9000 km magistralinės istorijos. Interviu su parodos „9000 km“ kuratoriumi Jevgenijumi Umanskiu

Rusų šiuolaikinio meno projektas „9000 km“, kurį Klaipėdoje pristato jo kuratorius Jevgenijus Umanskis, yra laiko ženklas, jau spėjęs pranokti laiką. Sumanytas ir įgyvendintas prieš dešimtmetį, jis tapo Rusijos šiuolaikinio meno kūrėjų bendradarbiavimo precedentu, bet ne pagrindu ilgalaikei tradicijai. Kiaurai veriančia savo kalbėsena tebėra aktualus ir šiandien. 

Paroda „9000 km“. Nerijaus Jankausko nuotr.

Lipant Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuų (Didžioji Vandens g. 2) laiptais, pasitinka murmesys, paskiri garsai – kaip pastebėjo uostamiesčio menininkas Anatolijus Klemencovas, atrodo, kad antrame aukšte vyksta didžiulis renginys, kuriame gausūs dalyviai gvildena jiems rūpimas temas. 

Iš tiesų minios čia nėra – ją atstoja vadinamoji totalinė instaliacija: vienas šalia kito rodomų videofilmų garso takeliai susilieja į bendrą ūžesį. Bet iškelti klausimai iš tiesų yra reikšmingi, subrandinti. Paroda „9000 km“, Klaipėdoje eksponuojama iki š. m. lapkričio 9 d., apžvelgia Rusijos socialinę bei kultūrinę panoramą. 

Nenuvalkiotas, bet lengvai pritaikomas 

Projekto, kuris pristatomas videoinstaliacijų pavidalu, pavadinimu nurodomas atstumas tarp labiausiai į Vakarus ir Rytus nutolusių Rusijos teritorijos taškų – Kaliningrado bei Vladivostoko, drauge nusakant projekto mastelį. 

Šią kelionę sumanė Nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyriaus, įsikūrusio atokiausiame Rusijos Vakarų taške – Kaliningrade, meno vadovas bei kuratorius Jevgenijus Umanskis. Jis inicijavo sociokultūrinį tyrimą, kuris įtraukė aštuonis Rusijos regionus.

Kiekviename iš jų buvo suformuota menininkų, literatų, žurnalistų, meno kritikų kūrybinė grupė. Dalyviai išgrynino aktualią savo vietovės kultūrinę arba socialinę problematiką, savo ruožtu įkvėpusią šiuolaikinio meno projektus. 

Nykstantys „industriniai gyvūnai“ – griuvėsiais virstančios buvusios Sovietų Sąjungos gamyklos-gigantai; Kaliningrado srities gyvenvietės Jasnojė, kadaise klestėjusių Rytprūsių Kaukėnų, nuosmukis; intensyvi kinų imigracija Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ir keblokas gyvenimas mieste-kultūros paminkle Sankt Peterburge – tik keletas motyvų, kuriuos pamato keliaujantieji projekto siūlomu maršrutu.

„9000 km“ – kontrastinga ir emocinga Rusijos panorama, kuri, suprantama, nėra pažįstama statistiniam užsieniečiui. Jos motyvai probleminių reportažų pavidalu menkai prasisunkia į vis labiau sterilias televizijos žinių bei publicistikos laidas.

Projekto pobūdis ir galimybė jį transformuoti, pritaikant turinį prie įvairių ekspozicinių erdvių, paskatino autorius įtraukti „9000 km“ į į tarptautinį kultūrinių mainų projektą „Close Stranger“ („Pažink svetimšalį“), kuris suvienijo bendrai veiklai tris šios srities įstaigas: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą (KKKC, Lietuva), Rusijos nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos skyrių Kaliningrade bei Gdansko (Lenkija) šiuolaikinio meno centrą „Łaźnia“.

Anot J. Umanskio, konstruodamas instaliaciją iš atskirų videofilmų, jis norėjęs sukurti Babelio šurmulio efektą. 

Realaus gyvenimo paveikslas

Jevgenijus Umanskis. Algirdo Kubaičio nuotr.

Greitai apžvelgęs Jūsų projekto „9000 km“ videoinstaliacijas, nepasakytum, kad jis nuspalvintas rožine spalva arba būtų palankus valdžiai. Kaip jis atsirado ir kaip jį vertinate šiandien? – teiravomės J. Umanskio.

Šiuolaikinis menas apskritai yra kritiškas menas – turbūt tai ir yra išeities taškas. Antraip jis būtų dekoratyvus, puošnus, propagandinis, politizuotas dabartinės Rusijos valdžios naudai. Tai, manau, nebūtų teisinga. Meno tikroviškumas ir slypi menininko laisvėje rinktis priemones bei temas savo kūrybos realizacijai. Todėl projekte suburti dailininkai, kurie – gal nelabai geras pasakymas, bet aiškus, – yra sąžiningi menininkai, savo kūryba atsakantys už tą problematiką, kuriai atstovauja.

Suprantama, kad projektas nekritikuoja aktualiosios Rusijos situacijos ir pasaulio situacijos, susijusios su Rusija, juolab kad jam daug metų. Bet visi žinome pasakymą, kad Rusijoje reikia gyventi ilgai, kad ką nors nuveiktum; pats projektas taip pat buvo kuriamas kelerius metus, ir baigus kūrybinį darbą bei prasidėjus pristatymams, pamatėme, kad jis tebėra aktualus, kad situacija šalyje praktiškai nesikeičia. Kažkas kinta, bet apskritai vyksta daugiau ar mažiau tas pats, kaip žinome ir iš politikos suvestinių. Taigi projekte apžvelgiamas realaus šalies gyvenimo skirtinguose jos regionuose paveikslas.

Čia aptariamos ir problemos, susijusių su gėjų kultūra. Tai, be abejo, užmaskuota, nepasakyta atviru tekstu – meno kūriniai visada labiau metaforiški nei politinės naujienos. Gvildenamos ir revoliucijos, periferinių karų aplink Rusijos metropoliją, emigracijos temos ir tiesiog žmogiškosios problemos, susijusios su menininkų asmeniniu patyrimu. Projektas daugiabriaunis, todėl ir aktualus.

Tai, kad šiandien jį pristatome Klaipėdoje, yra gerai. Ir galbūt yra simboliška. Žinau, kad Lietuvoje yra sunkumų, susijusių su rusakalbiais gyventojais, su Lietuvos ir Rusijos aktualiu pozicionavimu, politinėms kolizijomis. Todėl džiugu, kad Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras atvėrė mums duris.

Metė iššūkį regionams

Minite projekto daugiabriaunį pobūdį, ilgą „galiojimo terminą“ – ar jis sutapo ir su dalyvių aktyvumu? Ar buvo sudėtinga organizuoti projektą?

Projektas – transnacionalinis, taigi pagrindinis jo sumanymas buvo patraukti regioninių kuratorių ir menininkų iš gana atokių vietovių: Kurgano,  Novosibirsko, Krasnojarsko, Nižnij Novgorodo – dėmesį ir paskatinti juos įsitraukti. Apskritai šiuolaikinis menas Rusijoje nėra labai išsivystęs, todėl šiuo projektu siekėme paskatinti jo įsibėgėjimą regionuose. Pažymėtina, kad Maskva projekte yra tokia pat dalyvė kaip, sakykime, Vladivostokas, jai nėra suteikta jokių privilegijų.

Projektas patraukė regionų menininkus, kuriems buvo sunkoka išgyventi savo lokusų sąlygomis. Dabar jau yra įsikūrę ir šiuolaikinio meno centrų, veikia iniciatyvinės grupės – praėjo dešimt metų. Bet, pasikartosiu, iš principo kai kuriose vietovėse mažai kas pasikeitė.

Kai kurie menininkai, dalyvavę projekte, meno jau nebepraktikuoja ir užsiima kitkuo – toks jų pasirinkimas. Kai kur net nebėra galimybių pristatyti meno, nes nebėra anksčiau veikusių parodų salių. Bet jų atsirado kitur.

Apskritai gyvenimas keičiasi, bet jo pagrindas, magistralinė istorija, yra ta pati, nors ir atsiranda kažkokių niuansų, atsišakojimų. Mums buvo svarbu, kad šiuo projektu susidomėjo ir jame apie buvusią bendrą sovietinę istoriją pasisakyti panoro menininkai iš kaimyninių teritorijų: Kazachstano, Kirgizstano. Beje, jie sudalyvavo labai galingai, vėliau šiam projektu sukurtus darbus pristatė ir Venecijos meno bienalėje. Rusų diasporų menininkai iš Čekijos bei JAV, Niujorko, irgi pasisakė gigantiškos teritorijos, kurioje viskas nelengva, klausimu. Beje, 9000 km – tai tiesi linija, jeigu skristum iš Kaliningrado virš Lietuvos iki Vladivostoko. Žemės keliai – vingiuoti, tad atstumas būtų daug didesnis.

Dėsninga ar sutapimas, kad šis projektas sumanytas Kaliningrade?

Nemanau, kad esu regioninis kuratorius ta prasme, kad Kaliningrado, nors… Gal ir regioninis. Man visada buvo įdomu rengti šiuolaikinio meno projektus vadinamosiose baltose dėmėse – vietovėse, kuriose praktiškai nieko nevyksta; atvažiavęs pajauti, kaip per tavo veiklą keičiasi erdvė aplinkui, kaip atsiranda menininkų, institucijų, kuratorių, kuriuos tai patraukia.

Jau daug metų užsiimu tuo, kad vykstu į tokias tuščias vietas ir ką nors inicijuoju. Po to palaikome ryšius ir per atstumą. Galbūt ši veikla nėra pati akivaizdžiausia… Ne, iš jos jaučiu malonumą, bet turiu galvoje, kad ji nėra plakatinė, deklaratyvi, esą aš tą ar aną padariau. Tiesiog užsiimu tuo dėl meno. Kad kas nors keistųsi. Tai ir mano kaip kuratoriaus pasirinkimas – mane domina socialiai kritinis šiuolaikinio meno dėmuo.

Projekto „9000 km“ fragmentas

Ar šiuo atžvilgiu buvo sudėtinga suformuluoti raktinius pasakymus apie kiekvieną miestą, kuriais jie figūruoja projekte?

Viena iš pagrindinių projekto idėjų buvo pritraukti kuratorius ir menininkus su jų pačių sumanytomis aktualiomis temomis. „9000 km“ – tai pakuotė ir jos pavadinimas. Joje kiekvienas miestas turėjo savo temą.

Kalinigrado ir Kaliningrado srities istorija aiški – tai anklavinė teritorija su savo gyvenimo ypatybėmis. Projekte šiam regionui atstovavę kuratoriai ir menininkai plėtojo „Užsienio teritorijos“ temą. 

Vladivostokas, esantis kitame Rusijos gale, projekte figūruoja tema „Toliau nėra kur“. Joje slypi ir geografinė – nes čia faktiškai baigiasi Rusijos teritorija, – ir socialinė prasmė. Projekto laikotarpiu šiame krašte buvo juntama stipri Kinijos įtaka, čia įsikūrė daugybė kinų, kiniško verslo, kapitalo.

Nižnij Novgorodas pasiūlė temą „Tuščia vieta“; mes aptarinėjome ir kitus variantus, bet miestui atstovavę menininkai laikėsi savo. Jų problema – Maskva šalia. Ji „išplauna“ gerus kadrus, pasiima daugiau ar mažiau talentingus žmones – nesvarbu, kurios srities ar veiklos, bet tai aktualu ir menui. Galiausiai miestas, turintis daugiau kaip milijoną gyventojų, lieka be gyvybės syvų. Žinoma, išvyksta ne visi, bet vis dėlto.

Sankt Peterburge – kitokia problema, beje, totali kultūriniu požiūriu: mieste, turinčiame solidų kultūros istorijos klodą, vadinamame Rusijos kultūros sostine, šiuolaikiniam menininkui labai sudėtinga prasimušti per šį meno paveldą, kurio ten apstu: Ermitažas, Rusų muziejus ir galybė kitų muziejų bei kultūros institucijų… Jų tema – „Kaip išgyventi paminkle“.

Visos temos įdomios, nes susijusios su konkrečia vieta, kurios menininkai asmeniškai patyrė pasiūlytą problematiką. Štai Jekaterinburgas – Uralo pramonės centras, daug gamyklų, mašinų, metalurgijos, karo pramonės… Menininkai panoro perdirbti šį industrinį įvaizdį, pasirinkę temą „Švelnusis industrialas“, pramonę paversdami tarsi nebebaisia.

Kurgano miesto, kuris garsėja nepalankia psichologine situacija, apatija, saviraiškos galimybių stoka, jaunieji menininkai projektui pasiūlė tema „Žmonės už nervų priepuolio ribos“. Drauge pamėginome tiesiogiai spręsti jų problemą, užkurdami meninę veiklą.

Drasko akis

Nerijaus Jankausko nuotr.

Atsakomieji veiksmai iš institucijų ir suinteresuotos bendruomenę pagerino menininkų padėtį, bet neišsprendė jų gvildenamų problemų?

Suprantama, kad vienu projektu sudėtinga pakeisti gyvenimą aplink – tam reikėtų tapti regiono gubernatoriumi ir mėginti. Menininkų uždavinys – išryškinti problematiką, iškelti klausimus. Neretai nusisukame nuo jų, nenorime turėti nieko bendra; norime parodų salėje pamatyti gražius paveikslus, kad pailsintume akis po darbo, o čia ateini ir bum – vėl kažkokios problemos.

Žiūrovai, ypač regionuose, ne visada pasirengę suvokti probleminį šiuolaikinį meną, kuris dar ir akis drasko – še jums jūsų problemos, dar ir meniškai, ryškiai, išraiškingai pateiktos. Problema pakeliama tam tikru laipsniu – kvadratu ar kubu, nelygu menininko talentas ir asmeninis suinteresuotumas…

Seniai važinėju po šiuos regionus, suprantu ten gyvenančius žmones, suprantu, kad negerai būtų atvažiuoti ir išskleidus pirštus maivytis, neva mes, tarptautiniai kuratoriai, išmokysime jus gyventi. Verčiau sakau, kad turėtume kartu suprasti, kas vyksta.  Projektas yra apie šį „kartu“.

Kaip projektą sutiko publika?

Gana palankiai, buvo daug klausimų, nes žmonėms juos kėlė ir pats žanras, apskritai jie žvelgė su pasitikėjimu.

Maskva yra persivalgiusi kokio nori meno: kritinio, socialinio, politinio, bet kai maskvietis žiūrovas ateina ir mato, kas vyksta Krasnojarske – be abejo, jam visiškai nusispjauti į tai, kas ten vyksta, bet menininkai tai parodo, –  jis, nori nenori, susidaro milžiniškos šalies, kurioje taip pat kažkas vyksta, paveikslą. Maskva – išskirtinė teritorija. Beje, malonu, kad projekte padėjome Maskvą greta kitų miestų ir teritorijų – šitaip negalima daryti, bet mums pavyko, – šypteli.

– Pristatant projektą Europoje, atsiranda daugiau politikos. Čia juk sava propaganda, tokia pati, kaip Maskvoje ir Rusijoje – vyksta ideologiniai karai. Žiūrovai ir kuratoriai užduoda nemažai politizuotų klausimų. Nusivedu prie filmo, kuriame rodoma revoliucija, ir sakau: „Prašom, žiūrėkite, tai Rusija“. Papriekaištaujantiems, jog pas mus engia homoseksualus, parodau šiai temai skirtą projektą. Taigi menininkai patys atsako į daugelį klausimų: taip, mes turime problemų, nesiginčijame; mes pasirengę jas aptarti, štai jos. Galiausiai visi gyvename tame pačiame pasaulyje.

Vektorius – žmonės

Projekto „9000 km“ fragmentas

Dabar pristatote projektą videoinstaliacijų pavidalu, o kokia forma buvo kuriami pradiniai darbai?

Projektas visai neturėjo biudžeto. Turėdavau kelionės bilietą ir apsistodavau pas draugus arba viešbutyje, štai ir viskas. Tačiau patys regionų menininkai, norėdami gerai pasirodyti, ieškodavo pinigų, kurdavo, tarkime, didelio formato instaliacijas. Todėl dažnai regionai dėl šio noro dalyvauti projekte kaip lygūs su lygiais atrodė net solidžiau už maskviečius.

Ar dabar tokio pobūdžio tarpregioninis plačiaformatis bendradarbiavimas tebevyksta?

Sudėtinga pasakyti. Dabar Rusijos situacija apskritai nelabai palanki šiuolaikiniam menui: vis daugiau cenzūros, vis daugiau reglamentuoto meno, meno pagal leidimą. Mūsų organizacija, Nacionalinis šiuolaikinio meno centras, nuo projekto „9000 km“ gerokai išsivystė, įsikūrė filialai Vladikavkaze, Nižnij Novgorode, kur iki tol jau buvo šios veiklos užuomazgų, Jekaterinburge, Permėje, aktyvumo požymių atsirado Krasnodare.

Vektorius yra žmonės, o jie visur nori gyventi šiuolaikiškai. Tačiau, kalbant apie projektus, jų niekas daryti nebesiima. Efekto norisi iškart, būti ryškiam norisi tuoj pat, o čia – rutiniškas metodinis darbas, trunkantis keletą metų.

Tačiau ir praėjus metams nesijaučiate kaip Jūsų sukurtas personažas kolegos Jurijaus Vasiljevo videoinstaliacijoje „Laukimo salė“ – mieguistas vyrukas, snaudžiantis stoties laukimo salėje ir tik laikas nuo laiko sukrutantis, kai per garsiakalbį paskelbiama apie traukinio išvykimą…

Tai aktorinis darbas. Mano personažas jau pramiegojo visus savo traukinius, bet vis dar stebi situaciją. Kai paskelbia tvarkaraštį, jis atsibunda, apsidairo ir vėl užmiega. O aš – labai gyvai žmogus, – šypteli. – Dabar labai daug aktyvumo geografiškai Kaliningradui artimiausiuose regionuose, mumis domisi Rytų Europa, o mes – ja.

Galbūt jau būsiu atlikęs savo darbą, susijusį su Rusijos regionais, nors, kai pakviečia, visuomet mielai ten nuvažiuoju. Vladivostoke įsikūrė šiuolaikinio meno centras „Zaria“, dar net nepažįstų šių žmonių, Krasnodare irgi įsikūrė centras, su jais bendraujame. Galbūt juos pasikviesiu į savo projektus, gal – jie mane, juk tai komunikacija. O aš turiu savų projektų, susijusių, be kita ko, su aktualia problematika. Pasaulis keičiasi, ir mes – kartu su juo.

Formato rėmai režimo akivaizdoje

Parodos „Close Stranger“ atidaryme KKKC 2014 m. balandį. Algirdo Kubaičio nuotr.

Kas šiuo metu domina Jus kaip kuratorių?

Viena problema, kurią noriu realizuoti – nė nežinau, dėl kokių priežasčių. Kartą važiuodamas pro šalį atsitiktinai užsukau į Kėdainius ir užėjau į vietinį kultūros centrą, kuris, pasirodo, įsikūręs buvusioje sinagogoje. Klausiau, kurgi žydai. Pasirodo, visi žuvo Antrojo pasaulinio karo metais. Ši istorija mane labai užgavo.

Tad dabar plėtoju  nedidelį, bet turiningą projektą, visai nesusijusį su holokausto tema, labiau su žydijos tema, bet irgi metaforiškai, nes karo metu nukentėjo daug kitų tautų: čigonai, slavai, patys vokiečiai… Projekto pavadinimas „Gėlių laukas“. Jame dalyvaus švedų, lenkų, rusų, ukrainiečių, lietuvių, gruzinų menininkai. Rimtai įkritau į šią temą – čia nemažai asmeniškumo, kai tave kaip kuratorių kas nors sudomina.

Dabar mėginu tartis su Kėdainių kultūros vadovybe, o ji labai įsitempusi ir sako, kad politinė situacija primena 1939-uosius. Mėginu paaiškinti, kad kalbame apie kultūrą ir net ne apie Rusiją, o apie žydus. Bet man primenama, kad atstovauju valstybinei institucijai, finansuojamai Putino režimo. Savo ruožtu mėginu paaiškinti, kad veikiame ką kita, režimo nepropaguojame. Taigi problemų daug.

Vykdydami tarptautinį projektą „Close Stranger“, ruošiamės Kaliningrade surengti apskritąjį stalą, susijusį su realia kaimynystės situacija, kai nustojame būti draugais, kai politika mus pradeda skirti, kas svarbiausia, kultūroje. Kad ir projekto „Close Stranger“ pavyzdžiu – du lenkų menininkai, protestuodami prieš Rusijos veiksmus Kryme, atsisakė dalyvauti suplanuotoje parodoje. Mėginome įkalbėti, argumentavome, kad tai nesusiję, bet jie atsisakė motyvuodami savo pozicija. Dėl to mums labai gaila, nors mėginame atvirai gvildenti skausmingus klausimus.

Minėjote Rusijoje įvykusį šiuolaikinio meno institucijų kūrimąsi. Viena vertus, tai menininkų palaikymo forma, kita vertus, kaip įstaigoms sekasi tvarkytis su režimo įtampą?

Žinoma, yra svarbus momentas, susijęs su žmogaus, vadovaujančio konkrečiai institucijai, asmenybe – kaip jis pats gali atlaikyti ideologijos ir politikos, kurį neramina mases Rusijoje ir užsienyje, spaudimą. Vieni pasirašo laiškus, palaikančius Rusijos veiksmus Kryme, kiti – smerkiančius. Tai pirmiausia žmogiškoji pozicija.

Projekto „9000 km“ fragmentas

Kol kas aš ir mūsų organizacija nepatyrė tokio spaudimo iš valdžios, iš Rusijos kultūros ministerijos. Bet iš kolegų žinau, kad kai kurie vadovai jau yra su tuo susidūrę,  kad juos mėgina palenkti paisyti ideologijos. Tai labai nemalonu. Kaip sakiau, cenzūra skverbiasi vis aktyviau, be to, ji skverbiasi ir į smegenis, kartais pagauni save cenzūruojant savo paties mintis. Kita vertus, pradedi suprasti, kaip valdyti savo projektą lanksčiau, išradingiau – tai irgi įdomu. Nors ir nenoriu pasakyti, kad visi turime gyventi tokiomis sąlygomis.

Kita vertus, žinau, jog nemažai vakariečių kuratorių visai panašiai turi suktis iš situacijos, kai donorai finansuoja jų projektus ir  pageidauja, kad šie būtų plėtojami jiems priimtina linkme. Tai ypač paplitę Rytų Europoje. Taip pat pažįstu kuratorių, kurie daro tik politinius projektus, įkvėptus aktualijų. Pavyzdžiui, mano bičiuliai Gruzijoje, kuri pati nukentėjo nuo karo su Rusija, kur didelė problema yra Osetijos, Abchazijos regionai. Man projektai apie karą nelabai įdomūs, manau, juose daugiau politikos nei meno. Mano požiūriu, reikia likti savo formato rėmuose, laikytis savo strategijos mene. Bet toks yra mano pasirinkimas, ir kitų dėl kitokio požiūrio neteisiu.

Kaip apibūdintumėte savo strategiją?

Man, kaip sakiau, įdomu net ne politinė, o sociokultūrinė problematika, greita meno reakcija į realų gyvenimą. Čia ir įžvelgiu aktualumą.

Dabar daug kuratorių ir menininkų dirba su menu bei technologijomis. Juos domina 3D arba kitokių virtualiųjų technologijų naujovės, kurias jie mėgina instaliuoti į  meną bei šitaip sukurti ką nors nauja. Temą, susijusią su naująja technologija, gali užpildyti kokiu tik noriu turiniu, tarsi pridėtinę realybę.

Man savo ruožtu įdomu, prie ko ji pridedama? Aktualiausi klausimai – ką, kodėl ir kam darome. O štai minėtasis J. Vasiljevo projektas apskritai yra transkultūrinis, apie kiekvieną iš mūsų. Tai, kas abstraktu, galime pripildyti kiekvienas savo turinio. Tuomet atsiranda galimybė skaityti bei suvokti įvairiai. Meno kokybė ir yra jo daugiabriauniškumas.