Spektaklyje kalbama apie šiuolaikinę meilę, kuri, anot režisieriaus Dariaus Rabašausko, yra demoniška: „Bandome kalbėti apie jausmo (pajautimo) badą, vis labiau atbunkančius pojūčius, kuriems reikia vis ekstremalesnių potyrių. Apie vis aštresnio pajautimo paieškas, vis aštresnį dirgiklį, kuris leistų jausti gyvybę, jausti, kad gyveni“, – rašoma spektaklio aprašyme.   

Taip pat visai neseniai teko pažiūrėti naujausią Emilės Brontės romano „Vėtrų kalnas“ inscenizaciją – kino teatras buvo pilnut pilnutėlis. Gal prie to prisidėjo ir Valentino diena.  

Filme būta daug aistros, dramos ir, žinoma, nelaimingos meilės. Kaprizingoji Keitlin  (vaidina Margot Robbie) vis neapsisprendė, ko nori, o jos vaikystės draugas Hitklifas  (vaidina Jacobas Elordi)  sekiojo ją kaip šuniukas. Kai jie galiausiai atsidūrė vienas kito glėbyje, uždrausta meilė dar labiau užsiliepsnojo ir tapo pražūtinga.  

Tiek spektaklis, tiek filmas buvo įdomūs. Spektaklyje vyko sudėtingi, bet kartu ir žiūrovui artimi pokalbiai, o filmas tiesiogine šio žodžio prasme sukėlė manyje raudą. Kol salėje žmonės tvarkingai skirstėsi, aš skubėjau šluostytis ašaras.  

Kažkodėl žmones jaudina ir traukia demoniška meilė. Lyg jos atvaizdas mene sužadintų mūsų pačių slapčiausius troškimus, kuriuos slepiame po septyniais užraktais. Lyg taip mes juos validuotume. Demoniška meilė yra lyg nuodas, kuris žudo, bet be jo negali gyventi.  

Frankas (vaidina Jonas Baranauskas) turi asmenybės sutrikimų ir nemoka sveikai prisirišti. Jis kompensuoja jaučiamos meilės trūkumą pašėlusiomis ir žiauriomis seksualinėms fantazijomis, o jo žmona Katarina (vaidina Toma Gailiutė) yra nuo jo emociškai priklausoma. Poroje vyrauja neapykanta, bet, sakoma, nuo meilės iki neapykantos – tik vienas žingsnis.  

Keitė su Hitklifu niekada nejuto tėvų meilės, daugių daugiausia, ką turėjo, tai vienas kitą. Jie išmoko įsikibti, kad nepaskęstų, ir tapo vienas nuo kito priklausomi.   

Taigi kodėl, kodėl mes taip dieviname demonišką meilę? Kodėl jos vaikomės, siekiame, svajojame apie ją, idealizuojame, fantazuojame. Demonas iš esmės yra fantazija. Jis egzistuoja mūsų galvoje.   

Spektaklyje geraširdis Tomas, mėgstantis pornografiją (vaidina Vaidas Jočys), rėkia ant savo vaikų motinos ir ilgametės žmonos Jenos (vaidina Justina Vanžodytė) „TU MAN ATSIBODAI“. Taip, būtent taip ir skambėjo jo žodžiai: pilni kartėlio, nuovargio ir širdgėlos. Tu man atsibodai, mano žmona ir vaikų motina.  

Juk ta paprasta meilė nuobodi. Kas čia įdomaus gyventi tą patį per tą patį su tuo pačiu žmogumi? Po kurio laiko išlenda jo ydos, kurias dar reikia ir pakęsti! Nebėra vietos vaizduotei. Fantazijoms. Kaip sakė Darius Rabašauskas, norime jaustis gyvi, o kas gali būti gyviau už skausmą?  

Mums taip nepatinka būti dabartyje, ji tokia nepakenčiama, kad pasitraukiame ten, kur viskas vyksta taip, kaip norime mes.   

Dar bibliniais laikais buvo rašoma apie tris didžiausias pagundas žmogui: tai turtai, valdžia ir malonumas.  Bet dar reikėtų pridėti ir ketvirtą pagundą – fantazijos.   

Žinoma, galite su manimi nesutikti ir tvirtinti, kad iš fantazijų atsiranda vieni iš geriausių žmogaus kūrinių: filmai, spektakliai, literatūros ir meno kūriniai, kt.  

Mano argumentas būtų paprastas. Visa tai atsiranda iš TIKROVĖS.  

O jei manote, kad tikrovė nėra verta dėmesio, tada viena aišku: jūs gyvenate fantazijoje.  

Kalbant apie meilės vaizdavimą šiuolaikinio meno plačiąja prasme kontekste, to ir norėtųsi – daugiau tikrovės. Ne dramos ir toksiškų santykių, o grožio, gėrio ir tiesos. Kaip pas senovės graikus.  

Aišku, tai yra labai sunku pasiekti. Kaip meilę pavaizduoti nebanaliai?   

Bet juk tai galėtų būti mūsų siekiamybė.