Parodoje „Pakeliama svarbos sunkuma“ išlieka tik tai, kas sunku.
1984 m. pasirodė garsaus čekų rašytojo Milano Kunderos romanas „Nepakeliama būties lengvybė“. Jame teigiama, kad būtis žmogui duota tik vieną kartą, todėl ji įgyja tam tikro lengvumo bei laisvės, tačiau žmogus niekada nesužinos, ar jo sprendimai buvo teisingi.
Justina Špeirokaitė Vienoje gyvena jau trylika metų. Kaip pati teigia, jos būtis – ten, tačiau ryšiai su Lietuva per tuos trylika metų nenutrūko. Šiuo metu Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose eksponuojama jos kuruojama taip pat Vienoje gyvenančių menininkų Anos de Almeidos ir Leo Trotsenko paroda „Pakeliama svarbos sunkuma“ – apie buvimą laike, gebėjimą kurti ir perkurti atmintį bei alternatyvias istorijas. Tai pasakojimas apie atmintį ir vaizduotę: tik tai, kas sunku, išlieka. Kalbamės su Justina apie kūrybines veiklas, idėjas ir pačią parodą.
D.Ž.: Ana ir Leo gyvena ir kuria Vienoje, tačiau patys nėra austrai – Ana kilusi iš Portugalijos, o Leo – iš Ukrainos. Kaip būtų galima paaiškinti šį derinį: Austrija, Portugalija ir Ukraina? Kokia jų istorija?
J. Š.: Ar svarbi menininkės, menininko asmeninė istorija? Turbūt tiek, kiek ji atsispindi jo ar jos kūriniuose. Mūsų kilmė, asmeninės ir kolektyvinės patirtys, be abejo, daro įtaką kitiems gyvenimo aspektams, tarp jų – ir meninei raiškai. Vis dėlto kilmės klausimas vienaip skamba Lietuvos kontekste ir visaip kitaip – Austrijos. Viena – tarptautinis miestas, kuriame daugiau nei pusė gyventojų kilę iš kitur. Ar esi vienietė, europietė, lietuvė, pasaulietė – viskas priklauso nuo individualaus savęs identifikavimo. O asmeninės istorijos, jei jos nėra viešai publikuotos, lieka privačios ir priklauso tik jų savininkams – tik jie gali jas papasakoti. Vis dėlto parodoje KKKC galima įžiūrėti kelis Anos ir Leo biografinius fragmentus.
D.Ž.: Paroda vadinasi „Pakeliama svarbos sunkuma“. Pavadinimas poetiškas, o viskas, kas poetiška, yra mįslinga. Kas tai per sunkumas ir kodėl jis vis dėlto pakeliamas?
J. Š.: Galbūt pasąmoningai pavadinimas susisiejo su tuo, kad Ana de Almeida yra gimusi tuometėje Čekoslovakijoje. Iš ten pat kilęs Milanas Kundera kažkada parašė romaną „Nepakeliama būties lengvybė“. Iš pradžių norėjau parodą pavadinti būtent taip. Vis dėlto eksponuojami kūriniai yra ne (tik) apie būtį, bet ir apie svarbius žmones, daiktus, reiškinius ir įvykius būtyje. Juk ne lengvumas, o sunkumas turi reikšmę, nes lengvumas, pasak Kunderos, yra nepakeliamas! Gyvenimo sunkumas kartojasi ad infinitum, ir tik tai, kas nereikšminga ar nesvarbu, išnyksta.
D.Ž.: Pagrindinės parodos temos – įvairūs politiniai ir sociokultūriniai reiškiniai, tokie kaip feminizmas, industrializacija, istoriniai ir šiuolaikiniai įvykiai. Ši paroda – apie praeitį, dabartį, galbūt ir apie ateitį. Kaip menininkai savo kūriniuose įkūnija šią kelionę laiku?
J. Š.: Aš tai pavadinčiau buvimu laike. Kūryboje atrandamos istorijos ir istoriniai įvykiai, perkelti iš vieno laikmečio į kitą, nepraranda ryšio su praeitimi, tačiau neabejotinai lieka svarbūs ir ateityje.
Daugiau nei prieš šimtą metų Vienos feministės atkreipė dėmesį į nelygybę lyties atžvilgiu darbo rinkoje, o kiek anksčiau Galicijoje, tuometėje Austrijos–Vengrijos imperijoje, buvo sprendžiama, ar ukrainiečių abėcėlę keisti iš kirilikos į lotyniškąją.
Prieš beveik šimtą metų Ukrainos Černivcių mieste buvo nukelta Friedricho Schillerio skulptūra, 2021 m. Čekijoje uždarytas riebalinius produktus gaminęs fabrikas, o 2022 m. išgirstame šūkį „Close the sky over Ukraine“ („Uždarykime Ukrainos oro erdvę“). Atsitiktinės erdvės ir laiko jungtys yra nereikšmingos; svarbi kiekvieno kūrinio ir reiškinio svara menininkės ir menininko pasirinktame erdvėlaikyje.
D.Ž.: Ukrainiečių abėcėlė galėjo tapti lotyniška dar XIX amžiuje. Ar Leo Trotsenko kūriniu „Alfabetinė pūga“ klausiama, kaip tai galėjo pakeisti šiandienos istoriją, o gal atsigręžiama į ukrainiečių kalbos nykimą kitos imperijos sudėtyje?
J. Š.: Uždarytas fabrikas Čekijoje pamažu nyksta, chemikalų likučiai teršia aplinką – tai ilgalaikis padarinys. Kartu pamažu nyksta ir su fabriko gyvenimu susijusios žmonių istorijos. Menininkė Ana de Almeida jas bando išsaugoti glicerine – medžiagoje, kuri laiko tėkmėje ištirps.
Kiekvienas kūrinys čia kelia savus klausimus, susijusius su politiniais ir sociokultūriniais įvykiais.
D.Ž.: Ana de Almeida šiuo metu Vienoje siekia daktaro laipsnio, o kūryba, kaip rašote anotacijoje, praplečia jos tyrimus apie istorinius naratyvus ir kviečia žiūrovus įkūnyti, išbandyti naujus kolektyvinės jėgos, politinės fikcijos ir atminties kūrimo būdus. Kaip suprantu, menininkė iš esmės tyrinėja, kaip kolektyvinė vaizduotė ir atmintis gali pasireikšti individualioje sąmonėje?
J. Š.: Labai retai kas įvyksta taip izoliuotai, kad išvengtų aplinkos įtakos: žmogaus mąstymas, veiksmai, elgesys yra kolektyvinių patirčių rezultatas. Mūsų habitusas neišvengiamai formuojasi iš socialinių patirčių ir praktikų, įsišaknijusių visuomenėje. Ana savo kūriniuose kviečia įžvelgti dažnai sąmonėje išblukusias socialines patirtis, kurios ne tik primena apie tokius išgyvenimo įrankius kaip kolektyvinė jėga, bet ir apie gebėjimą kurti ir perkurti atmintį bei istoriją, įsivaizduojant kitokias tikroves.
D.Ž.: Neapmokamas moterų darbas XIX a., industrializacijos padariniai visuomenei, bendruomenei, šeimai – apie tai Anos de Almeidos kūriniai parodoje. Kuo tai aktualu šiandien?
J. Š.: Norėtųsi šį klausimą priimti kaip retorinį. Galbūt kada nors nebereikės kalbėti apie darbo užmokesčio nelygybę lyties atžvilgiu. Galbūt kada nors rūpestis kitais žmonėmis ir gyvenimas nežmoniškoje, nenatūralioje aplinkoje taps norma ir įprasta kasdienybės dalimi (šalia apmokamo darbo) visoms lytims. Tačiau šiandien yra visai kitaip.
Ana de Almeida atiduoda pagarbą mokytojoms, kurios prieš šimtą metų buvo vadinamos „skraidančiais šunimis“. „Skraidančiais“ – nes neturėjo stabilumo (pastovios darbo vietos), „šunimis“ – nes lojaliai ir paklusniai atlikdavo joms natūraliai priskirtą darbą. Turbūt nereikia nė minėti šiandienių tokio darbo pavyzdžių. Visuomenei sparčiai keičiantis iš kolektyvinės į individualistinę (ypač globaliojoje Šiaurėje), rūpestis pasidalija tarp vieno iš branduolinę šeimą sudarančių tėvų ir ne šeimos narių bei institucijų.
Darbe „Riebalų fabrikas“ Ana iškelia fabriko struktūroje egzistavusių neapmokamo darbo kontekstų svarbą, tarp jų – ir šeimos, rūpinimosi vaikais. Kiek, kur, kada ir kokia kaina vyksta neapmokamas darbas? O svarbiausia – kas jį atlieka? Tai neabejotinai aktualūs klausimai šiandien.
D.Ž.: Leo Trotsenko kuria atminties politikos, istorinių įvykių ir jų poveikio dabarties laikui temomis. Dauguma jo darbų pagrįsti asmenine patirtimi, o istorija juose sumišusi su fikcija. Parodoje jis eksponuoja išsiuvinėtus šiukšlių maišus, primenančius oro pavojaus patirtis Ukrainoje, ir kūrinį „Alfabetinė pūga“, į kurį įpintos buvusios Austrijos–Vengrijos karo ministerijos pastato nuotraukos. Būtent šios imperijos valdžios atstovai bandė ukrainiečių kalboje įvesti lotyniškąją abėcėlę. Kaip manote, kokį pėdsaką šie kūriniai paliks Lietuvos žiūrovams? Ar šią vaizduotę ir atmintį galima priskirti tik ukrainiečiams, ar tautybė čia nesvarbi?
J. Š.: Galbūt iš pirmo žvilgsnio išsiuvinėti šiukšlių maišai dėl pasirinktos medžiagos, gali pasirodyti primityvūs ir net sukelti šypseną. Tačiau šio darbo svoris – ypač didelis. Karo kontekste į juodą storą plastiką dedame tai, ko irimo procese nenorime matyti. Ironiška: juodas plastikas liks nesuiręs ir tarsi galėtų nuolat priminti apie tragišką savo prigimtį. Vis dėlto tokie maišai atsidurs giliai po žeme, ir galiausiai jų svarba išblės. Deja, juodo plastiko metaforinio sunkumo kontrastas su debesų lengvumu ir ramybe tik akimirkai tampa įmanomas. Kad dangus virš Ukrainos nėra ramus, žmonės Lietuvoje tikrai žino. Kad kalba taip pat gali atsidurti pavojuje – irgi, tad kūriniai, tikėtina, paliks pėdsaką.
Kita vertus, turbūt nėra tarpusavyje susijusios žmonių grupės, kuri nebūtų patyrusi neteisybės. Viskas įsirašo į kolektyvinę atmintį, išsitempiančią per kelias kartas. Kolektyvinė atmintis konstruoja istorinę atmintį – tai, dėl ko sutaria atskiros žmonių grupės. Todėl žiūrovui, besigilinančiam į Leo Trotsenko darbus, iškylantys istorinės atminties fragmentai siesis arba su grupe, kuriai jis priklauso, arba su asmenine patirtimi ir išgyvenimais. Tautybė lieka tiek svarbi, kiek tai siejasi su atminties turiniu, o šiuo konkrečiu atveju – ir su bendra patirtimi tarp skirtingų tautų tame pačiame regione.
D.Ž.: Parodoje naudojamos medžiagos – įvairios: cementinės plytelės, muilas, šiukšlių maišai, nuotraukos, vaizdo projekcijos. Kaip menininkai nusprendė pasirinkti būtent šias medžiagas?
J. Š.: Šį klausimą užduočiau tiesiogiai menininkams. Vis dėlto kai kuriuos atsakymus randame ir pačių kūrinių istorijose. Jau atskleidžiau plastikinių maišų paskirtį ir sąsają su žeme, o siuvinėjimas yra viena iš Leo Trotsenko naudojamų technikų, pasikartojanti ir kituose jo kūriniuose. Pasitelkdamas nuotraukos formatą kitame savo kūrinyje „Alfabetinė pūga“, menininkas tarsi užkonservavo vaizdą ir garsą, kartu įpindamas dar vieną jam reikšmingą sluoksnį – pastatą, kurio fone jis stovi. Kalbant apie kūrinį „LOSSLESS OR WIN WIN“, čia menininkas pasiūlo performanso formatą, kuriame pats nedalyvauja, bet pasikviečia chorą. Rumunų choras atlieka kūrinį, kuriam žodžius parašė Schilleris, toje vietoje, kurioje kažkada stovėjo tuometės Rumunijos valdžios nuversta to paties poeto skulptūra. Taip tarsi atstatomas paminklas, nesukeliant poreikio pamatyti, kaip jis atrodė.
Ana de Almeida abiem parodoje pristatomiems darbams sukurti pasirinko unikalias, su jos tyrinėjamais objektais susijusias technikas. „Skraidantys šunys“ įamžinti plytelėse, pagamintose senovine hidrauline technika, procesus atkartojant ir pritaikant juos namų aplinkoje. Panašiai ir kito darbo, „Riebalų istorija“, objektus – įvairų muilą – Ana gamino namuose, atkurdama pramoninės serijinės gamybos procesų logiką. Reprodukuodama ir vizualiai interpretuodama tiriamus objektus, menininkė jungia pasakojimą – blėstančią istoriją – su materialiu, erdviniu buvimu.
D.Ž.: Paskutinis mano klausimas apie parodą šiek tiek neįprastas. Ko lankytojai gali nesitikėti pamatyti parodoje?
J. Š.: Nepakeliamos būties lengvybės.
Anos de Almeidos ir Leo Trotsenko parodą „Pakeliama svarbos sunkuma“ galite aplankyti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) iki kovo 29 d.
Parodos kuratorė – Justina Špeirokaitė, parodos architektas – Bilal Alame.
KKKC Parodų rūmų darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba). Parodos atidarymo metu fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, publikuotuose įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Parodos lankymas mokamas. Daugiau informacijos: www.kkkc.lt
Pokalbį inicijavo ir parengė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras
