Žaidžiame namus
What’s the difference between a house and a home? A home is a place you never feel alone. But a house, oh, a house is Just a collection of bricks
G. Santaolalla ir J. Cocker „This House Is…“
Praėjusiame tūkstantmetyje vaikai, dažniausiai mergaitės, mėgo žaisti „namus“. Kaldros, pledai, dekiai ir panašūs po ranka pasitaikę daiktai buvo naudojami tam, kad fiziškai atribotų „namų“ erdvę, į kurią kiti be leidimo negalėtų patekti. Žaidžiant būdavo reprodukuojamos ir dalinai atnaujinamos egzistuojančios socialinės bei šeimyninės hierarchijos. Geidžiamiausias vaidmuo – mama, negeidžiamiausias – vaikas, mat jis privalėjo vykdyti žaidžiančios „mamos“ valią. Jei pasisekdavo, vaiko vaidmeniui pavykdavo rasti mažesnius, paklusnesnius vaikus. Jei dar labiau sekdavosi, atsirasdavo ir tikras „tėvo“ vaidmens atlikėjas, suprask, berniukas. Kiek prakutę ar ironiškai nusiteikę berniukai buvo linkę sabotuoti mergaičių siūlymą žaisti „namus“, sakydami „čiur, aš būsiu devynaukštis“ ar ką nors panašiai erzinančio. Bet mergaitės juk kalbėjo apie emociją ir sambūvį, o berniukai – apie statybą ir plytas; mergaitės – apie vienaskaitos neturinčius „namus“, berniukai – apie „namus“, turinčius tiek vienaskaitą, tiek ir daugiskaitą.
Filosofas Emanuele Coccia knygoje „Philosophy of the Home“ (2025) atkreipia dėmesį, kad, skirtingai nuo miestų (būtų galima dar pridėti butus ir pastatus), filosofai ir kiti teoretikai namų kažkodėl netyrinėja. Beje, E. Coccia namų taip pat neapibrėžia. Taigi, kas yra namai? Greitas atsakymas, kurį pasiūlo įtakingi žodynai, galėtų būti toks: namai – vieta, kurioje gyvenama pastoviai arba laikinai. Tačiau toks apibrėžimas stokoja privatumo, intymumo, uždarumo matmens, kuris buvo aktualus žaidžiant „namus“.
Kas tik negali tapti namais? Darbas kai kam tampa namais, tik vieni dirba namuose, kiti gyvena darbe. Miestelis ar miestas gali būti „mūsų namai“, ir gamta yra „mūsų namai“, ir net Žemės planeta neretai vadinama „mūsų namais“. Tokiems apibūdinimams bendra tai, kad „namai“ turi pozityvias konotacijas. Nepaisant privalomų patarlės dūmų, juose gera būti, tačiau jais reikia rūpintis. Įprastai, kai sakoma, kad už butą ar namą didesnis X yra „mūsų namai“, tai reiškia, kad ne viskas su tuo X gerai, nepaisant to, ar tai Dituva, ar Klaipėda, o gal Girulių miškas ar net visa planeta.
Tarkime, ką reiškia „Klaipėda – mūsų namai“? Vaidinanti „namų“ mamą, miesto valdžia mano žinanti geriausiai, o vaikus žaidžiantys miestiečiai tenetrukdo jai sklandžiai vadovauti žaidimui. Mama juk gera, ji rūpinasi trinkelėmis, reguliuoja taršą, ypač „elitinės kultūros“ sukeliamą, džiugina Jūros švente, kalėdine eglute, kuri yra -iausia visoje šalyje, nušviečia rūsčią tikrovę spalvingais fejerverkais… Labiausiai mamai nepatinka nedėkingumas, ji nesupranta, kodėl vaikai ne itin noriai žaidžia „namus“, ar kodėl jiems norisi kažko kito, ko nors nesveiko. Ji nenori ir net nesistengia suprasti vaikiško rūpesčio paukščiais ar kitais gyvūnais, kuriuos fejerverkų sprogimai trikdo ir gąsdina. O jiems svarbi yra niekaip nepamatuojama negalinčių savo valios išreikšti ateities kartų gerovė, apie kurią mama net nepagalvoja, nes ji neturi laiko, jai rūpi ne tik vaikai, bet ir ją remiantis patėvis, kuris tyliai ir diskretiškai kužda į ausį dalykus, neskirtus vaikiškoms ausims…
Nepaisant šių spekuliatyvių analogijų,
miestai gali būti vadinami namais tik su didelėmis išlygomis. Juose pernelyg daug viešų erdvių, nepritaikytų namų intymumui,
kuriose nevalia daryti tai, kas tikruose namuose įprasta. Maža to, juk gyvename ne šalyse ir net ne miestuose, gyvename ir daugiausia laiko praleidžiame namuose. Todėl norint geriau perprasti miesto erdves bei jose patiriamas emocijas, bene geriausiai jas lyginti ne su namais, bet su trumpalaikės nuomos būstais, kurie tampa gana taiklia gyvenimo mieste metafora.
Butas tau nepriklauso. Jame esi laikinai. Iki tavęs per jį perėjo daugybė žmonių. Vieni gadino, kitiems taip išėjo. Po tavęs laikinų gyventojų bus ne ką mažiau. Keisti nieko negali. Šeimininkams (dažniausiai) tu nerūpi. Svarbiausia, kad sumokėtum ir įvertintum kuo didesniu žvaigždučių kiekiu. Kažkada galbūt ir buvo gražu bei tvarkinga (jauti buvusį polėkį ir turėtą ambiciją), bet daugiau nebe. Daug kas neveikia ar veikia įnoringai. Peiliai neaštrūs. Virtuvinės kempinės panaudotos. Lovos išgulėtos arba aplūžusios. Vienas raktų komplektas dviem ar trims asmenims. Reto sudėtingumo Wi-Fi slaptažodis vos perskaitomo dydžio šriftu. Griežtos taisyklės. Jau apsistojus vykdomi remonto darbai ar savininkų skambučiai septintą ryto, nes atvežė pakaitinę skalbyklę. Nuotraukos internete stebuklingu būdu padidina buto plotą ir ženkliai pagražina tai, kas laukia susitraukusioje tikrovėje. Įdomesnių bei netikėtų meninių sprendimų reta.
Suprantama, pasitaiko ir kitokių patirčių – malonios, dažniausiai valgomos ar geriamos smulkmenos ant stalo ar šaldytuve, šiltas bendravimas ir nuoširdus rūpestis, geriau vietinį gyvenimą padedančios pažinti rekomendacijos. Arba kažkur Airijos užkampyje ant durų kabantis informacinis pranešimas, kuriame nurodyti svarbiausi telefono numeriai apylinkėse, tad, reikalui esant, galima rinktis iš 4 gydytojų, 4 vaistinių, policijos nuovados ir policijos pagalbos tarnybos ir 7 kunigų. Jauti rūpestį ir supranti, kad nieko blogo tau nenutiks, jei gali rinktis net iš 7 kunigų, kurie budi visą parą ir tau tikrai padės. Užtat bene didžioji dalis šeimininkų įsipareigoję kičinei new age ir feel good estetikai, kurią reprezentuoja masinės gamybos „artefaktai“, kuriuos pardavinėja puikiai žinomas baldus ir namų apyvokos rakandus gaminantis prekybos tinklas. Didysis slėpinys, kodėl ir kaip užrašai „Dream Big“, „Give Love“, „Live Simply“, „Bake a Big Cake“ ir t. t. turėtų kompensuoti neveikiančią indaplovę, sulūžusią kėdę ar tualetinio popieriaus stygių? Nukabinti jų irgi nevalia, beje, kaip ir erzinančių paminklų ar pastatų.
Laimei, tokie namai yra laikini. O ar išvis būna nelaikinų, tikrąja to žodžio prasme, namų? Kiekvienas, žaidęs „namus“, patvirtintų, kad visi namai yra laikini, nes tik giltinė amžinus namus pastato. Bent taip byloja sermėginė liaudies išmintis. Bet kaip elgtis įsisąmoninus, kad namai mums nepriklauso, o viešnagė juose laikina. Daryk, ką gali geriausio. Jei negali pagerinti, pasistenk bent nepabloginti padėties, palikti taip, kaip radai, nepaisant savininkų, „mamų“ ir „patėvių“ įgeidžių ar „namų“ nusidėvėjimo. O dar geriau – maištauk prieš tokį absurdą, skelbk jį demaskuojančius ar bent pašiepiančius komentarus, kad „namų“ administratoriai patys pajustų laikinumą ir pernelyg neįsipatogintų.
