Migruojantis „Herkus Kantas“: pastovi nežinomybė dėl laikinos pastogės
Prieš penkiolika metų vieno Klaipėdos senamiesčio pastato rūsyje įkurtas nedidelis bariukas „Herkus Kantas“ šiandien yra išaugęs iš maitinimo įstaigos formato ir tapęs namais kūrėjams, kuriems rasti vietą savo veikloms kitur mieste gali būti labai sunku.
Kas dabar yra „Herkus Kantas“ – sunku apibūdinti net vienam iš jo įkūrėjų Kiprui Paldauskui. Čia gimsta įvairios iniciatyvos, o kai kurie kūrėjai priimami nepaisant to, kad vertinant pagal ekonominę logiką jų veiklos yra neatsiperkančios. Čia pilna daiktų, vertingų savo istorijomis. Čia daugelis klausinėja – tai kada užsidarysite. Visi žino, kad tai neišvengiama – vieta savo sekėjus jau dusyk nuliūdino užverdama duris ir tiek pat kartų pradžiugino jas atverdama kitur. Tas pats gresia ateityje – niekas neabejoja, kad ateis diena, kai teks išsikraustyti iš dabartinių namų angare, nes šioje teritorijoje dygsta naujas kvartalas.
Kiprai, ar žinomas tikslus laikas, kiek dar dirbsite dabartinėje vietoje?
Ne, su šiais namais to dar nežinome, bet jau apsipratome su tokio aiškumo – kiek laiko turime trūkumu, nežinome, kiek čia būsime, turbūt, atsakymo neturi ir pats „Memelio miesto“ teritorijos vystytojas. Su jais, beje, mūsų santykiai labai geri. Per daug negudraujant – tiesiog nežinome. Gali būti metai, gali būti daugiau.
Pašaliečiui gali atrodyti, kad tokia nežinomybė turi savotiško žavesio: jokios komforto zonos, jokių strateginių planų. Ar jums tokia būsena trukdo, padeda, o gal niekaip neveikia?
Apsipratome su nežinomybe, todėl ji mūsų niekaip neveikia, netrukdo. Bet yra kitas momentas – žinant, kiek laiko turi, gali planuoti kažką daugiau, kas susiję su išlaidomis, laiku, pastangomis. Todėl šiuo metu tenka kažką atidėti, kai ko nedaryti, vien dėl žinojimo, kad laiko gali būti per mažai. Ši vieta nuolat kinta, atsiranda naujų objektų, idėjų, bet visa tai nereikalauja didelių investicijų. Tokia nežinomybė yra tam tikras iššūkis vien dėl to, kad tenka atsakyti į labai daug klausimų – o tai kada, kiek laiko? Tai, turbūt, dažniausias mūsų lankytojų klausimas.
Bet gal ir jie jau priprato prie tokios migracijos ir nežinomybės? Arba žinojimo, kad vieną dieną viskas baigsis.
Galbūt, tai pastovioji lankytojų dalis. Bet yra nemažai tokių, kurie čia užsuka kartą ar du per metus, šią vasarą buvo ir tokių, kurie mūsų ieškojo ankstesnėje vietoje ar net pirmojoje, kur „Herkus Kantas“ pradėjo veiklą, kai dirbome mažyčiame rūsyje.
Be to, kad baras – kaip šią vietą apibūdintumėte?
Būtent baro apibūdinimo ir vengiame, nes veikla per daug išsiplėtė ir yra per daug įvairi. Baras –nedidelė mūsų laiko ir pastangų dalis, nors jis padeda išlaikyti kitas veiklas, kadangi finansavimo ir paramos iš šalies neturime. Man džiugu ir miela, kad ši vieta tapo namais ne tik
lankytojams, bet ir įvairioms iniciatyvoms – pas mus vyksta įvairių žanrų festivaliai, koncertai, medinio burinio laivyno laivai mūsų angare glaudžiasi ne pirmą žiemą. Yra muzikos bendruomenė su savo studija, yra dirbtuvės, kuriose kuriamos scenografijos, instaliacijos. Jeigu jas vertintume iš griežtos verslo perspektyvos, tai daugelis tų veiklų neatsiperka, bet jos čia yra dėl to, kad mums patiems įdomu, matome to prasmę. Būti vien baru nei man, nei mano kolegoms neįdomu, nors baras ir generuoja daugiausiai mums reikalingų lėšų.
Pas mus namus atranda kūrybiški žmonės, kuriuos vienija bendros patirtys ir istorijos, ne vienerius metus trunkantys santykiai, tarpusavio pagalba, panašios vizijos.
Tai gal „Herkus Kantas“ auga į kokį nors judėjimą? Lemia procesus, kurie ateityje bus labai svarbūs miestui? Nematote tokių požymių?
Norisi tikėti, kad kažkokią įtaką galime turėti. Kartais pagalvoju, jog jeigu viskas vieną kartą pasibaigtų čia, tai ar prasidėtų kitoje vietoje? Ar man ir kolegoms kažko imtų trūkti šiame mieste? Bet sunku kalbėti už kitus, koks poveikis būtų jiems. Būtų labai nekuklu, o ir nekorektiška.
Kaip manote, ko šiandien trūktų Klaipėdai, jeigu nebūtų atsiradęs „Herkus Kantas“?
Nebūtų kai kurių iniciatyvų, nebūtų įvykę kai kurie koncertai. Visa tai pas mus vyksta dėl to, kad kūrėjai neranda vietos kitur. Kitos erdvės yra pernelyg oficialios, netinkančios jų vizijoms arba tiesiog per brangios. O pas mus jie jaučiasi jaukiai, gerai.
Pavyzdžiui, menininkas Benas Šarka pas mus surengė ne vieną performansą, šio kūrėjo užmojai ir veiklos tokios, kad kitur būtų sunkiai įgyvendinamos. Tačiau lygiai taip pat yra ir su muzikos grupėmis, atlikėjais, kurių pasirodymai sutraukia 100–150 žmonių. Kitos salės jų tiesiog neįsileidžia – neapsimoka. Tokio dydžio mieste, kaip Klaipėda, panašių erdvių galėtų būti ir daugiau. O mes kol galime, tol darome. Ar atsiras kitų – sunku pasakyti. Bet jų reikia, nes tai miestui suteikia daug įvairovės. Galbūt ir nepritraukiame tūkstantinės minios, kaip kokia miesto mugė, bet ir tas nedidelis kiekis yra prasmingas.
O ar yra taip, kad čia atėjęs kūrėjas gali jaustis laisviau, nes nekeliate specialių reikalavimų?
Galima sakyti ir taip, bet šiokia tokia atranka yra – juk negalime įsileisti visų ir visada vien dėl to, kad laikas ribotas. Yra mums jau pažįstami kūrėjai, dėl kurių jokių abejonių nekyla, bet yra ir tokių, dėl kurių sprendimai priimami vadovaujantis mūsų subjektyviais kriterijais.
Ko niekada neįsileistumėte?
Yra tokių buvę, kurie netiko pagal šios vietos veiklas. Čia nėra banalios popmuzikos, kuri, mūsų vertinimu, ir taip turi užtektinai vietos pasirodyti, o ir mums tai neįdomu. Bet jokiu būdu nenorime pasakyti, kad tai blogai. Tiesiog čia netinka.
Užsukus į bet kuriuos namus, šeimininkai visada ras ką parodyti, kuo pasididžiuoti. Ką jums smagu parodyti užsukusiems svečiams?
Tai, ką jie patys pastebi. Čia nėra brangaus ir išskirtinio interjero. Viskas, kas yra čia, galima sakyti, jau naudota kažkur kitur, kituose namuose – nuo baldų iki kitų daiktų, kurie nėra nauji, bet turi savo istorijas. Jas galima pasakoti apie didžiąją dalį daiktų, kuriuos matote aplink. Šias istorijas išgirsta visi žmonės, kurie pasidomi.
Gali atrodyti, kad čia tvyro šioks toks chaosas. Ar tai tik tvarka, kurią reikia suprasti?
Nevadinčiau to chaosu, tiesiog daug daiktų keičiasi. Kai kuriuos iš jų atneša žmonės, manantys, jog jų vieta būtent čia, šioje erdvėje.
Neskaitant pastovios lankytojų bendruomenės – kokių žmonių apsilankymai jūsų komandą pradžiugina?
Džiugina atviri žmonės. Juk ši erdvė – ne tipinė, o čia pirmą kartą atsidūrusių lankytojų nuostaba arba netikėtas vertinimas yra tikrai mielas, tas jų supratimas, kad ir tokios vietos gali būti patrauklios, o jie patys iš karto jaučiasi laisvai.
