Aktorius Simas Lunevičius: auginti drąsą

Jaunųjų kūrėjų rubrikos svečiui Klaipėdos jaunimo teatro aktoriui Simui Lunevičiui aktorystė – tai gebėjimas ir drąsa būti nuogam prieš save bei kitus. Šios drąsos auginimas jam – kasdienis užmojis. Teatras kuo toliau, tuo labiau veržiasi į neužpildytus jaunojo kūrėjo gyvenimo plyšius. Apie aktoriaus kelią, gyvenimą, iššūkius ir išgyvenimus – atviras pokalbis su Simu.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Kaip Tavo gyvenime atsirado aktorystė? Nuo ko viskas prasidėjo?

Iš tikrųjų nežinau, ar aktorystė yra mano gyvenime. Aš jos ieškau. Aktorystė man – tai gebėjimas ir drąsa būti nuogam prieš save ir kitus. Žinoma, tai ir fantazavimas, kad sulčių pakelio dangtelis yra Malderio iš „X failų” mobilusis telefonas, įsivaizdavimas, kad gali virsti supersajanu ir pusę valandos bandyti pakilti nuo žemės. Arba vaidinti nykštuką darželyje. Tokius ir panašius žaidimus vaikystėje žaidžia visi, tačiau ne visi tampa aktoriais. Vaikystėje mes turim dovaną patikėti, norime patikėti tuo, ko nėra. Vieni iš mūsų tą dovaną puoselėja, kiti ne. Tačiau tie žaidimai nėra ženklas, kad  lemta būti aktoriumi. Šioje vietoje nemėgstu mistifikavimo.

Aktorystė prasideda nuo asmeniškumo, nuo jausmo, kad ši tema, medžiaga ar idėja atliepia mano patirtis ir leis man jas išartikuliuoti. Tada atsiranda noras „nešti” autoriaus temą ir suvokti, kad ji didesnė už mane.

O noras tapti aktoriumi prasidėjo nuo „Hamleto”, kurį pamačiau šešiolikos. Neturėjau nei teatrinio skonio, nei suvokimo, kaip veikia teatras. Žiūrėdamas į aktorius pasakiau sau: „Aš noriu ten būti, aš noriu būti ant scenos.” Nežinojau, nei ką ten reikia daryti, nei kaip tai sunku ar lengva. Bet norėjau ten būti.

Kokia Tavo patirtis teatro pasaulyje? Papasakok, kur teko dalyvauti, o gal ir laimėti?

Mano teatro suvokimui didžiausią įtaką padarė mokytojas Valentinas Masalskis. Esu ir būsiu jam be galo dėkingas už visas jėgas ir dėmesį, kurį man skyrė.

Tik baigus studijas Olga Lapina ir Paulius Ignatavičius buvo pirmieji režisieriai, su kuriais stačiau spektaklius. Dirbdamas su jais supratau: nors ir turiu aktoriaus diplomą, mokytis reikia dar labai daug, o iš tikrųjų – visada. Manau, daug žmonių yra tai sakę, bet tik iš P. Ignatavičiaus aš išgirdau, kad teatras man turi teikti malonumą. Jo dėka teatras šiuo metu man nėra kančia, kurią kentėdamas aš kažką sukuriu, tai labiau būdas anksčiau išgyventą kančią išgyvendinti iš savęs.

Vėliau su Jonu Terteliu statėme spektaklį „R.E.M”. Jonas myli aktorių, daug iš jo reikalauja, bet labiausiai nori, kad aktorius mylėtų save. Visą ego kontrolę ir discipliną jis palieka aktoriui. Kartą pasakė: „Darykit ant scenos ne užduotį, kurią aš jums daviau. Visiškai pamirškit mano užduotį, darykit tai, kas jus pačius veža.” Tai stengiuosi daryti iki šiol. Ir jeigu mano aktorinis amatas veikia gerai, scenoje įvyksta abu dalykai – ir režisieriaus „užduotis”, ir gyvas temos atskleidimas.

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „R.E.M.“, rež. Jonas Tertelis. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Visai neseniai dirbau su vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu. Tai man buvo dovana. Pirmiausiai dėl to, kad visiškai įsitikinau, jog baigėsi režisieriaus kultas. Ir jeigu Lietuvoje jis dar velkasi, tai tik laiko klausimas. Árpadas kuria kartu su aktoriais, jam neįdomu režisuoti spektaklį vienam. Visi spektaklio dalyviai, net ir rekvizitininkė, jeigu pati to nori, yra visateisiai spektaklio autoriai ir kritikai. Čia yra režisieriaus bendrystė su atlikėjais, nes tik taip gali juos išgirsti, vesti dialogą ir priimti sprendimus. Taip aš suprantu posakio „Teatras yra kolektyvinis menas” įgyvendinimą praktikoje. Galiausiai šis režisierius visiškai apvertė mano suvokimą, ką reiškia vaidinti. Arba tiksliau – nevaidinti. Tai stengiuosi daryti nuolatos. Ne vaidinti, o veikti. Tačiau iki Árpádo visada kėliau sau užduotį, kad mano veiksmas scenoje būtų kuo greičiau atpažįstamas ir žiūrovas galėtų su manimi iš karto susitapatinti. Árpadas man parodė visai kitokį, daug subtilesnį aktorinį kelią, žiūrovą laikantį nuolatinėje intrigoje ir keliantį jam klausimą: „Ką šis žmogus veikia?”

Galbūt prisimeni savo pirmąjį vaidmenį? Koks jis buvo? Kokias emocijas kelia?

Lukas M. Nastaravičiaus „Kitoje mokykloje” buvo pirmas vaidmuo, kuris pareikalavo sugriauti įsivaizdavimą, kad aš žinau, koks ir kas aš esu. Tai silpnas ir nedrąsus personažas. Iš pradžių labai smarkiai jam priešinausi. Nenorėjau jo įsileisti ir pripažinti, kad puikiai žinau, ką tai reiškia ir kaip toks žmogus santykiauja su pasauliu. Tačiau laikui bėgant šis vaidmuo suteikė daug drąsos, pasitikėjimo ir noro kitus užkrėsti pozityvumu. Per Luką pamačiau teatrą kaip terapiją aktoriui.

Kokie vaidmenys Tave patį labiausiai žavi?

Nežinau, kokie tai yra vaidmenys iš išorės, kaip jie atrodo. Ar drąsūs, ar bailiai, ar psichai. Mane žavi vaidmenys, kurie iš manęs reikalauja drąsos, man nepatogūs vaidmenys. Žinoma, yra vaidmenų, kuriems, matau, dar anksti arba kol kas turiu mažai ką jiems pasiūlyti. Bet visada noriu iššūkio, tada galiu nustebinti pats save.

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „OPA! (Operacija: perdirbtas Aš!)“. Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Kaip apibrėžtum dabartinę savo veiklą?

Dabar esu kaip maratono bėgikas. Teatras man – ilgų distancijų sportas. Niekada nežinai, kada ko išmokai, ir nežinai, kada tai iš tavęs išlįs. Taip neskubėdamas ir bėgu šį maratoną, kad per anksti nepavargčiau ir išmokčiau visas pamokas, nors gal kol kas ir nematau, kokios jos yra.

Galbūt pats kuri ir spektaklius?

Su kolegomis iš Klaipėdos jaunimo teatro pastatėme edukacinį spektaklį vaikams „OPA! (Operacija: Perdirbtas Aš!)”. Spektaklio autoriai ir atlikėjai esame visi penki – Rugilė Latvėnaitė, Ieva Pakštytė, Donatas Stakėnas, Vaiva Kvedaravičiūtė ir aš.

Kaip įsivaizduotum savo svajonių spektaklį?

Tai turbūt vienas sunkiausių klausimų apie teatrą. Tai spektaklis, po kurio publika ošia. Tai spektaklis, po kurio visi tyli ir net neploja, nes nenori, kad pasibaigtų. Tai labai paprastas ir nuoširdus dviejų žmonių pokalbis, be apsimetinėjimo, be intrigų, tai jų meilės išraiška vienas kitam, o tie du žmonės – tai teatro kūrėjai ir teatro žiūrovai.

Galbūt turi savo, kaip aktoriaus (o gal ir režisieriaus) braižą, stilių? Koks jis?

Tegul jį, jeigu toks ir yra, įvardina tie, kurie mane mato iš šono (šypteli).

Kas Tau yra kūrybos / aktorystės esmė?

Noras kažką pasakyti. Ir negalėjimas to pasakyti žodžiais. Žmonės randa labai daug skirtingų būdų tai išreikšti. Kažkas operuoja, kažkas gamina maistą, aš vaidinu. Teatras kuo toliau, tuo labiau veržiasi į neužpildytus mano gyvenimo plyšius. Teatras – mano draugai, mano namai, dabar jau ir mano žmona. Narkotikas, kurio norisi vis daugiau.

Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Autonomija“, rež, Árpád Schilling. Lauros Vansevičienės nuotr.

Kas yra sunkiausia, žengiant aktoriaus keliu?

Suprasti, kad teatras nėra visas gyvenimas. Teatras, kaip ir kiekvienas menas, tarnauja vienam menų menui – menui gyventi. Čia labai lengva pamiršti savo šeimą, ir apskritai gyvenimą po teatro, pamiršti, koks gyvenimas yra nuostabus ir įvairus bei tūkstantį kartų įdomesnis. Išlaikyti bent kažkokią pusiausvyrą tarp teatro ir gyvenimo, arba juos sujungti į vieną – tai dabar atrodo sunkiausia.

Kas Tau suteikia įkvėpimo?

Žmonės, kurie dega gyvenimu. Nesvarbu, ar tai kūrėjai, ar ne, bet žmonės, kurie aistringai gyvena, man visada yra įkvėpimo šaltinis. Aš žaviuosi tais, kurie turi idėją ir beatodairiškai jos siekia. Taip pat mano žmona Rugilė. Ji man yra pavyzdys ir pasitikėjimo šaltinis. Jos stiprybė ir meilė suteikia man jėgų visiems iššūkiams, kurių iki tol nebūčiau drįsęs priimti.

Kaip įsivaizduoji kelerius artimiausius metus kūrybinėje veikloje? Kokie tikslai bei ambicijos?

Auginti Drąsą. Manau, tai viena svarbiausių aktoriaus savybių. Išdrįsti vis daugiau savęs atiduoti. Labai nenoriu nusiraminti, galvoti, kad jau kažką padariau. Kai bendrauju su žmonėmis ne teatro erdvėje, jie, sužinoję, kad esu aktorius, nustemba. Man tai – komplimentas, vadinasi, gyvenime nevaidinu. Siekiu ir sieksiu, kad tokį patį žmogų žiūrovas sutiktų ir scenoje. Ne bėgantį nuo savęs po netikra kauke, o susitinkantį su savimi ir veikiantį asmenį, tik kitokiu vardu, gyvenantį kitame laike ar kitokiomis aplinkybėmis, bet kažkur giliai – mane.

Jei Tau reikėtų rinktis kitą veiklos sritį, visiškai nesusijusią su aktoryste, kokia ji būtų? Kodėl?

Tai būtų ekstremalus sportas. Važinėju riedlente nuo dvylikos metų, slidinėju snieglente nuo šešiolikos, šią vasarą pradėjau plaukioti su jėgos aitvaru. Rizika, visiškas susitelkimas į savo kūną ir jo egzistavimą gatvėje, puraus sniego lavinoje ar vėjuotose mariose man suteikia laisvės pojūtį.