Į mašiną įlipu be dvidešimt. Klaipėdoje turiu būti lygiai devintą. Spėsiu. Į galą įsimetu savo kuprinę, maisto ir užkandžių maišelį. Įstatau kavos puodelį, gal kur užsidegs raudona ir spėsiu gurkštelti. Kadangi reikia skubėti, neturiu kada įsijungti naujai išėjusio podcasto, klausysiu radijo. Tiksliau sakant, radijo mikso, nes mėgstu važiuodama maigyti mygtukus ir ieškoti dainos, kurią galėčiau plėšti visu garsu. Automobilis nuostabiausia vieta žemėje treniruoti savo bebalsę gerklę. Niekas negirdi ir nesako: „Toma, nedainuok.“

Užvedu variklį. Kažkas cypia, bet ką padarysi. Jei turėčiau geresnį automobilį, neišsimokėčiau baudų už greičio viršijimą. Keletas posūkių ir aš jau autostradoje, arba, kaip teko girdėti žmones sakant, „įšoku į trasą“. Suprantu, kodėl jie taip vadina, nes man autostrada kaip lenktynių trasa, kurioje galima legaliai susirinkti greitus kilometrus ir Klaipėdos prieigas pasiekti vos per dešimt minučių. O uostamiestyje kaip eismo Dievas, mojuodamas šviesoforo lazdelėmis, duos: gali būti, kad senamiestį pasieksiu per penkias minutes, bet gali būti, kad užtruksiu ir visas penkiolika.

Pastaruoju atveju, vėluosiu į susitikimą. Bet visi žino, kad aš ne iš Klaipėdos. Apskritai, iš kolegų dažnai jaučiu užuojautos gaideles, jog man kasdien reikia karti tiek kilometrų. Niekada to nesupratau: aštuoniolika kilometrų į vieną galą yra centai. Vilniuje žmonės dar ne iš tokių „priemiesčių“ važinėja. Arba užsienyje? Jei į darbą važiuoti trunka valandą – laimėjai loterijoje.

Man atrodo, į nieką nekeisčiau savo kasdienių mielų minučių automobilyje. Tai lyg teleportacinis, vibracinis, energetinis, transcendentinis (rašau bet kokius žodžius) portalas, kuris mane ne tik fiziškai perneša į kitą miestą, bet ir mentaliai padeda galvoje perjungti į darbo (arba priešingai – namų) režimą. Būna, kad važiuodama ne dainuoju, o garsiai repetuoju savo kalbas: studentams, podcastams ar pranešimams, kuriuos kartas nuo karto tenka skaityti. Būna, kad nuo perdegimo verkiu ir vos matau kelio juostas. Būna, kad voicinu draugėms bei klausau jų garsinių žinučių. Būna, kad kalbuosi su savimi ir save bandau padrąsinti ir įkvėpti. Būna, kad įsitempusi ir palinkusi į priekį bandau išgyventi, kai padangos slidinėja ant staiga ledu pavirtusio kelio. Būna, kad garsiai keikiuosi, kai fūra pradeda lenkti kitą fūrą.

Bet anyway, jaučiuosi be galo turtinga turėdama du miestus: vienas, kuriame gyvenu ir miegu, o kitas – kuriame taip pat gyvenu ir dirbu. (Kas pasakys, kad darbas ne gyvenimas?) Gerai pagalvojus, net mano asmenybės tuose miestuose yra skirtingos. Į Klaipėdą aš išsiruošiu, pasipuošiu ir užsidedu specialistės įvaizdį. O Gargžduose, kaip paauglystėje, su vaikais važinėju riedučiais ar riedlente ir visiškai nekreipiu dėmesio į savo išvaizdą.

Pasuku į kairę ir jau dardu akmenuotu Klaipėdos grindiniu. Eismo Dievas man buvo maloningas. Paskambinu šlagbaumui (tyčia palieku šį vokiškos kilmės žodį, kuris taip tinka Mėmeliui). Darbą pasiekiau per devyniolika minučių. Iš automobilio galo pasiimu kuprinę, maisto ir užkandžių maišelį.

Šiaip reikėtų susitvarkyti mašinos galą, nes čia galima galvą nusilaužti: nuo reikalingų (in case) striukės, džemperio, lietpalčio, papildomų batų iki pasenusių plakatų ir skrajučių, senų laikraščių ir žurnalų, kombučios bambalio, pakuotės nuo sumuštinio iš degalinės, kavos puodelių, lipnios juostos, vaikų rūbų ir t. t. Viskas būtų kaip ir dzin, meninė netvarka vyrauja visur mano gyvenime, tik tas įkaltas tvarkingumo etalonas, kurio neatitinku, mane verčia kaskart atsiprašinėti žmonių, kuriuos tenka pavėžėti.

Bet ką jau čia. Taip atrodo mano gyvenimas automobilyje.

Užtrenkiu duris ir aštuonioms valandoms atsisveikinu su savo mašiniuku. Dabar aš gyvensiu Klaipėdoje.