Mokslas ir šiuolaikinis menas, arba Mutacijos galimybės

Šiuolaikinis menas būna įvairių formų ir turinio, kuriuos sudėtinga apibrėžti meno lauke. Neretai jis būna skeptiškai apibūdinamas, sukeliantis aršias diskusijas, kontroversiškai vertinamas. Siekiama ne tik kurti dialogą tarp menininko ir meno kūrinio vertintojo, bet taip pat akcentuoti abiejų pusių individualumą, ieškoti naujų išraiškos būdų, kurie išskirtų nuomones, panaikintų distanciją. Taip pat jungti skirtingas šakas, pavyzdžiui, meną ir mokslą. Vis dėlto svarbiausia, kad šiandien šiuolaikinis menas reflektuoja dabartį, kuri varijuoja nuo harmonijos iki disharmonijos, nuo estetikos iki vandalizmo, ir tai gali būti ne visada priimtina. Bet intriguoja ir skatina susitapatinti su prieš akis esančiu meno objektu.

Ginto Gabrano paroda „Mutantų atranka”. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Meną papildo mokslas

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose nuo š. m. sausio 15 d. iki vasario 14 d. pristatoma garsaus šiuolaikinio latvių menininko Ginto Gabrano paroda „Mutantų atranka”. Menininkui svarbu, kokios mokslo galimybės yra mene, kaip meną veikia mokslas ir kokias įtampas jis sukelia. Parodoje akcentuojama žiūrovo integracija į meno kūrinio pasaulį, kai mokslas yra parankus menui.

Gintą Gabraną (gimė 1970 m.) sudėtinga įsprausti į kokius nors specifinius meno rėmus. Menininko kūryba – ypač daugialypė: nuo scenografijos kūrimo ir performansų iki videofilmų ir skulptūrų, kurios įprasmina fantazijos tėkmę. Pasak Latvijos dienraščio „Diena” meno kritiko Vilnio Vejo, „Gintą Gabraną ir jo kūrybą galima pavadinti Latvijos meno reiškiniu, nes jis nepasiduoda jokioms vyraujančioms tendencijoms, aplink jį nesiburia grupės ar bendraminčiai. Jis savo kūryba toks stiprus, kad kūrybiniu keliu eina vienas – su savo fantazija ir mintimis”. Šiuo atveju svarbi kiekvieno žiūrovo reakcija, kaip jis priims meną. Taip menininkas tikrina žiūrovą, kartu leidžia pažinti savo paslaptingą kūrybos pasaulį, kuriame dominuoja įvairios nuotaikos. Gintui Gabranui svarbu, kad kuriamas menas būtų savotiškas visuomenės, ypač individo, veidrodis, kuriame galima ieškoti savo atspindžio. Kita vertus, tą atspindį pasirenkama dekonstruoti ar transformuoti. Labiausiai transformacija taikoma Ginto Gabrano skulptūroms, pabrėžiančioms atspindžio ir veidrodžio principus.

KKKC Parodų rūmuose eksponuojamos plastiko skulptūros, kurioms sukurti naudojamas savitas būdas: plastikas išlydomas 160–250° C temperatūroje ir pilamas į šaltą vandenį, kuriame konstruojami darbai. Įdomu tai, kad menininkas savo darbuose apmąsto gyvą (vandens) ir negyvą (plastiko) pasaulius, taip pat skystą ir kietą medžiagas. Svarbu į žmogaus aplinką žvelgti pro įtemptus meno ir mokslo ryšius. Latvis Gintas Gabranas susikoncentruoja į žmogaus ir gamtos evoliuciją, sprendžia, kaip vyksta meno transformacija. Lydyto plastiko skulptūras menininkas kuria nuo 2009 m. Tai tęstinis projektas, t. y. KKKC Parodų rūmuose pristatomos šeštosios kartos skulptūros, kurios yra ankstesnių darbų tęsinys. Gintas Gabranas atrenka „gražiausius, įdomiausius objektus ir juos „sukryžmina” perlydydamas, skenuodamas ir kurdamas videoobjektus”, t. y. naujas skulptūras. 

Parodą papildo videofilmas, 3D videomedžiaga, leidžianti pažvelgti į skulptūrų kūrimo procesą, formas ir visuomenės (tiksliau – individo) kitimą. Be to, galima susipažinti su projektu „Foood” („Maaaistas”, mikrobiologo Janio Liepinio ir menininko Ginto Gabrano bendras eksperimentas).

Vizuali mutacija: nuo žmogaus iki aplinkos

Pirmame KKKC Parodų rūmų aukšte lankytojai gali ne tik susipažinti su parodos koncepcija, t. y. anotacija, bet taip pat – su videofilmu, kuris tampa savotišku parodos raktu. Būtent videofilmas leidžia geriau suvokti Ginto Gabrano skulptūrų medžiagiškumą, atkoduoti sudėtingas meno kūrinio reikšmes, t. y. menininko intenciją, susikoncentruoti į skulptūrų vidų. Šiuo atveju pasirenkama reflektuoti individo išorinį pasaulį (aplinką, kurioje jis egzistuoja), kur vyksta socialinės aplinkos ir gamtos pokyčiai (mutacija). Kartais nesusimąstome, kokioje aplinkoje mes gyvename, kaip – teigiamai ar neigiamai – ji mus gali paveikti. Videofilme jungiami žmogaus ir skulptūros paslaptingi pasauliai, kurie yra panašūs, bet skirtingi, nes atstovauja gyvosios ir negyvosios kultūrų paradigmoms. Vis dėlto videofilme Gintas Gabranas nori parodyti, kaip vyksta skulptūrų kūrimo procesas, kas menininką įkvepia ir kokia žinutė pasiekia žiūrovą. Viena vertus, žinutė priverčia atsigręžti į save, kita vertus, ironiškai / kritiškai žiūrėti į aplinką. Tai menininkui – svarbiausia.

Be abejonės, videofilme svarbu atpažinti tam tikrus simbolius ir reikšmes, kurios tampa menininko kūrybos motyvu, apie kurį Gintas Gabranas nenoriai kalba, bet tai analizuoti palieka kritikams. Pasirenkama neutrali medžiaga – plastikas, bet į jo skulptūras videofilme siekiama žvelgti iš įvairių perspektyvų, sieti su žmogumi ir pačiu menininku (žmogaus kūno mutacija, namų erdvės akcentavimas, gamtos kaita). Taip pat susikoncentruoti į šiuolaikinių technologijų, mokslo ir meno sintezę, medžiagą suvokti kaip palankią, patrauklią žmogui. Videofilme konstruojama dviprasmiška nuotaika – neutrali ir apokaliptinė. Kuriama trimatė – 3D – erdvė, leidžianti reflektuoti dabartį čia ir dabar. Manau, kad kiekvieną parodos lankytoją veikia vaizdai, atpažįstami trumpame filme. Juk kiekvienas gyvename vienodoje tikrovėje, tik ją išgyvename, tiksliau – atpažįstame, skirtingai. Videofilmą taip pat galėtume suvokti kaip žmogaus vidinio pasaulio atspindį.

Videofilmo pagrindas – tai fragmentiški vaizdai, kuriuos papildo adekvatus garsas, taip kuriamas nuoseklus vizualusis naratyvas. Svarbi tampa mutacijos sąvoka: Gintas Gabranas ją pritaiko skulptūroms, į kurias žvelgia ne bendrai, bet pasirenka sieti su įvairiomis sritimis. Pavyzdžiui, pristatoma ne tik vienos iš skulptūrų evoliucija, bet taip pat pabrėžiama, kokie veiksniai veikia žmogaus vidinį pasaulį. Svarbu, kokioje aplinkoje individas gyvena. Videofilme dominuoja abstrakcija: nėra konkrečiai pažymima, kas vaizduojama, koks kūrinio pavadinimas. Manau, kad tai sąmoningas menininko siekis jo kūrybą pažinti geriau. Skirtingi vaizdai ir puikiai juos atspindintis garsas veikia žiūrovo sąmonę.

Taip menininkas Gintas Gabranas parodo, kad mūsų sąmonė yra dekonstruota ir ypač paveikta aplinkos. Videofilme neakcentuojama, kokio žmogaus kitimas (nors galima atpažinti, kad tai paties menininko) ar kokio namo pjūvis parodomas. Akcentuojami universalūs simboliai, paveikiantys parodos lankytojus ir leidžiantys geriau susipažinti su skulptūromis. Nors ir videofilmas, ir skulptūros koduoja skirtingas reikšmes ir įtampas.

Bakterijų ir skulptūrų evoliucija – kaip šiuolaikinio meno dalis

Antro aukšto vestibiulyje tęsiama mutacijos koncepcija, kurią Gintas Gabranas papildo skirtingomis meno formomis projekte „Foood” („Maaaistas”). Tai menininko ir mikrobiologo Janio Liepinio bendras darbas, kuris virsta eksperimentu. Atkreipiamas dėmesys, kad pasaulyje daugėja žmonių, o jiems išmaitinti reikia maisto. Todėl mikrobiologas imasi genetiškai modifikuoti menininko skrandžio bakterijas, kad jos galėtų padėti žmogui virškinti celiuliozę. Parodoma žmogaus, gamtos ir meno sąveika.

Ryškiausiai mutacijos sąvoka pritaikoma skulptūroms. Antro aukšto salėje, kuri išskirta į dvi dalis, reflektuojama meno, tiksliau – skulptūrų, mutacija. Ekspozicijos ašis – penkios skulptūros, kurių koncepcija atpažįstama videofilme. Svarbiausia, kad žiūrovas gali iš įvairių perspektyvų susipažinti su objektais. Apžiūrėti juos fragmentiškai arba jungti į savotišką naratyvą. Šį sykį svarbu, kaip kuriama niūri nuotaika, pabrėžianti skulptūrų paslaptingumą. Vieniems lankytojams tai gali būti ateiviai iš kitos planetos ar susiraizgiusios medūzos, kitiems – nežinomų būtybių evoliucija. Kitas būdas – į skulptūras žvelgti pro 3D akinius, ypač į ant sienų esančias vaizdo projekcijas, kurios suvokiamos kaip aplinkos, kurioje žmogus gyvena, evoliucija. Nors evoliucija, kuri paremta skulptūrų medžiagiškumu, nėra apibrėžta, vis tiek parodos lankytojams suvokiama universaliai.

KKKC Parodų rūmuose pristatoma šiuolaikinio latvių menininko Ginto Gabrano paroda „Mutantų atranka” leidžia susipažinti su įvairia kūryba – nuo videofilmo iki skulptūrų ar mokslinio eksperimento. Susikoncentruojama į skulptūrų meną, kuris intriguoja žiūrovą ir sukelia skirtingas reakcijas, tęsia ankstesnius darbus, t. y. pasirenkama pristatyti šeštosios kartos darbus. Skulptūros – tai kiekvieno iš mūsų tikrovės atspindys, kai kabantys ir nutįsę objektai perteikia apokaliptinę ir niūrią nuotaiką. Įdomu tai, kad kiekvienas parodos lankytojas gali prisidėti prie meno kūrimo: viena iš salių skirta įspūdžiams perteikti ant sienos. Toks būdas skatina įsitraukti į procesą, žadina skirtingus pojūčius (lytėjimą, klausą ir regėjimą). Leidžia suvokti, kad nesvarbu, ar tai būtų gamtos, meno, ar žmogaus mutacija. Ji būtina, nes parodo evoliuciją.