Pareiga būti namuose
Jeigu ne Sigitas Benediktas Jurčys… Klaipėda, be abejo, būtų Klaipėda. Tik baltų dėmių jos kultūriniame ir bendruomeniniame gyvenime būtų gerokai daugiau.
S. B. Jurčio dėka Klaipėdoje pastatyti Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolynas ir bažnyčia, įsteigtas Šv. Pranciškaus onkologijos centras, nuo 2008 m. vyksta solidarumo su onkologiniais ligoniais renginys „Vilties bėgimas“. Dar viena jo iniciatyva – vienuolyne įkurta „Galerija 1252“, kurioje eksponuojama japonų meno kolekcija. S. B. Jurčys – Klaipėdos garbės pilietis, kurio dėka uostamiestis tapo Vilties miestu.
44 metus atitarnavęs Mažesniųjų brolių ordine, šių metų pradžioje S. B. Jurčys sulaukė žinios, kad iš Klaipėdos yra perkeliamas į Kryžių kalno vienuolyną. Sprendimas sukrėtė ir miesto bendruomenę – apie tai plačiai diskutuota socialiniuose tinkluose, o tikintieji rašė peticiją ordino vadovybei, prašydami leisti vienuoliui tęsti pradėtus darbus. Įsivaizduoti Klaipėdą be šio žmogaus buvo sunku. O jam sunku buvo be Klaipėdos įsivaizduoti save. Vasarą sužinojome, kad S. B. Jurčys pasiryžo atsisakyti visų kunigo pareigų ir išeiti iš vienuolyno. Jis nusprendė niekur nevažiuoti ir likti namuose.
Klaipėdoje gimėte, baigėte mokyklą, vėliau čia pradėjote ir tęsėte įvairius visuomeninius darbus. Papasakokite apie savo ryšį su miestu, kaip jis keitėsi nuo tada, kai buvote vaikas, iki šių dienų.
Klaipėda man visada buvo daugiau nei gimimo vieta. Ji – pirmasis horizontas, kuriame atsivėrė pasaulis. Vaikystėje, važinėdamas dviračiu pokario gatvėmis, vaikščiodamas prie jūros, šniukštinėdamas po kiemus ir Kopgalio griuvėsius, išmokau kvėpuoti gyvenimu. Kiekviena siena, dar laikanti karo žaizdas, kiekvienas kiemo akmuo, kiekviena bangų nuplauta lenta man pasakojo apie miesto išlikimą. Jau tuomet pajutau, kad gyvenimas yra ne vien džiaugsmas ar patogumas, bet ir neišvengiamos kovos bei saulėti prisikėlimai. Miestas nuo pat vaikystės man padėjo suprasti, kad žmogaus kelias nėra lengvas: čia nuolat pučia vėjai, audros tikrina ištvermę, čia reikia stiprybės nepalūžti. Klaipėda augino mano stuburą – išmokė stovėti prieš vėją ir grįžti – kaip laivai, kurie po audrų visada randa savo uostą.
Vis dėlto, tikrojo būties artumo pamoką man padovanojo mama. Jos švelnus buvimas, jos malda ir tylus rūpestis tapo mano pirmuoju namų patyrimu. Per ją supratau, kad gyventi reiškia būti priglaustam, o tikroji jėga gimsta ne iš kietumo, bet iš artumo. Klaipėda man davė horizontą, bet mama – širdį, kurioje tas horizontas tapo namais. Mama mane išmokė, kad artumas yra stipresnis už audrą ir kad tik mylint galima išlikti.
Ar egzistuoja koks nors klaipėdietiškas užtaisas, kurį gauni gimdamas čia?
Taip, tik klaipėdiečio siela geba įsišaknyti vėjyje, judėjime, laisvėje, horizonte. Jam jūra ir vėjas tampa ne tik gamtos patirtimi, bet ir vidine laikysena. Prie jūros gimęs žmogus išmoksta stovėti prieš audrą, viltis, kurti ir nebijoti kaitos. Miesto istorija liudija, kad Klaipėda yra nuolatinio judėjimo, augimo ir išlikimo miestas. Šis užtaisas yra drąsa žvelgti tolyn – ten, kur dangus liečiasi su vandeniu, – ir kartu žinojimas, kad visada yra kelias, kuriuo gali sugrįžti į namus.
Klaipėdietis – žmogus, kurio šaknys įaugusios į vėją ir vandenį.
Klaipėdietiška dvasia augina ištvermingą ir kartu jautrų žmogų. Vėjas grūdina, o horizontas kviečia tikėti, kad gyvenimas yra daugiau nei kasdieniai rūpesčiai. Klaipėdiečio siela nepasitenkina uždaromis erdvėmis – ji trokšta plačios dangaus ir vandens linijos.
Dar mažas regėjau susprogdintų Klaipėdos bažnyčių griuvėsius. Tos tuštumos mane gąsdino ir kartu traukė – jose jutau ne tik sunaikinimą, bet ir paslėptą atminties balsą. Mano tėvų namuose sovietinės Klaipėdos nebuvo. Ten gyvavo Mėmelio dvasia: pasakojimai apie praeitį, nuotraukos, išsaugotos smulkmenos, kalbos aidai, tyliai užsispyrusi atmintis. Ji man buvo tarsi kita tikrovė gyvesnė už oficialią, stipresnė už visus sovietinius lozungus. Tokia dvasia tapo mano vidine atrama, mokė matyti griuvėsiuose ne vien pelenus, bet ir pažadą, kad istorija nesibaigia griovimu. Todėl Klaipėda man – tai ne tik miestas, bet ir Šv. Jono bažnyčia – dar neatstatyta, bet jau dabar spindinti savo tylia galia. Joje gyvena Mėmelio šviesa – ji niekada neužgeso, ji liudija, kad griuvėsiuose slypi ne pabaiga, o pažadas sugrįžti.
Miestui davėte daug, o ką jis davė jums? Galbūt, ko nors ir pareikalavo – simbolinės ar tikros aukos?
Miestui kaip dvasininkas atidaviau savo pašaukimo vaisius, laiką, gyvenimo jėgas. O jis man davė šaknis – tikrąją buvimo atramą. Davė artimus žmones, brolybę ir bendruomenės kvėpavimą. Davė augimą – kartais per skausmą, kartais per tylą, bet visada per ugdymą. Miestas išmokė, kad tikrasis augimas prasideda ne tik pergalių šviesoje, bet ir ten, kur kartais tenka pralaimėti, netgi nusivilti.
Esu dėkingas Klaipėdos kūrėjams, tyrinėtojams ir visiems, kurie drąsiai leidosi į miesto pradžios gelmes. Ypatinga padėka archeologui prof. V. Žulkui, Mažosios Lietuvos muziejaus direktoriui dr. J. Geniui, gūdžiais sovietmečio metais iš griuvėsių prikėlusiems sunaikintą mūsų miesto piliavietę. Klaipėda man atsivėrė kaip gyvas būties tekstas: čia mūsų šiandiena kalbasi su senųjų Mėmelio laikų dvasia. Tai, kas buvo užkasta, tapo vėl regima – tarsi pats miestas prabiltų iš savo gelmių, liudydamas, kad gyventi reiškia globoti tai, kas mus pranoksta ir laiko. Supratau, kad vaikščiojame ne ant tuščios žemės – po mūsų kojomis glūdi kartų gyvybė, jų darbai, maldos ir atidavimai.
Džiaugiuosi, kad mano gyvenimo kelią nušvietė ne J. Stalino „saulė“, o Tekančios saulės šalies Japonijos – spinduliai. Jau daugiau nei pusę amžiaus domiuosi japonų literatūra ir menu. Tai virto ne vien asmenine aistra, bet ir misija dalintis šiuo lobynu su kitais. Kurdamas Vilties miestą, atidariau „Galeriją 1252“, kurioje iki šiol eksponuojami mano brolio Edžio Jurčio sukaupti japonų meno darbai. Įsteigiau ir iki dabar vadovauju Klaipėdos licėjaus japonų kalbos ir kultūros centrui „Seito San“. Visa tai man tapo ta vieta, kurioje gimsta kultūrinis tiltas tarp Japonijos ir mūsų miesto. Darbas šiame centre man yra daugiau nei kultūrinė veikla – tai kelias, kuriuo Klaipėda tampa atviresnė pasauliui, o pasaulis atranda Klaipėdą. Neslėpsiu, miestas pareikalavo ir tylos akimirkų, kai buvau nesuprastas, kai reikėjo atsisakyti savo norų, kai tyliai nešiau nelengvą atsakomybės naštą. Dvasinį šulinį kasiau ne sau, o dėl kitų, kad jie rastų gyvojo vandens jame. Gyvenime supratau: svarbiausia ne gauti, bet duoti. Klaipėda mane išmokė, kad tikrasis gyvenimas gimsta tada, kai tampi buvimo šaltiniu kitam.
Namai – labai plati sąvoka, į kurią galime žvelgti ir metaforiškai, ir labai tiesiogiai. Ką jūs laikote namais? Kodėl mums be namų negerai?
Namai yra ne tiek stogas virš galvos, kiek egzistencinis žmogaus išlikimo šaltinis. Žmogus be namų klaidžioja per gyvenimą be tikslo, be krypties. Namai yra vieta, kur gali būti savimi, kur tave pažįsta ir priima ne dėl atliktų darbų, bet dėl tavo buvimo. Namai yra tarsi šventovė, kur gali nurimti, pasijusti reikalingu, kur atmintis saugo žmogų nuo išsibarstymo, savęs praradimo. Namai yra žmogaus šaknys, be kurių jis džiūsta. Jie yra svarbiausia erdvė, kur žmogus atranda ne tik savo istoriją, bet ir Dievo artumą. Prisiminkime biblinį naratyvą apie Juozapą, kuris Egipte turėjo valdžią, turtus, bet giliai širdyje išliko tremtinys, ilgėjęsis tėvo namų. Namai yra tai, kas mus saugo nuo šio ilgesio virsmo neviltimi.
Namai kaip žmogaus būties vieta – tai daugiau nei geografinis taškas ar adresas.
Biblinėje tradicijoje namai buvo ne tik pastatas, bet ir giminės, atminties, Dievo pažado erdvė. Jokūbo namai reiškė daugiau nei šeimą, bet ir sandorą su Dievu. Izaoko namai buvo išlikimo, šulinių ir gyvenimo tęstinumo vieta, Juozapo namai – ilgėjimosi ir sugrįžimo svajonė. Žmogus įsišaknija būties kultūroje – kalboje, atmintyje, papročiuose, kūryboje. Namuose atsiranda jautrumas tam, kas esame, iš kur ateiname, į ką esame kviečiami. O tai mums atveria būties artumo prasmę. Filosofas M. Heideggeris sako, kad gyventi reiškia saugoti, globoti būties artumą. Kultūra yra būtent tas audinys, kuriame ši artuma tampa regima per dainą, pasakojimą, per apeigas, šventes, per tylą.
Sergėti ir kurti pranciškoniškų Vilties miesto namų sakralumą man padėjo broliai – kun. Astijus Kungys ir kun. Leopoldas Scheifele. Kartu kūrėme mūsų namus – tą neapčiuopiamą šerdį, kurioje namai tapo ne sienomis, o gyvu artumo ir tikėjimo liudijimu.
Būdamas su broliais supratau, kad namai gimsta ne iš to, ką turime, bet iš to, ką dovanojame – tylos, maldos, pagarbos ir rūpesčio vieni kitais. Man tikrieji namai yra ten, kur žmogus patiria Dievo artumą.
Plačiai visuomenėje nuskambėjo žinia apie sprendimą iškelti jus iš Klaipėdos į Kryžių kalno vienuolyną. Pasirinkote likti namuose. Žiniasklaidoje jau komentavote savo sprendimą, kalbėjote apie norą tęsti darbus ir sulaukti orios senatvės gimtajame mieste. Jūsų sprendimas kalba apie žmogaus ryšį su vieta, kurioje gyvena, apie įsipareigojimą tai aplinkai. Ar jums pažįstamas šis pareigos, net misijos, jausmas?
Mano pasirinkimas likti Klaipėdoje yra ne vien asmeninis, bet ir likiminis. Suteiktas Klaipėdos miesto garbės piliečio vardas mane įpareigoja savo gyvenimą paversti tikėjimo, vilties ir meilės liudijimu. Tai yra mano kelias, mano buvimo garbė ir atsakomybė. Miesto suteiktas titulas – tarsi Klaipėdos palaiminimas, kurį privalau išlaikyti ir perduoti. Negaliu jo išbarstyti – turiu paversti jį gyvenimo pavyzdžiu. Tai reiškia, kad mano buvimas čia yra daugiau nei asmeninė istorija – tai miesto ir mano bendras kelias. Mano vienuolinis pašaukimas visada buvo dinamiškas; jis vedė per įvairius išbandymus: kartais į audras, kartais į ramybę, bet visada į priekį. Kaip medis, kuris ilgai auga vėjuose ir galiausiai tampa atrama kitiems, taip ir aš noriu, kad mano gyvenimas šiame mieste būtų ne tik darbas, bet ir ramus, ištikimas buvimas. Juk žmogaus amžius yra tarsi metų laikai: pavasarį jis skuba augti, vasarą – bręsti, rudenį – duoti vaisių. Dabar esu tame laike, kai vaisiai turi būti perduoti, kai reikia būti šaknų žmogumi – išlikti ištikimam žemei, kurioje augau, ir žmonėms, kurie mane lydėjo.
Vienuolyno vadovo „paklusnumo“ raštas man palikti Klaipėdą buvo ne tik administracinis klausimas, bet ir egzistencinis išbandymas – turėjau permąstyti, kur yra mano vieta, kas yra mano tikrieji namai.
Kai bandėte save įsivaizduoti paliekant Klaipėdą – koks jausmas apimdavo? Kas atrodė kaip didžiausias praradimas?
Pajutau, kad išvykimas reikštų ne vien geografinį persikėlimą, bet ir mano šaknų nukirtimą. Pasilikti man reiškė ne patogumą ar įprastumą, bet ištikimybę žmonėms bei darbams, kurie dar nėra užbaigti. Jei būčiau išvykęs, didžiausias praradimas būtų buvęs bendruomenės ryšys – tie žmonės, kurie kartu su manimi kūrė Vilties miestą, kurie tikėjosi ne tik mano darbų tęstinumo, bet ir buvimo kartu.
Mano pareigos jausmas stiprus – jis sąlygotas ne prievartos, bet dėkingumo. Miestui jaučiuosi skolingas už gyvenimą, patirtį, už tai, kad čia galėjau augti ir tarnauti. Pareigos jausmas man visada buvo susijęs su buvimu namuose. M. Heideggeris sako, kad žmogus yra „čia-būtis“ (Dasein), t. y. mes nesame bet kur, o visada esame įsišakniję konkrečioje erdvėje. Man Klaipėda ir yra ta erdvė, kurioje įvyko mano „čia“. Palikdamas miestą, būčiau praradęs ir save. Klaipėda man ne tik miestas, bet ir mano egzistencinis horizontas.
