Liberali kaimynų moralė
Gavusi kvietimą pasidalinti įžvalgomis apie klaipėdiečių gyvenimo ypatybes, labai nustebau. Nesu nei ekspertė, nei apžvalgininkė, nei instagramo žvaigždė… Iš pradžių net maniausi atsisakyti, juk kam bus įdomu klausytis paprastos šarkos postringavimų. Ar ši garbė neturėtų atitekti kokiam… kirui, lyg ir labiau atitinkančiam miesto identitetą? Bet, geriau pagalvojus, daug kuo esame į žmones panašios – gyvename šeimomis, labai saugome savo teritoriją. Tik ar žmonės tai žino? Truputį pasvarsčiusi nusprendžiau, kad tai mano šansas atsigriebti už metų metus patiriamą neteisybę.
Žmonės sako, kad šarkos – vagilkos, besivaikančios blizgučių. Durk snapu į bet kokią vaikišką knygutę kur paminėta šarka ir, duodu savo uodegos plunksną ištraukti, ten mes nupieštos su blizgančiu objektu snape. Vis galvoju, ar ne pagal save ir savo moralinį stuburą žmogus mus, šarkas, piešia?
Tokios mintys man kyla iš aukštai stebint vieno kiemo Klaipėdoje kaimynus.
Mano lizdas – Šaulių g. 2, vidiniame kieme, trečio beržo iš kairės pusės lajoje, pietryčiuose. Iš čia puikiai matosi trys daugiabučiai ir jų gyventojai. Tai – keletas visokių dydžių ir spalvų šunų, dvi katės (tiesa, viena jau ant mirties slenksčio), vienas žiurkėnas (o gal jūrų kiaulytė, nelabai matau per seniai plautas poliesterio užuolaidas), bet daugiausia – žmonės. Kalbame apytikriai apie keturiasdešimt butų, o tai jau pakankamas kiekis subjektų, kad būtų galima daryti išvadas apie šio centrinio miesto rajonėlio gyventojus.
Pavyzdžiui, Vytauto g. 14, trečiame aukšte, gyvena wannabe menininkų porelė Vėjūnė ir Gustas papilkėjusiais veidais (nes yra ideologiniai vegetarai su lėtiniu feritino deficitu). Rūkydami balkone jie mėgsta mane apkalbinėti: „Pažiek, pažiek, bet tai kokia bjaurybė, vagia ne tik blizgučius, bet ir žvirblių jauniklius, negi juos ėda?“ Tada surauktais antakiais purto galvas čiulpdami iqosus ir aptarinėja mano supuvimo lygį.
Dažniausiai nekreipiu dėmesio, bet, labiau pavargusi, pasvajoju jiems paaiškinti, kad: pirma – nesu gyvenime nieko blizgančio vogus (nesuprantu, iš kur tas kvailas mus, šarkas, persekiojantis stereotipas); antra – tenkinti savo bazinius poreikius, t. y. maitintis – nieko gėdingo. Patys tegul susigėsta, pradžiai – dėl savo žodyno, o tada dėl to, kaip elgiasi su savo kūnais.
Toliau – Šaulių g. 2. Šio namo gyventojai irgi pasižymi įdomiu moraliniu kompasu. Pora iš trečio aukšto savo dviem atžalom pakeltu tonu aiškina, kad jos turi būti padorios mergaitės. Kad jų ilgi, spalvoti, dabar madingi nagai yra gašlūs. Tuo tarpu šias padorumo vertybes aukštinanti mama Valerija, santūriais trumpais nelakuotais nagais, slapčia susitikinėja su namą renovuojančiu santechniku Rapolu.
Mažosios Smilties gatvėje, naujos, bet jau spėjusios morališkai pasenti statybos pastate, irgi neblogas charakterių popuri. Kasryt 23 minutes kruopštų makiažą besidaranti panelė balkone filmuoja storius apie natūralų grožį ir įžūliai pardavinėja papildus norinčioms tokios pat natūraliai skaisčios (nors akivaizdu, kad gerai pakontūruotos) odos.
O šlubis Stasys iš viršutinio aukšto prie pensijos prisiduria vakarais vaikštinėdamas po kaimynystę – jis ieško lauke prirakintų brangesnės klasės dviračių. Suradęs stebi keletą dienų ir tada informaciją perduoda jį pasamdžiusiai dviejų vyriokų operatyvinei komandai. Jie pasirūpina, kad dviračio šeimininkas ryte nemaloniai nustebtų.
Bet ką jau čia… Rytoj bus eilinis penktadienis ir kaimynystėje vyks rutininiai procesai: Vėjūnė su Gustu vėl dejuos dėl blogos savijautos ir keiks niekuo dėtus paukščius, Valerija, susitikusi kaimynę, piktinsis supuvusiu jaunimu, Rapolas ragaus uždrausto vaisiaus, instagramo vartotojos pirks neveikiančius odos papildus, o Stasys ieškos naivaus kaimyno su geru dviračiu. Visi vogs savo blizgučius. Mes, šarkos, pasikalbam. Klaipėda, Berlynas, Niujorkas – visur yra ką papasakoti apie kaimynus.
