypač tai pasakytina apie Rusiją ir Baltarusiją (nes Ukraina po 2014-ųjų Maidano geopolitiškai persiorientavo NATO link), vadovaujamas diktatoriškų pseudoprezidentų Putino ir Lukašenkos, prieš kuriuos protestuoja jų piliečiai. Dabar mums visa tai yra „East Europe“…

I. Kazakevičius: Tas tiesa, Tomai, bet pažiūrėkime paprasčiau. Mes nuolat atsinaujiname, visuomenė gyvena sintezės ir analizės procese nuo pat jos atsiradimo. Genčių, valstybių, tautų formavimosi ciklai primena ritualus – pavyzdžiui, misterijas su veikėjų tipais, apibrėžtais  vaidmenimis, simbolika. Kasdienybėje tai galėtų būti tapatinama su miesto švente, kaip istorine visuomenės ir politikų „bendradarbiavimo“ platforma. Šventės vyksta periodiškai, jų metu kultūriškai „nuleidžiamas garas“ tam, kad visuomenė nepolitikuotų, o belaukdama kitos šventės vėl galvotų, ko dar norėti, geisti, trokšti. Nedalyvaudamas socialinėje misterijoje,   nesusitapatinęs su kokiu nors įvaizdžiu tu, misterijos terminais kalbant, neatgimsi ir neatsinaujinsi. Sekant šia aliuzija, A. Klemencovas „Identitetų laikuose“ meistriškai sužaidžia universalijomis – bažnytine misterija, dionisijomis, monadomis, eteriu, kalokagatija, renesansiniu homocentrizmu. Socialinis ir estetinis dirgikliai susijungia. Kūrinys nagrinėja aktualią tematiką: socialinių tinklų reikšmę, galimybę viešai pasisakyti ir tikimybę būti išgirstam, o suvokimą prilyginti kūrybai.

***

A. Klemencovo „Identitetų laikai“ įveda į tam tikro ritualo, ceremonijos, pozos protokolo ir elgesio politikos pasaulį. Pasaulis yra šabloninis, teigė menininkas ir 2008 m., kuomet jis sukūrė linksmą abrakadabrą, atpažinimo-prisipažinimo mozaiką. Šablonas yra mūsų gyvenimo esmė. Socialinė mimezė yra mūsų išgyvenimo pagrindas. 2020 m. grafikos ciklas virto instaliacija ir atrodė kaip patrauklus facebook`inis nonsensas, teigiantis, kad tapatumas šiandieną yra stiliaus ir skonio reikalas, tarsi shoppingas, kuriuo galima pasigirti socialiniuose tinkluose.  „Identitetų laikai“ yra alegorinis komentaras, skirtas visiems ankstesniems dailininko darbams, kuriuose pilna filosofinių ir religinių refleksijų, anų laikų socarto ir dabartinio eurostandarto poteksčių. A. Klemencovo kūrinys balansuoja tarp „gyvenimo“ kopijos ir originalo. Autoriaus parašas po readymade`u patvirtina ne tik menininko, bet ir jūsų – žiūrovo – teisę žvelgti į bet kurį istorinį kontekstą tik kaip į šabloną, o kūrybą – kaip to šablono interpretavimą, informacinio kanono versiją ateities kartoms.    

Straipsnis iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“ finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės, gavus stipendiją kultūros ir meno kūrėjams.