Ne vienas jaunasis teatro kūrėjas evoliuciją apskritai patraukia į šalį: kalba jų širdys, grįžta metaforinis teatras, simbolika, žodžio vertė, teksto artikuliacija, vokalinė išraiška. Prie jaunųjų režisierių Justino Vinciūno, Jauniaus Juodelio ir kiek vyresnės kartos režisieriaus Povilo Makausko jungiasi Dominykas Matulionis, kurį monologas domina labiau nei vizualika, prasmės gylis – labiau nei forma, tikrumas – labiau nei įvaizdis, gyvas balsas – labiau nei mikrofono galimybės.

Giedamas grigališkasis choralas (kompozitorius Martynas Valančius), lotyniškos maldos, vienuolių kostiumai (kostiumų dailininkė Amanda Balnionytė), maras – „Narcizo ir auksaburnio“ scenoje matome vėlyvuosius Viduramžius, kurie nieko nežino apie šiuos laikus. Kad ir kaip bebūtų keista – ir nesinori, kad žinotų. Šiai trupei, kurią sudaro skirtingų kartų Valentino Masalskio mokiniai, tai tinka: jų stiprioji duotybė – sielos temperatūra, vidinio pasaulio kokybė, emocinis krūvis, temperamentas ir išgyvenimu paremta retorika. Praeina kelios akimirkos, kol iš šiuolaikybės, būdamas XXI-ojo amžiaus žiūrovu, atklysti į vietą, kur nieko nematyti, kol neįžiebiama žvakė, kur smilksta smilkalai, kur svarbiausias rekvizitas – akmenų šūsnis ir aukšta bažnytinė žvakidė.

Kai kūrėjai nusprendžia eliminuoti šiuolaikines teatrinio poveikio galimybes ir grįžti prie prado, esmės, tam tikra prasme sceninio niekio, tam būtinai reikalinga atsvara. Paprastai ja tampa aktorinė galia, kuri geba laikyti mintį, vesti mintį, ją artikuliuoti, kuri yra mintimi apsikrėtusi, todėl gali ją perduoti žiūrovams. Kai nėra minties, būtinai reikia didelių efektų. Tiesa, kartais tie efektai paveikia netikėtas recepcijos dalis, tai nebūtinai yra blogai.

Tačiau „Narcizas ir auksaburnis“ veikia per žodį: nuo pirmų aktoriaus Kristupo Biržiečio žodžių ausis panyra į klausymosi malonumą. Panašiai su aktoriais dirba ir Justinas Vinciūnas – jo kuriamo teatrinio pasaulio personažų visų pirma be galo įdomu klausytis. Ne tik todėl, kad girdime švarią dikciją, išraiškingą balsą, kalbėjimą -kaip-dainavimą, kurį įdomu sekti akustine prasme. Bet ir dėl to, kad šie aktoriai turi ką pasakyti.

Didžiausią transformaciją patiria aktoriaus Donato Mickūno Auksaburnis. Naivus ir tyras berniukas, dvasinės švaros ir šventumo palytėtas vienuolyno mokinys išeina į pasaulietinį gyvenimą, į moterų glėbius (visos moterų linijos atiteko aktorei Vilijai Matačiūnaitei), į meną, praradimus, pasaulio žiaurumą, kol galiausiai iš kalėjimo yra išgelbstimas savo buvusio mokytojo Narcizo (aktorius Laurynas Luotė) ir grąžinamas atgal į vienuolyną.

Luotės Narcizas visą spektaklį išlaiko askezės ir atsitolinimo nuo gyvenimo toną, o Mickūno Auksaburnis atstovauja gyvenimo gaivalą, pačią gyvybę, kūrybą, gamtą. Nors kalba nuolatos sukasi apie Dievą ir jo kūriniją, nėra sudėtinga girdėti grynąją esmę – tai spektaklis apie žmogaus prigimtį, apie jo blaškymąsi pasaulyje ir abejojimą visa kuo, neslopstantį smalsumą, nežinojimą, nežinojimą, nežinojimą. Kur dar šiandien galima rasti ko nors nežinančių?

„Narcizas ir auksaburnis“ – sakralus, švelnus, pažeidžiamas, jautrus kūrinys, kurio stuburą laiko giedamas choralas. Nereikia nė būti tikinčiu, kad tave veiktų choralo harmonija: šiame spektaklyje jis skirtas ne iliustracijai – jis čia tvyro kaip oras. Nors spektaklis nėra sustingęs vienuolio abite – kūrėjai jį pagyvino netikėčiausiais pavidalais ir veiksminiais intarpais, vis dėlto choralas čia eina kaip laikas, kaip liturginės valandos, kuriose žvalgoma žmogiškumo sandara.

Neseniai teko skaityti apie vieną Kauno miesto muziejuje saugomą rankraštinį grigališkojo choralo giesmyną. Nors yra žinoma, kas ir kada jį atnešė į muziejų, nėra žinoma, iš kur jis, kokių laikų, kas jį užrašė, kas naudojo.

Siekiant tai išsiaiškinti, tyrinėtas popierius, tiksliau, jo vandens ženklai, taip pat natų stilius ir teksto šriftas, giesmyno sandara, giesmių eiliškumas, leidžiantys bent įtarti amžių, vienuoliją ar bent menkiausią geografinę nuorodą. Stebina tai, kiek mažai klausimų, atlikus nuodugnius tyrimus, buvo atsakyta: giesmynas liko mįsle.

Beveik į jokius išsikeltus klausimus neatsako ir „Narcizo ir auksaburnio“ veikėjai. Tik ne todėl, kad neturėtų ką pasakyti. O todėl, kad visi tie klausimai, kaip ir būdinga Hermanui Hessei, yra neatsakomi. Jie tik žymi žmogaus mąslų buvimą, nirtulingą klajojimą tikintis kažką rasti, neradimą ir jį vėl keičiantį norą vis tiek rasti: tą galbūt atskleis tolesni tyrimai, rašoma giesmyno tyrimų išvadose. Kiekvienas giesmynas, kiekvieno žmogaus būtis nešasi viltį, kad kažkas galiausiai bus suprasta.

Šaltinis: LRT.lt