„I Love Palanga“: kurorto kultūros kraštovaizdį keičia pramogos pievoje

„I Love Palanga“ – kultūrinis veiksmas jaukiausioje Palangos pievoje. Ant padėklo: muzika/ kinas/ kūrybinės dirbtuvės/ prisipažinimai meilėje…“ – šitaip sumanytojų Viktorijos Vaškytės (V. V.) ir Valdo Puidoko  (V. P.) pristatoma jau trečią sezoną Palangos skulptūrų parke gyvuojanti renginių ir pramogų erdvė, kuriai apibrėžti sumanytojams pakako medinių palečių, paprastos koncepcijos ir ištikimybės pasirinktai krypčiai. 

„I Love Palanga“ nuotr.

Erdvę sukūrėte iš didelės meilės Palangai? – teiravausi projekto vadovų. 

V. P.: „Aš myliu…“, paminint Niujorką, kitą miestą ar kokį nors gaminį, – šitoks prekinis ženklas yra žinomas visame pasaulyje. Mes siekėme sukurti pozityvią laisvalaikio erdvę, alternatyvą J. Basanavičiaus gatvės kultūrai, kurioje vyktų renginiai, susitikimai, naktinis kinas. 

V. V.: Tai vieta pabūti bendruomenėje ir nuveikti ką nors kartu – kaip reliacinis menas. 

V. P.: Pati erdvė tapo tokia tokia – „Aš myliu Palangą“. Mes norėjome kiekvienam žmogui suteikti galimybę parodyti, kaip jis myli Palangą ir kiek ją myli. O atėjęs čia, kiekvienas tampa šios erdvės dalimi. 

„Reliacinis menas“ – šiuolaikinio meno terminas. Ką jums reiškia ši sąvoka? 

V. V.: Sukurti erdvę iš paprastų, neįpareigojančią priemonių ir tiesiog leisti vykti socialiniams procesams, kurie tampa jos gyvavimo ašimi. Kai pradėjome, nežinojome, kaip viskas klostysis, nes tokių procesų dirbtinai nesuvaldysi. Tačiau pradėjęs rinktis jaunimas pats teikė siūlymus kūrybinėms dirbtuvėms, koncertams.

Žmonės patys ateina ir sako norintys ką nors čia sukurti, suorganizuoti arba čia susipažįsta ir pradeda kartu veikti. Pavyzdžiui, vieni iš mūsų draugų, kurie šioje pievoje leisdavo laiką, pradėjo rengti greitojo badmintono treniruotes Palangoje. Žinoma, mes nesiimame teigt, kad būtent ši erdvė pastūmėjo juos šiai iniciatyvai, tačiau tai, kad čia kuriasi nauji santykiai ir ryšiai – tikra. O jie dažniausiai ir akumuliuoja tam tikras naujas idėjas. 

Kas paskatino imtis šio projekto? 

V. P.: Gyvendami čia, pajūry, paprasčiausiai pajutome, kad trūksta tokio formato laisvalaikio ir pabandėme įsivaizduoti, kas būtų įdomu mums patiems. 

Sumanytą struktūrą pristatėme miestui. Palangai ši idėja pasirodė įdomi. Tada ieškojome, kur galėtume ją įgyvendinti. Tuo metu, kai mes pradėjome viską daryti iš medinių palečių, dar nieko panašaus nebuvo – pasaulyje ši ideja nėra originali, bet Lietuvoje jos tik vėliau imtos masiškiau naudoti. 

V. V.: Dabar juokaujame, kad esame visai nebeoriginalūs, bet greičiausiai mūsų namelis tebėra  vienintelis, visas pastatytas iš palečių. 

Kaip idėją sutiko vietiniai politikai? 

V. P.: Jie buvo atsargūs, mūsų nepažinojo. Turėjome įrodyti kas esame. O dabar  netgi sulaukiame klausimų, ar mums galima kuo nors padėti. 

Medinės paletės – pirminė idėja? 

V. P.: Taip. Pirminė idėja – įrengti nedidelį paviljoną, kuriame žmonės galėtų klausytis muzikos, vyktų renginiai. Namelis yra sukonstruotas gana įdomiai – praktiškai nenaudoti jokie varžtai, konstrukcijai panaudoti diržai. 

Nemažai čia besilankančių dizainerių, architektų domisi, kaip tai padaryta. Pirmąją mūsų vasarą prie vieno medžio tris dienas sėdėjo žmogus, rusas iš Maskvos, ir visą laiką kažką braižė. Aš jo pasiteiravau, ką jis veikia. Jis papasakojo, kad dabar Palangoje poilsiauja, bet šiaip yra architektas ir Maskvoje turi užsakymą suprojektuoti sporto bazę. Dabar, sako, žinau, iš ko ją padarysiu… 

Tad ši forma neša žinią, kad iš bet ko gali padaryti bet ką. Tie patys sėdmaišiai yra pagaminti iš miltams gabenti skirtų didmaišių, pripildytų cukraus. Norėjosi atsisakyti kasdienybėje gausaus kičo, parodant, kad daug ką galima sukurti pačiam iš įprasčiausių medžiagų. 

Šiuo metu Palangoje gyvuoja kelios intelektualiąją kultūrą propaguojančios laisvalaikio erdvės: „Ramybė“, „Vandenis“ ir jūsiškė „I Love Palanga“. 

V. V.: Manau, kad ilgainiui jų atsiras daugiau – kad ir šį sezoną buvusioje „Kupetoje“ duris atvėręs kultūros baras „Kablys“. Jeigu žmonėms tai patiks, tokio pobūdžio vietų natūraliai daugės. O kuo jų daugiau – tuo daugiau pozityvios, kultūringos publikos, ir atvirkščiai. 

Teko skaityti, kad esate orientuoti į jaunas šeimas. 

V. P.: Apskritai siekiame atsižvelgti į visą plačią auditoriją, kad ir senelė su anūku galėtų ramiai leisti laiką, ir šeimos su vaikais, ir hipsteriai… Svarbiausia, kad būtų pozityvu. 

V. V.: Auditoriją galima suskirstyti pagal dienos laiką: į pavakarę sulaukiame jaunų šeimų, kiek vėliau pagausėja jaunimo. 

Esate pirmasis tokio tipo atviro oro projektas Palangoje? 

V. P.: Manau, toks projektas pirmasis ir Lietuvoje. Sukurta laisvai prieinama parko erdvė poilsiui. Gali ateiti ir būti be jokių įsipareigojimų – skaityti, miegoti, degintis… Tik svarbu nesielgti piktybiškai. 

Susidaro įspūdis, kad Jūsų veikla plėtojasi gana sėkmingai. 

V. P.: Taip, ji gyvuoja jau trečius metus ir atsiranda dar daugiau partnerysčių, bendradarbiavimo projektų – kad ir radijo stoties LRT „Opus“ tiesioginės transliacijos.  

V. V.: Iš pradžių būna eksperimentas. Nežinai, kaip žmonės reaguos. Pirmaisiais metais buvo įvairių reakcijų, ne visi suprato idėją, daug kam tai atrodė negražu, neestetiška. Kita vertus, dauguma įvertino ir palaikė. 

Tai įprasta praktika, kalbant apie projektus viešosiose erdvėse. Tu įžengi į erdvę ir privalai objektyviai įvertinti aplinkos reakciją – priima ar ne, reikalinga tai šiai vietai ir jos bendruomenei ar ne. Jeigu mūsų būtų nepriėmę, palečių miestelio čia jau nebebūtų.

Grupės „Elle G“ koncertas. „I Love Palanga“ nuotr.

Kaip užsimezgė bendradarbiavimas su LRT „Opus“ komanda? 

V. P.: LRT įgyvendino savo vasaros viziją – turėti terasą mieste, Vilniaus „Lofte“, ir prie jūros, tad ieškojo sumanymą atitinkančios erdvės. Manau, „Opus“ įsitraukimas labai daug suteikė Palangai: eteryje pateikiama daug informacijos iš kurorto – kas ir kur vyksta kultūrinėje plotmėje, transliuojama daug pokalbių, interviu. 

V. V.: Iš dalies tai tiesiog buvo laimingas atsitiktinumas. Nusiuntėme šio projekto pristatymą tik tarp kitko, kalbėdamiesi apie kitus reikalus, ir LRT komandai pasirodė, kad būtent to ir reikia. 

„Opus“ radijas pristato jaunas bei novatoriškas muzikos grupes, jūs taip pat pristatote plačiajai publikai dar nežinomus muzikantus. Kaip jie atsiranda Jūsų scenoje? 

V. V.: Yra tokių, kurie ateina į pievą ir patys apie save praneša, taip pat yra vietinių konkursėlių, kurie padeda atrasti įdomių grupių ar atlikėjų. 

V. P.: Vieną dieną per savaitę pasirodo ir žinomesnis vardas. 

Esate ne pelno nesiekianti organizacija. Kaip išsilaikote? 

V. P.: Rašome projektus, ieškome rėmėjų – turime paramos gavėjo statusą. 

V. V.: Ir, aišku, kaip dabar jau įprasta, šalia kultūrinio pagrindo yra bariukas, kuris padeda rinkti lėšas veiksmui: koncertams, kūrybinėms dirbtuvėms, kitokio pobūdžio renginiams – juk jie visi pas mus nemokami. 

V. P.: Galima teikti paslaugą, kuri padengia tokias būtinąsias išlaidas, kaip elektra, vanduo, aparatūros nuoma, bei dalį honoraro. 

Grupės „Verslo rizikos rezervas“ koncertas. „I Love Palanga“ nuotr.

Gal pradėjote teikdami projektą finansavimui? 

V. P.: Vadovavomės idėja, kad turime atrasti kitokių struktūrų, kurios padėtų įgyvendinti ir plėtoti įvairias iniciatyvas. Pradinę paramą susirinkome iš rėmėjų. O pagrindiniai rėmėjai – šeima. Vėliau remti pradėjo ir bendruomenė. 

Kaip įsivaizduojate savo ateitį? 

V. P.: Ryšys su LRT „Opus“ tik stiprės – toliau ieškosime genialių atlikėjų. 

V. V.: Dažnai žmogus net nežino, kad jam galėtų patikti kitokia, alternatyvi muzika, arba jau yra pamiršęs, kaip smagu kažką kurti savo rankomis. Galbūt atėjęs čia jis išgirs, pamatys, sukurs tai, kas pakeis jo mąstymą, požiūrį, išplės akiratį. Tad mūsų misija ir toliau išlieka tokia pati. 

Kaip manote, kas laukia Palangos kultūrinio gyvenimo? 

V. P.: Miestas turėtų būti nebanalus. Bet šią valdžios palaikomą viziją turi įgyvendinti pati vietos bendruomenė ir verslas. Būna žmonių, kurie teigia, kad į Palangą ilsėtis nieku gyvu nevažiuotų, bet parodžius jiems kvadratą už J. Basanavičiaus gatvės parko link, jie nustemba, o apsilankę atsako, kad grįš ir kitais metais.