Patricija Gilytė ir gelsvų drugelių gaudymas

Videomeno, skulptūros bei performatyvios skulptūros, instaliacijos srityse dirbanti menininkė Patricija Gilytė šiemet tarptautinėje parodoje „White Noise, Black Words“, kuri liepos 4 d. bus atidaryta Vilniaus rotušėje, pristatys savo kūrinį „Baltumo balansas“.

Patricija Gilytė. Asmeninio albumo nuotr.

Patricija Gilytė. Asmeninio albumo nuotr.

Darbas, gimęs iš autorės pastebėjimų bei minčių apie sterilumo, perdažymo, išbalinimo ir išblizginimo poreikį skirtingose kultūrose, yra skirtas jautrumo nusidėvėjimui, skirtumams atskleisti, o dar platesne prasme kalba apie žvilgsnį į praeitį. Interviu su dailininke kalbamės apie tai, kas jai yra kūryba, pasirengimą tarptautiniam meno projektui „CreArt“ ir aktyvų kūrybinį gyvenimą. 

Papasakokite apie save: kas esate, kokį meną kuriate?  

Mane domina žmogaus kūno santykis su juntamąja erdve bei regimaisiais paviršiais, taip pat jo santykis su kitais juntamaisiais ir regimaisiais kūnais, žodžiu, žvilgsnio, minties ir veiksmo santykis. Savo kūryba reaguoju į aplinką, todėl mano darbai yra tarsi atsakymai, subrandinti per tam tikrus laiko tarpus. 

Pirmiausia aš stebiu, po to skaitau, ieškodama įvairios ir kuo išsamesnės informacijos, o galiausiai apmąstau ir pagal galimybes įgyvendinu savo sumanymus. Nesu mėnesių mėnesius dirbtuvėse praleidžiančio menininko tipas arba idėjų bei įkvėpimo trokštantis žmogus. Mano idėjos yra tiesiog stebėjimo ir apmąstymo pasekmė, tad aš nesistengiu nei jų įvardinti, nei apibūdinti, nei ieškoti meno istorijoje. 

Mano santykis su menu yra filosofinis, egzistencinis. Labai vertinu poeziją bei literatūrą. Man atrodo, šias meno sritis mes turime ypač puoselėti, su jomis tapatintis bei ginti jų grynumą bei autonomiškumą. Tai pat, nors gal ir nelabai nuosekliai, domiuosi meno ir literatūros, taip pat architektūros teorija, pastaruosius penkerius metus – ir miestų planavimo politika. 

Iš kokių medžiagų dažniausiai kuriate savo darbus? 

Savo kūriniams naudoju įvairias medžiagas, priklausomai nuo sumanymo bei konteksto. Nors, aišku, metams bėgant, susikuria ir tam tikras asmeninis formų, ypač pažįstamų medžiagų „repertuaras“, susikaupia pradėtų ar įpusėtų, bet nebaigtų darbų archyvas (atvirai kalbant, tai tiesiog bereikalingas balastas). 

Medžio, kaip medžiagos, beveik nenaudoju, nebent rėmams. Tikriausiai taip yra todėl, kad medis kaip motyvas yra labai dažnas mano videodarbuose bei videoperformansuose. Videomenas – man labai artima sritis, o fotografija – ganėtinai tolima. Esminė, centrinė mano kūrybos dalis yra susijusi su skulptūra. Man skulptūra yra ir veiksmo, ir mąstymo kategorija. Kiekvienais metais vis stipriau jaučiu mane supančio pasaulio vientisumo nykimą, todėl skaidymosi, subyrėjimo proceso nuorodų galima pastebėti ir mano kūryboje. Joje taip pat esama ir mėginimų tą vientisumą sukurti, suklijuoti iš naujo. Jau kurį laiką plėtoju pikselio, kaip sudėtinės vaizdo dalies, temą. 

P. Gilytės darbas projektui „CreArt“

P. Gilytės darbas projektui „CreArt“

Dažnai keliaujate bei dalyvaujate tarptautiniuose projektuose. Kaip buvote pakviesta dalyvauti projekte „CreArt“? 

Kvietimą dalyvauti „CreArt“ projekte gavau iš Lietuvos dailininkų sąjungos. Mane sudomino tai, kad projekto partneriais yra ir Kaunas – mano gimtasis miestas – ir Lincas (šio Austrijos miesto kultūrinius virsmus su susidomėjimu seku jau keletą metų).  Kadangi šiais metais planavau vykti į Lincą, „CreArt“ kvietimas rezidencijoms sutapo su mano asmeniniais tikslais, todėl išsiunčiau paraišką dėl dalyvavimo. Mane domina ir išorinis Kauno bei Linco panašumas – plėtra abipus upės (Linco atveju – Dunojus), fabrikų bei pramonės įmonių nulemta praeitis bei universitetų reikšmė, o ypač – tas specifinis ne pirmo pagal dydį miesto, ne sostinės statusas (Lincas – Aukštutinės Austrijos sostinė, tačiau pagal įžymumą ar turistų srautus rikiuojasi po Vienos bei Zalcburgo). 

Man pati „CreArt idėja“ – siekis sujungti ar bent jau suartinti įvairių „nepagrindinių“ Europos miestų kultūros srities žmones – pasirodė aktuali. Kitose, pavyzdžiui, mokslo ar švietimo, politikos srityse vyksta bendradarbiavimo bei asmeniškesnio tarpusavio pažinimo stygiaus spragą užpildančios konferencijos, o mene – tik pavienės, atskirų institucijų ar asmenų paskatintos iniciatyvos, dažniausiai parodos. Kiek „CreArt“ idėja bus įgyvendinta praktiškai, dar negaliu spręsti. 

Šiuo metu čia, Lince, kartu su manimi yra atvykę ir menininkai iš Čekijos, Kateřina Držková ir Jan Zdvořák, su kurių kūryba jau turėjau progos susipažinti. Labai vertinu Kateřinos sugebėjimą dirbti jautriai, atidžiai išsirenkant situacijas. Jano darbais taip pat žaviuosi: jis puikiai ir nedirbtinai išlaiko vieną liniją, manau, pats to visai nesiekdamas, ir greitai perfiltruoja kiekvieną situaciją bei potencialias jos išplėtimo galimybes. 

Kokius kūrinius eksponuosite Vilniaus rotušėje? Papasakokite apie juos –  kokie jie, kas įkvėpė juos sukurti? 

Kadangi mano atmintyje stipriausiai užsifiksuoja ilgalaikiai procesai ir reiškiniai, jie tiesiog turi „daugiau svorio“ negu pavieniai signalai ir atsitiktiniai įspūdžiai, tai aš dažniausiai kuriu ne atskirus darbus, o jų serijas, kartais tiesiog pačias jungtis, siejančias kontekstus. Ištraukti iš stalčiaus seniau sukurtą darbą grupinei parodai niekada nėra lengvas pasirinkimas nei man, nei su manimi bendradarbiaujantiems parodų kuratoriams. Geriausia man sekasi kurti naujus darbus specialiai tam tikrai parodai ir konkrečiai vietai, žinoma, turint pakankamai laiko pasiruošti. „CreArt“ atveju tai nebuvo įmanoma dėl riboto laiko ir prieš atrenkant dalyvius suplanuoto biudžeto. 

Mano kartu su kuratoriumi João Laia „CreArt“ parodai „White Noise, Black Words“ pasirinktame kūrinyje„Baltumo balansas“ naudoju paprastą ir mene gana dažnai artikuliuojamą principą – perkabinimą (tam tikra prasme visai tą patį dalyką, kaip meno kūrinių pateikimą rodymui ant sienos tam tikrame žiūrovo žvilgsniui pritaikytame aukštyje), tik renkuosi ne jau egzistuojančius vaizdus ar paveikslus, o iš kasdienybės perimtą elementą –  dienines užuolaidas, traktuodama jas kaip žvilgsniui iš patalpos vidaus į išorę (bet ne atvirkščiai) pralaidų sluoksnį tarp lango stiklo ir vaizdo už lango. 

Taigi „perkabindama“ tokią jau daug metų visai kitoje erdvėje kabėjusią ir visko mačiusią ir absorbavusią užuolaidą, pritaikau ją parodos patalpai, tačiau kabinu ant sienos, o ne prieš langą. Jei parodinėje erdvėje yra langai, jie kiekvienu dienos metu tą erdvę keičia ir performuoja, todėl muziejuose dažniausiai būna uždengiami (išskyrus skulptūrų ekspozicijas). 

Ieškodama vietos „perkabinimui“, atsižvelgiu į pro langą (-us) patenkančios šviesos kuriamas plastines formas bei integruoju jau esančius kabinimui tinkamus elementus. O vietoj stiklo ant sienos po užuolaidomis pritvirtinu dar ir gipsines šalto balto atspalvio „sniego gniūžtes“, sferiškai gaudančias šviesą. Taigi mano darbo esmė susideda iš sąveikos – ir baltos spalvos niuansų, ir formų lygmenyje. Kokia trajektorija judės žiūrovo žvilgsnis, kokiu principu suveiks jo asociatyvi minčių grandis, aš nebandau nuspėti. 

P. Gilytės darbas

P. Gilytės kūrinys

Kodėl Jums, kaip menininkei, svarbu dalyvauti „CreArt“? Gal teko stebėti projektą ir praėjusiais metais? Ko tikitės šiemet? 

Kad tas pats parodai atrinktas darbas po parodos „White Noise, Black Words” Vilniaus rotušėje toliau keliaus įZagrebą bei į Harghita County – labai įdomus „CreArt“ aspektas. Nors kiek supratau, projekto organizatoriai neplanuoja kelionės menininkams, o tik meno kūriniams. Man būtų labai įdomu pamatyti abu šiuos miestus, ypač Harghita County, ir susipažinti su ten kuriančiais menininkais bei jų aplinka. Manau, tokio pobūdžio projektai, bendradarbiaujant tiems patiems dalyviams, turėtų tęstis dvejus metus. Prasminga būtų išvysti projekto kontekste sukurtus meno kūrinius, o ir dalyviai turėtų progą artimiau susipažinti ir apsikeisti patirtimi. Panašiai organizuotame projekte art.homes (Miunchenas-Stambulas) man teko dalyvauti 2010-2011 metais, jis tęsėsi dvejus metus; dabar džiaugiuosi su Turkijos menininkais užsimezgusiais profesine arba tiesiog asmenine draugyste virtusiais ryšiais. 

Kaip vertinate savo darbus projekto tarptautiniame kontekste? Kuo jie išskirtiniai? 

Menininkas, mano nuomone, neturėtų būti suvokiamas kaip atstovaujantis konkrečiam miestui ar šaliai asmuo. Platesne prasme, menininkas reprezentuoja tam tikrą kultūrinę erdvę ir toje erdvėje subrandintą patirtį. 

Skirtingose kultūrinėse zonose galioję standartai kasmet keičiasi, ribos pasislenka arba išnyksta. Galbūt mano kelionių po įvairius kontekstus patirtis yra nemenkas privalumas. Tarpiniai, daugialyčiai temų laukai man visada atrodo patys įdomiausi, nenusakomi keliais sakiniais, reikalaujantys jutiminių sugebėjimų, apeliuojantys ne į žiūrovą o į jo subtilumo gelmę. 

Laikais, kuriais mes gyvename, niekam nebesiseka nieko suderinti, mes visi esame gelsvų drugelių gaudytojai pievose, žinantys, kad, nelikus pievų, vieną dieną gali nebebūti nei drugelių, nei jų gaudytojų. Tik tada, kai priešinamės neišvengiamybei, mes atrandame savyje jėgų jai priešintis.

1 komentaras

Parašykite komentarą