Dainuojamosios poezijos gentis Klaipėdoje

Pokalbis su dainuojamosios poezijos atlikėja Emilija Statinaite. Pokalbį parengė Sondra Simana. Dainuojamosios poezijos koncertus šiais metais Klaipėdoje organizuoja VšĮ „Baltas sodas“, remia Klaipėdos miesto savivaldybė.

Emilija, kaip į tavo gyvenimą įsliuogė muzika?

Būdama maža, metus lankiau džiazo mokyklą, labai nepatiko, gerai, kad mama leido mesti. Nuo 9-erių mano gyvenime atsirado folkloras, kaip muzikos supratimo būdas, kaip dainoje buvimo su kitais žmonėmis forma. Šešis metus lankiau Vilniaus mokytojų namų ansamblį „Reketukas“. Labai pamėgau sutartines. Jas ir dainuočiau visą gyvenimą, jei reiktų pasirinkti vieną dainavimo žanrą. Vyresnėse klasėse pradėjome burtis į pirmąsias grupes ir neužilgo pasirašė pirmos dainos – tai buvo didelis atradimas, kad galiu kurti pati. Mokyklos laiką prisimenu su nostalgija, kaip kol kas patį geriausią kūrybinį laikotarpį. 

Kokia tavo muzikos filosofija? Ar tu ieškai įdomaus, naujo stiliaus savo balsui? Kas tau svarbiau – forma ar turinys?

Neturiu ambicijų išlikti, patikti, įrodyti, palikti pėdsakus ar leisti albumus. Man patinka koncertai, kurie po savęs nieko nepalieka. Tik buitinius įrašus telefone. Tai leidžia mažiau galvoti apie rezultatą ir susitelkti į darbą, veiklą, procesą. Renkuosi kūryboje nepriklausyti nuo kitų ir išsaugoti paprastumo dovaną.

Ar tavo šeima dainuoja?

Manyčiau, kad lietuviško folkloro dvasią į šeimą įnešiau aš. Sekdami mano atradimu ir tėvai ilgainiui nusprendė lankyti folkloro ansamblį. Niekam nesutrukdė ir tai, kad iš vaikystės atsimenu daug „Pervyj Baltyjskij“ radijo garsų.

Ar pati rašai žodžius ir muziką?

Buvo laikas, kai eilėraščius rašiau intensyviau. Bet kiek vėliau supratu, kad galiu dainuoti ir kitų poetų žodžiais ir taip išplėsti jų poetinį pasakojimą, suteikti daugiau spalvų. Eilėraštį priimu kaip dovaną ir bandau ją išskleisti.

Kurių poetų eilėraščiai įkvepia tavo kūrybą?

Niekada nekūriau ir, turbūt, nekursiu dainų pagal iš kitos kalbos verstus tekstus. Tebemanau, kad vertimas yra toli nuo to, ką nori pasakyti autorius. Ypač mėgstu Rimvydo Stankevičiaus poeziją, jo kalbėjimas man labai artimas. Jis daug rašo apie žiemą, o aš ją labai mėgstu, esu žiemos vaikas. Skaitau Vytauto Stankaus poeziją, bet jo tekstų nesugebu įdainuoti. Esu sukūrusi dainų pagal Giedrės Beinoriūtės, Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės eilėraščius.

Kaip vertini dabartinę dainuojamosios poezijos situaciją Lietuvoje? Ar šis muzikinis žanras gyvybingas? Ar profesionalėja?

Manau, kad dainuojamoji poezija šiais laikais gana aukštai vertinama. Man patinka stebėti vykstančius bardų festivalius, kaip pradedantys atlikėjai plačiajai publikai čia gali sugroti pirmą kartą.

Kai 2020 m. gavau S. Mykolaičio premiją buvo toks geras ir svarbus jausmas, kad esu dar viena mergina, moteris, kurianti dainuojamosios poezijos veidą ir aplankanti sceną. Bet matau, kad su mano karta ateina daug stiprių atlikėjų ir tuo nuoširdžiai žaviuosi. Žanras stilistiškai plečiasi, ir tai įdomu.

Kokie tavo muzikiniai ateities planai?

Dabar esu tylos slėnyje. Bandau įsiklausyti, ką ir kaip norėčiau veikti. Su bičiuliais kuriame tarsi bardų gentį. Susitinkame, grojame ir bendrai ieškome to, ką mums svarbu išreikšti žodžiais ir muzika. Bandome vienas kitą palaikyti, kurti susitarimo būdu. Nes visi neturi laiko, kas studijuoja, kas augina vaikus, tad nusprendėme sąmoningai atrasti vidinio laiko. Norisi naujo skambesio, naujo jausmo. Tai būsena, iš kurios galėtų kažkas išaugti ir vežti į priekį dar kokius penkis metus.

Suprantu, kad mums reikia patiems sustiprėti, užsiauginti savo mišką. Nors kartais pagalvoju, juk tiek dainų jau prikurta, ar beverta, tačiau kai visa tai yra labai asmeniška, lyg gydymosi praktika, susipratimo pasaulyje būdas, svarbos jausmas sugrįžta. Todėl įsiklausau ir mokausi savęs naujos naują kalbą.

VšĮ „Baltas sodas“ informacija