Šimtas metų vienatvės: įsimintinai metų pradžiai
Šimtas metų vienatvės – viena įspūdingiausių ir mylimiausių skaitytų knygų. Jei šiais metais dar neišsirinkote pirmojo skaitinio, galbūt verta metus pradėti nuo magiškojo realizmo prisisunkusio romano. Svarbiausia sąlyga – skaitant užtildyti racionalų protą, kad galėtumėte pilnai patirti tirštą, sapnišką ir nepamirštamą vienos giminės istoriją. O jei esate ne tik išrankus, bet ir smalsus skaitytojas, kviečiu pasigilinti į knygos rašymo aplinkybes, amžininkų vertinimą ir romano pasakojimo formą.
Trumpai apie kūrinio gimimą ir vertinimą
Prieš pristatydama Šimtas metų vienatvės, noriu keliais sakiniais užsiminti apie knygos idėją, rašymą ir vertinimą. Gabriel García Márquez apie dvidešimt metų brandino mintį parašyti šį kūrinį – daug laiko turėjo nutekėti ir patirties prikaupti, kad mintis virstų tekstu. Tiesa, autorius kūrinį rašė apie aštuoniolika mėnesių.
1967-aisiais išleistas romanas sudrebino pasaulį savo novatoriškumu, o skaitytoją sužavėjo tragikomiškumu, ekspresyvumu ir originaliu literatūrinių tradicijų panaudojimu. Turbūt jūsų, kaip ir manęs, visai nestebina faktas, jog galiausiai šis Kolumbijos rašytojas dar ir Nobelio literatūros premijos laureatu tapo. Tad ką tokio sultingo jis parašė?
Šimtas metų vienatvės: apie ką kūrinys?
Kūrinyje pasakojama šimtametė Buendijų giminės istorija.
Čia prietarai ir jausmai daug stipresni už religiją, tad geiduliai ir kiti norai tenkinami laisvai. Čia veikėjų vaizduotė galinga, o tikrovės pažinimas – menkas. Čia gamta nevaldomai veržiasi į žmogaus buitį.
Pasakojimas vystomas dvejais būdais: pirmasis pasakotojas kalba apie nutikimus ir vaikystės prisiminimus, o antrajam staiga įsikišus pridedama viena kita ateities detalė. Nors pasakotojas visažinis, pranašystės pildomos pamažu, kol praeitis paskutiniuosiuose puslapiuose sujungiama su taip laukta ateitimi (dabartimi). Taip, tik pačioje pabaigoje jums paaiškės Buendijų giminės likimas.
Pasakojimo forma: magiškasis ir stebuklingasis realizmas
Smalsaujate toliau? Puiku. Įdomu tai, kad romanui būdingas tiek magiškasis, tiek stebuklingasis realizmas. Tad kuo jie skiriasi?Klasikinis magiškasis realizmas – tai pats pasakojimas, įvykių įvairovė, papasakota novatoriška pasakojimo forma, kuri siejama su mitų, legendų, papročių panaudojimu. Pavyzdžiui, kalbėjimasis su vaiduokliais, nuošalaus kambarėlio nuolatinė tvarka ir kuriame diena iš dienos būdavo ta pati kovo mėnesio diena (pirmadienis), vienos veikėjos pakilimas nuo žemės ir išskridimas į dangų.
Taip pat magiškasis realizmas „atsiskleidžia“ per nutikimus, kur fantaziją keičia tikrovė ir atvirkščiai. T. y., kai nelieka ribų tarp to, kas tikra, ir to, kas ne. Veikėjai keistus įvykius priima kaip savaime suprantamus, jų neneigia, nes stebuklai jiems – gyvenimo dalis.
Dar svarbu paminėti mitologiškumą. Pavyzdžiui, dažnai minimas ėjimas per kalnus, jūras, įvardijama tiksli trukmė (dveji metai ir du mėnesiai). Makondo miestelis kaip Rojus, kur čiulba paukščiai ir yra gera gyventi.
Taigi kuo magiškasis realizmas skiriasi nuo stebuklingojo? Anot Maggie Ann Bowers, stebuklingasis realizmas – tai Lotynų Amerikos rašytojams būdingas asmeninių, savo tikrojo gyvenimo detalių paminėjimas kūriniuose.
Rašydamas romaną Šimtas metų vienatvės, G. G. Márquez rėmėsi savo gyvenimo patirtimi. Bent jau man dabar daug aiškiau, kodėl knygos rašymo idėja buvo brandinama du dešimtmečius. Tad kokios tos patirtys? Pavyzdžiui, autorius panaudojo savo senelės sakytinio pasakojimo būdą, Arakatako (Aracataco) miesto (kuriame augo) vaizdą suteikė Makondui, o vaiduoklių lankytinas senelių namas tapo Buendijų šeimos namų atitikmeniu. Žodžiu, romano veikėjai ir įvykiai greičiausiai išgalvoti, tačiau yra apčiuopamų faktų, istorijų, kurias patyrė pats G. G. Márquez. Beje, yra teigiama, jog šis romanas yra naudingas istorikams, tiriantiems Kolumbijos ar net Lotynų Amerikos istoriją.
Paskutinis paskatinimas perskaityti
Kviečiu ne atidėlioti, o imti ir skaityti. Tiesa, skaitant siūlau atsipalaiduoti, kad jus tinkamai pagautų pasakojimo tėkmė. Taip pat verta žinoti, kad veikėjų nemažai, bet visų jų prisiminti ir nereikia. Istorijai plaukiant svarbu įsisukti į pasikartojančių vardų, įvykių ir laiko ratą.
Atsiribokite nuo žinomų tiesų, išmoktų dėsnių, trumpam užtildykite savo racionalų protą. Nesipriešinkite ir patirsite didžiulį skaitymo malonumą. Dar sužinosite, kad kartais meilė reiškia neviltį ir vienatvę, o liūdni įvykiai nebūtinai kuria pesimistišką nuotaiką. Šis genialus romanas prajuokins, pareikalaus atidos ir apdovanos. Aš neabejotinai skaitysiu dar kartą.
Apžvalga parengta remiantis asmenine nuomone ir šiais šaltiniais:
1. Maggie Ann Bowers, Magic(al) realism, London and New York: Routledge, 2004.
2. XX a. Vakarų literatūra. V., 1995 (skyrius „Lotynų Amerikos literatūra. Gabrielis Garsija Markesas“).
3. Birutė Ciplijauskaitė, „Gabriel García Márquez vaizduotė ar tikrovė: Šimtas metų vienatvės“, in: Idem, Literatūros eskizai, Vilnius–Kaunas: Lietuvos katalikų mokslo akademija, 1992.
