Nežinojimo baimė

Prieš pusę tūkstantmečio olandų rašytojas ir filosofas Erazmas Roterdamietis sukūrė politinę ir socialinę satyrą „Pagiriamasis žodis kvailybei“ – patį žymiausią savo veikalą, kuris aktualumo neprarado iki šių dienų. Knygoje E. Roterdamietis šaiposi iš bažnytinės ir pasaulietinės valdžios, ją aštriai kritikuodamas ir teigdamas, kad daug vertingesnė yra ne politinė galia, o masinis nežinojimas, kuriame gyveno dauguma to meto europiečių.

klausimelis

Pixabay.com nuotr.

Renesanso visuomenę dabar įprasta vertinti kaip labai pažangią ir davusią daug kultūros, meno bei filosofinės minties darbų, paveikusių Senojo žemyno ateitį labai pozityvia linkme. Be Renesanso literatūrinių ir dailės tekstų nebūtų išsivystęs XVIII amžiaus Švietimo epochos sąjūdis, kurio metu dauguma Europos gyventojų išmoko skaityti bei rašyti, nes Renesanso laikais šiomis žiniomis ir gebėjimais pasigirti galėjo tik nedaugelis. „Pagiriamajame žodyje kvailybei“ E. Roterdamietis šlovina tą būseną, kuri reiškia visišką atvirumą naujai patirčiai, nes masinės ir individualiosios sąmonės dar nėra užteršęs ir užėmęs žinojimas apie mokslo bei kultūros laimėjimus. Pasak olandų filosofo, kvailybė yra palaiminga.

XX amžiaus pradžioje ispanų mąstytojas ir politinis veikėjas Jose Ortega y Gasset’as parašė žymųjį veikalą „Masių sukilimas“, kuriame teigia, kad skaityti ir rašyti mokanti visuomenės dauguma ilgiau negali taikstytis su elito priespauda, todėl privalo sukilti – tai dėsninga Renesanso ir Švietimo epochų tąsa. Kai išsilavinimas tampa masiniu, elitas darosi juokingas, kritikuotinas, jo didybė yra tik apverktina poza.

Mūsų laikais E. Roterdamiečio ir J. Ortegos y Gasset’o pamokos aktualios keliais aspektais. Šiuolaikiniai žmonės yra stebėtinai arti Renesanso masinių būsenų, nes laipsniškai prarandame raštingumą ir išsilavinimo žymes. Paradoksas tas, kad aukštasis mokslas prieinamas kiekvienam, tačiau tamsybės lygmuo yra neregėtai didelis. Minėto ispanų filosofo minčių kontekste gali paaiškėti, kodėl dabartiniai europiečiai ir amerikiečiai į valdžią renka vis menkiau išsilavinusius politikus ir praranda galimybes sukilti net tada, kai visuomenės teisės yra stipriai varžomos. Kai lietuviai statistiškai yra menkai išsilavinę (dominuoja vyresniojo amžiaus žmonės, kurie savąsias žinias ir intelektinius įgūdžius gyvenimo kelyje prarado, nes jų po aukštųjų mokyklų baigimo neplėtojo), jie gali taikstytis su viskuo, ko nepakęstų XX amžiaus pradžios išsilavinusi dauguma.

Esant tokiai visuomeninei švietimo padėčiai, LRT televizijos eteryje bene ilgiausiai iš visų Lietuvos televizijos kanalų laidų tebegyvuoja laida „Klausimėlis“. Jos formatas pažįstamas ir iki skausmo žinomas kiekvienam – ir senam, ir jaunam. Šis televizijos produktas byloja, kad per beveik tris nepriklausomybės dešimtmečius mūsų visuomenės išsilavinimo lygmuo kaip buvo, taip ir liko menkas. „Klausimėlis“ fiksuoja masinę kvailybę ir taip tarytum kritikuoja plačiąsias žmonių mases. Skirtingai nei Renesanso laikais, per „Klausimėlį“ rodomi pašnekovai nesimėgauja savo nežinojimu. Ši būsena jiems nesuteikia palaimingo nerūpestingumo. Žurnalisto Juro Jankevičiaus televizinis kūrinys pretenduoja į šviečiamųjų laidų kategoriją, nes žiūrovai sužino daug naujų dalykų apie vieną ar kitą reiškinį, daiktą, žmogų.

Skirtingai nei E. Roterdamietis, „Klausimėlio“ vedėjas nenukreipia kritikos strėlių į politinį bei kultūrinį elitą, taip leisdamas jam gyvuoti ir plėtoti nedaug menkesnę, tačiau labiau paslėptą ir rafinuočiau pateikiamą kvailybę. Laidos rezultatas gana nemalonus – teigia visišką visų tamsumą. Masėms akivaizdu, kad elitui protas ir išsilavinimas menkai būdingi, nes kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl iki šiol tebegyvename prastai. O pačių masių nežinojimo būsenos laidoje pateikiamos kaip itin kritikuotinos ir peiktinos. Laida „Klausimėlis“ kaipmat žlugtų, jei bent kartais parodytų pašnekovus, kurie į klastingus ir žinių reikalaujančius klausimus atsakytų paprasta fraze „nežinau“. Laida gyvuoja tik todėl, kad vis dar atsiranda tokių žmonių, kuriems gėda dėl nežinojimo, tačiau nepakanka valios sužinoti daugiau. Renesansiškai suvokiama „kvailybė“ neįmanoma dėl to, kad žmonės turi kompleksų dėl riboto savo išsilavinimo.

Dar vienas „Klausimėlio“ gajumo aspektas yra tas, kad Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, bet rečiau Vakarų Europoje, labai stiprus masinis noras pakliūti į televizijos ekraną – žmogus prieš kamerą pasiryžęs pasakyti beveik bet ką, kad tik būtų parodytas viešai. Galioja sena viešųjų ryšių ir reklamos taisyklė: nesvarbu, kokiame kontekste būsiu ištransliuotas, svarbus tik pats viešumo faktas, reiškiantis savotišką, akimirką trunkantį susilyginimą su televizijos žvaigždėmis.

Visgi pati didžiausia ir mažiausiai moralinių nuopelnų vedėjui J. Jankevičiui teikianti „Klausimėlio“ populiarumo priežastis slypi Lietuvoje tebeklestinčioje patyčių kultūroje. Ir pats kalbintojas, ir žiūrovai atvirai šaiposi iš pašnekovų, nes jie klaidingai žino kartais net specifinio žinojimo reikalaujančius faktus ar juos neteisingai interpretuoja. Mūsų šalies visuomeninio transliuotojo laidos vedėjui ir masiniam žiūrovui, kuris dažnai išmano nedaug daugiau už „Klausimėlio“ pašnekovus, vis dar smagu krizenti, nukreipus pirštą į pajuokos objektą. Dėsnis yra labai paprastas: mokyklose užaugame besityčiodami arba tapdami kitų mokinių aukomis, o suaugus panieka ir piktas juokas niekur nedingsta.

„Klausimėlio“ purenama patyčių dirva duoda vaisių dar ir todėl, kad paprastai kalbinami provincijos miestų ir miestelių gatvių praeiviai, taip sukuriant iliuziją, kad Vilniuje tokių pašnekovų rasti būtų sunku. Deja, dažnai yra akivaizdu, kad Lietuvos sostinėje gyvena gausybė žmonių, kurių mokslinės ar bendrojo išsilavinimo žinios neviršija gyvenančiųjų provincijoje išprusimo. Regionų niekinimas – tai bendra posovietinio komplekso dalis, sakanti, kad šių dienų Lietuvoje Vilnius suvokiamas visai taip, kaip dabartinėje Rusijoje Maskva, tai yra kaip vienintelis civilizacinis centras, už kurio ribų prasideda intelektinė ir kultūrinė dykuma. Nežiūrintieji televizijos arba rečiau tai darantieji gali patvirtinti, kad provincijos kaip menkos erdvės įvaizdis yra ir žiniasklaidos suformuotas produktas.

Vis dėlto viena yra akivaizdu (tai patvirtina ir „Klausimėlio“ konsultantai – savo srities specialistai): reikalinga masinė apšvieta. Prieš kelis dešimtmečius lietuviškai be gramatinių klaidų rašyti gebėjo daugelis šalies žmonių. Šiandien raštingumo ir išsilavinimo lygis neginčijamai yra smukęs. Tik tada, kai bus suprasta, kad švietimas ir kultūra yra esminės sritys, be kurių, kaip neseniai socialiniame tinkle priminė poetas Gintaras Grajauskas, valstybė miršta, ir jos išgelbėti negali nei tamsus elitas, nei neišsilavinusios masės. Laida „Klausimėlis“ praras auditoriją tik tada, kai didesnė dalis žiūrovų nebus amoralūs ir besityčiojantys – kultūra patvirtins seną kaip mūsų civilizacija tiesą, kad skaitantieji gerą literatūrą, žiūrintieji gerą teatrą, klausantieji geros muzikos ir kitus menus vertinantieji dažnai, bet ne visada, buvo, yra ir bus aukštesnio moralinio lygmens žmonės.

Parašykite komentarą